Vėlyvo rudens savaitgalis. Šaltas, kone ledinis lietus negailestingai pliaupė ant kuklaus, lyg grybas išdygusio Joujou City miestelio.

Aplink žaislų fabriką išaugęs Joujou City dabar galėjo atrodyti tarsi nebeegzistuojantis. Miesto centre įsikūrusi gamykla užvėrė duris tragiškai žuvus keistajam jos savininkui... Henri Toutrec. Tam pačiam, kuris per vieną naktį, vos keliais brūkšniais, buvo nubraižęs miesto planą.

Retai pasitaikantis architektūrinis savitumas: fabrikas ir šiandien gaubia koplyčią, papuoštą vaikiškomis, stilizuotomis ikonomis. Prieš uždarant gamyklą, itin pamaldūs jos vadovai varpų gaudesiu uoliai skelbdavo apie viršvalandžius, primestus ištikimiems ir nuolankiems darbininkams. Kartais pašaipiai skambantis laidotuvių varpas pranešdavo apie brutalų profsąjungų aktyvistų ir net maištingais kvepalais pasidabinusių sekretorių atleidimą. Anų laikų darbininkai iki šiol kartoja, kad varpai turėjo galingus liežuvius!

Tačiau šią lapkričio tryliktąją, kitą dieną po įkūrėjo mirties, jie jau nebeskambėjo. Ore tvyrojo kažin kas neramaus. Tai buvo nuobodus rytas, kai vis dėlto erzina menkiausia smulkmena: slegiantis bulvarų triukšmas, įkyrūs lašai iš blogai užsuktų čiaupų, žiemai virtuvėse mėginančios apsigyventi musės. Atrodė, kad visos šios mažos negandos paaiškino piktus žvilgsnius, metamus į įvairiausių laikrodžių ciferblatus. Virš Joujou City tvyrantis rūkas žadino paslaptis ir egzistencinius klausimus. Orai valdė niūrumą, tačiau dar labiau — visų, gyvenančių akligatviuose, nuotaiką: jie jautėsi patekę į spąstus it žiurkės.

Nesiliaujantis lietus, prisidėjęs prie atkakliai besilaikančio rūko, rodės, gniuždė įprastus praeivius: bėgikus ir susimąsčiusio pasivaikščiojimo mėgėjus, fantazijų ieškančius vujaristus, paklydusius turistus. Visus, išskyrus hiperaktyvius vaikus. O labiausiai į akis krito kieno nebuvimas? ... Šunų šeimininkų, kurie dar vakar, lyg įtūžę konditeriai, puošdavo kaimynų sklypus. Gražūs, nepriekaištingai prižiūrėti ir kičinėmis puošmenomis nukabinėti gėlynai! Manneken-Pis ir bronziniai rožiniai flamingai, granitinės Veneros ir skardiniai žvejai. Neįtikėtina, bet visi šie daiktai nublanko prieš gamyklos reklaminius milžiniškus dervos žaislus: klounus, vandeniui atsparaus kailio meškiukus, antis ir skraidančius didvyrius. Arba, kiek arčiau žemės... klastingus priešus, bedantėmis šypsenomis, milžiniškomis pėdomis, violetiniais ir nuvytusių narcizų atspalviais.

Ši keista ir niūri, naiviu blizgesiu pasidabinusi atmosfera priminė geriausią psichologinį trilerį. Tikrai ne ta diena, kai norėtųsi leisti šuniui lakstyti kur pakliuvo.

Visos šio miesto gatvės pavadintos šunų vardais ar veislėmis. Kad ir ką sakytume, rajonams tai suteikia savotiško snukio žavesio. Įsivaizduokite keistąjį Buldogo prospektą, platųjį Labradoro bulvarą, mažąją Čihuahua gatvelę. O ką jau kalbėti apie judriąją Mišrūnės gatvę, prasidedančią Foksterjero ir Spanielio gatvių sankryžoje! Arba Pudelio — „į būdą!“ — pusmėnulio formos gatvę, neseniai pervadintą Žvaliąja uodega.

Žodis „pudelis“ išnyko iš miesto gatvėvardžių. Paskutinis šios veislės šuo Joujou City mieste buvo Arthur. Jo šeimininkas Henri Toutrec buvo liepęs nudažyti jį chaki žaliai, tarsi taip galėtų suteikti savo brangaus amsėtojo garbanotam kailiui daugiau rimtumo ir vyriškumo. Kaimynui pasiteiravus, kodėl jis dažo pudelį, Henri pedantišku tonu išdėstydavo tokią pramanytą istoriją. Išsitraukęs iš kišenės popierėlį, jis perskaitydavo tai, ką jo nurodymu buvo parašiusi neurotiška sekretorė.

— „Mažasis... a! Jei jo vardas Arthur, tai rašytojo Arthuro Millerio garbei. Mažasis... kaip lygus tarp lygių, juk visi jo gentainiai gyvena šunišką gyvenimą. Tie išsiderinę. Ką apie tai manote?“ Ir visi nutildavo, nes visiškai nieko nesuprasdavo.

Šiaip ar taip, kas būtų išdrįsęs ginčyti jo žodžius? Argi jis nebuvo nenugalimas Joujou City meras ir, svarbiausia, žaislų fabriko „Mažieji sukčiai“ steigėjas?

Šiek tiek panašus į garsųjį Howardą Hughesą, Henri, tarsi liūdnas saulėlydis, kentėjo nuo psichinio nepastovumo ir nežaboto charakterio irimo. Štai liguisto kvailumo įrodymas: apimtas bepročio milijonieriaus fantazijų, ką tik nudažytą ir iššukuotą Arthurą jis išmainė į kelis maišus paryžietiško gipso.

Iš užslopintų jausmų gimęs kompleksas? Henri Toutrec kentėjo nuo paradoksalaus, verslininkui sunkiai suvokiamo drovumo. Visai neprieštaraudamas sau, šią asmenybės spragą jis kompensuodavo dažnai keisdamas savo išvaizdą ir vardą.

Kad viskas būtų visiškai teisėta, jis niekada nepamiršdavo pasitarti su klastingaisiais advokatais. Ciklas prasidėdavo birželio pirmąją. Ypatingą jam datą. Normos Jean gimimo dieną! Kol kas, šį rudenį, Henri Toutrec buvo galima atpažinti iš smailios barzdelės, apvalių akinių, katiliuko, lazdos su buožele, už ausies užkišto „katės liežuvėlio“ teptuko ir... diplomato portfelio. Visa ši parodija turėjo kelti asociaciją su amerikiečių politiku Henry Kissingeriu ir tapytoju Toulouse-Lautrecu.

Jo manija iš esmės buvo derinti savo išvaizdą prie dvigubų slapyvardžių. Ankstesniais metais jis jau buvo vadinęsis „Elvis Einstein“, „Woody Marx“ (turėdamas galvoje Karlą), „Marius Mandela“, „Alexandre Legrand-Piaf“, „René Trudeau“, „Buffalo Confucius“, „Pablo de Gaulle“ ir „Walt Lennon“. Paskutinis oficialiai įteisintas jo slapyvardžių junginys, savo archajišku ir androginišku pavidalu pats netikėčiausias, buvo „Adam Ève“. Tačiau kiek gležnas sudėjimas ir nenumatytos reakcijos į moteriškuosius hormonus privertė jį atsisakyti šios drąsios prigimties.

Lyg totemą, kaip pervadinant skautus, jis susikurdavo kiekvieną savo tapatybę. Pirmasis žodis — vardas — nusakydavo, kuo jis tvirtai tikėjo esąs, o antrasis... kuo svajojo tapti. Prieš pasileisdamas į šiuos pilietinį orumą žeminančius kliedesius, jis buvo gerbiamas savo bendrapiliečių. Nuo tada ir „Mažųjų sukčių“ fabrike, ir mieste kasdieniuose pokalbiuose jį vadino ekscentriku — vėjarodžiu su tūkstančiu skrybėlių.

Tarsi per šventę, kasmet birželio pirmąją keli narsūs miestiečiai persirengdavo pagal laikotarpius, atitinkančius mero fantazijas. Tačiau niekas negalėjo susitaikyti su tuo, kad įmonės įkūrėjas tris kartus per savaitę dirbdavo prie surinkimo linijos vilkėdamas maudymosi kostiumu, užuot vadovavęs fabrikui iš savo kabinetų, vilkėdamas tamsų kostiumą ir kaklaraištį su įmonės ženklu. Verslininko proto prašviesėjimo akimirkomis jis planuodavo tūkstančiais gaminti žaislus, vaizduojančius keistas jo metamorfozes.

Nėra to blogo, kas neišeitų į gera! Visas miestas nekantriai laukė įsimintino mėnesio, kad galėtų nustebti išvydęs naują viršininko tapatybę. Bene labiausiai žmonės pasijuto apgauti tą dieną, kai jis pasirodė kaip „Adolph Teresa“ — su SS uniforma ir nepriekaištingu baltu šydu, pažymėtu trimis mėlynomis juostomis. Vis dėlto tais metais visi džiaugėsi, kad jo pasirinkimas nebuvo „Mère Führer“.

Tą lietingą šeštadienį užrakintos fabriko durys bylojo apie visiems prasidėjusias amžinas atostogas.

Tačiau ankstesnę dieną Henri Toutrec atliko savo paskutiniųjų savaitgalių ritualą, o juos jis troško vis labiau ilginti. Užsidarydavo namuose ir gulėdavo lovoje, šalia pasidėjęs Arthuro kailio kuokštelį ir mėgstamiausios žvaigždės nuotrauką. Šių pastarųjų savaitgalių įprotis: Henri mėgindavo gurkšnoti drungnas greipfrutų sultis (nuo šalto gėrimo jam prasidėdavo diegliai) ir beveik nejausdamas skonio kramsnodavo vakar paruoštus atšalusius skrebučius.

Lygiai aštuntą — televizorius, internetas arba senoviška kino peržiūra. Animaciniai filmai vaikams... Mėgstamiausias būdas išlieti jausmus. Labiausiai jam patiko animaciniai filmukai su antimis. Jo manija buvo skaičiuoti smurtinius pokštus. Įrankiai — užrašų knygelė ir skaitiklis-abakas (vaikystės prisiminimas). Taigi jo suvestinėje puikavosi aštuoni tūkstančiai šimtas sprogimų, šimtas penkiasdešimt sulaužytų rankų, trys šimtai dešimt kritimų į tarpeklį, trisdešimt devynios elektros traumos, tūkstantis dvidešimt šeši smūgiai kūju, septyniasdešimt dvi galvų nukirtimo scenos ir tik du pyragai su kremu. Nemanykite, kad jis nekentė ančių. Tačiau kasmet, per kiekvieną migraciją, kiekviename būryje atsirasdavo antis, kuri iš jo tyčiodavosi atlikdama neišvengiamus gamtinius reikalus.

Paskui jis išsimaudydavo levandomis kvepiančioje putų vonioje — be jokios anties. Galiausiai įsisupdavo į seną, kiek skylėtą tramdomąją liemenę, kantriai atsiraitodavo jos rankoves. Dar drąsiai apsivilkdavo gėlėtą kombinezoną iš praėjusio amžiaus hipių laikų. Ir visa tai tam, kad pagaliau imtųsi, jo manymu, išradingiausio ir smagiausio savo gyvenimo sumanymo.

Jis greitai nusileisdavo į pirmąjį aukštą, grįždavo į viršų. Tada atvirkščiai, ir taip be galo. Visa ta fizinė veikla tam, kad pagaliau užneštų į palėpę paskutinius gipso maišus. Ši gimnastika stūmė kūrinį pirmyn.

Prabangaus namo viduryje jis kūrė šešių metrų aukščio nuogos moters skulptūrą. Poza — Laisvės statulos, perteikta kontrapostu.

Paskutinis savaitgalis, paskutinis gipso maišas, paskutinė pastanga. Paskutinis žingsnis prieš dažymą. Jis jau įsivaizdavo švelnų pojūtį, kai teptuko brūkšniais glostys gipsinę moterį, savo laisvę. Troškimas kuo greičiau baigti jį drąsino. Skuba ištrynė iš atminties gautus patarimus. Geismas ir susidomėjimas išstūmė tiek jam perduotus apkalbų žodžius, tiek pasiūlymus — nuo menkiausių iki lemtingiausių.

Kalbas kėlė ne vien jo kūrinio nuogumas. Be to, po smarkaus šlifavimo susidariusios baltos dulkės nusėsdavo visur — jo namuose ir apstulbusioje kaimynystėje.

Vis dėlto pastabos apie namo architektūrinį pertvarkymą jį truputį erzino. Visi sutiko, kad dviguba dešimties metrų anga per du aukštus pavojingai silpnino namo konstrukciją. Būtų buvę būtina sutvirtinti perdangas.

Kūriniui tetrūko vieno gipso maišo. Kartu su metaliniu karkasu jo kūrinys jau svėrė stulbinamus du tūkstančius trisdešimt šešis kilogramus. Jis net įrengė skulptūros viduje šildymo sistemą, kad ši jį šildytų atėjus didiesiems žiemos šalčiams. Mechanizmas įsijungdavo paspaudus mažuoju kojos piršteliu.

Iki tol niekas netrukdė jo nepaprastai kūrybai ir nenusakomai aistrai. Pašėlęs moterų garbinimas? Ne, veikiau iškreipta meilė vienai vienintelei. Henri buvo tvirtai nusprendęs ją atkurti! Ją!... Vienintelę!... Spalvingiausią ir gardžiausių pastelinių atspalvių blondinę!... Amerikietiškiausią iš žvaigždžių!... Ją! Marilyn Monroe! Jo begėdišką ištikimybę palaikė vien paprastas, prieš kelis dešimtmečius duotas pažadas.

Henri Toutrec prisiminė save aštuonerių metų. Pamaldus berniukas nepaprastai garbino Švenčiausiąją Mergelę. Tapęs ministrantu, jis išsiblaškęs klausydavosi kunigo Narcisse'o Tourabalais pamokslo. Dvasininkas pompastiškai ir susijaudinęs perpasakojo vestuves Kanoje. Henri, svajoklis kaip ir kiti tokio amžiaus vaikai, įsivaizdavo save su baltu atlasiniu smokingu, stovintį ant kėdės ir plačiai šypsantis įteikiantį neįkainojamą žiedą nuostabiai gražiai, už jį daug vyresnei moteriai. Jėzui, kuris laimino santuoką, sutikus, jis pabučiuodavo savo šventąją „Love-you“.

Jaunasis ministrantas, grįžęs į pusiau tikrovę, nedrąsiai ir kiek susigėdęs lėtai pakeldavo akis į Mergelės statulą. Susikaupęs, bet apakintas saulės nušviestų puikių vitražų žėrinčių klosčių, jis garsiai, naiviai ir nuoširdžiai pradėjo katastrofišką, įžūlią maldą.

— O, mano gražioji ponia, tavimi žaviuosi tiek statulose, tiek gražiuose paveikslėliuose, kuriuos man duoda, kai būnu geras... Labai norėčiau, kad būtum mano. Bet tu miegi su tuo ponu, kuris kala vinis. Kai prikrečiu kvailysčių, kartais sako, kad esu trenktas — lyg plaktuku gavęs per galvą... Argi neturiu visko, kad tau patikčiau?... Ar nematai, kad tave myliu?

Bažnyčioje būtų buvę galima išgirsti net velnią skrendant. Net Tourabalais nutilo.

Tada berniukas valdingu tonu, nė kiek neprarasdamas ryžto, tęsė:

— Ką? Tu man neatsakai!... Gerai! Jei nenori keisti vyro, vesiu kitą Mariją. Na ir kas! Tai bus pirmoji mergaitė, kurią pamatysiu, ir padarysiu jai mažą Jėzų. Prisiekiu!

Tikintieji prapliupo juoktis nė kiek nesivaržydami. Kunigas bergždžiai stengėsi neprunkštelėti.

Juokas drauge su smilkalais kilo skliautų ir dangaus link, lydimas pažado, primenančio šantažą. Henri, kaip tik vaikas galėjo būti išsiblaškęs, savo priesaiką ištarė garsiai. O Tourabalais, atgavęs savitvardą, akivaizdžiai pakeitė spalvą. Iš pykčio paraudo, tikėdamasis sutramdyti pavydą iki pat „Ite missa est“.

Tačiau po tų pamaldų ir pamokslininko barimų vaizduotės nestokojantis, bet tiesus vaikas vis dar laukė atsakymo iš altoriuje įmontuotos Švenčiausiosios Mergelės statulos. Vienas zakristijoje, apsuptas šventų daiktų ir vaiduokliškų nuodėmių, jis kruopščiai tvarkė kunigo liturginius reikmenis, kai jo dėmesį patraukė keista šventa knyga.

Pačiame stalčiaus dugne, ant leidinio viršelio, jį sveikino žavinga, spindinti Marija! Grožio stebuklas! Taip! Vien jam — jo Marija, išklausiusi maldą! Henri buvo disleksikas ir skaityti išmoko visai neseniai, tad svarbiausią informaciją skiemenavo kankinamai lėtai. Rankose laikė savo brošiūruotą, apreiškimą atnešusią maldaknygę, savo paties šventraštį, leisdamasis į kelionę žodžių labirintu.

— P... L... A... Y... B... O... Y...: „Playboy“! — M... A... R... I... L... Y... N... M... O... N... R... O... E...: Marilyn Monroe!

Sulaikęs kvėpavimą, priblokštas stipraus jausmo, pridūrė: juk Marilyn — tai beveik Marija!

Įsitikinęs, kad tai Dievo ženklas, kaip sakydavo kai kurie suaugusieji, jis kelias akimirkas tylėjo, norėdamas pasverti savo svajonių padarinius ir įsitikinti, kad jos nėra smerktinos. Galvoje kažkas įsimintinai spragtelėjo: nuo šiol dvasininkas turės atgailauti už šį ikonų rinkinį.

— Kunigas Tourabalais nieko nesakys. Jis jau yra leidęs man pasiimti kiek tik noriu šventųjų paveikslėlių.

Vaikas akimis tiesiog rijo vyrams skirto žurnalo viršelį.

— Būčiau pasirinkęs šventosios Magdalenos ar šventosios Veronikos statulas. Bet negaliu daryti kaip kunigas: vaikščioti takais, atlikti savo „Bučinių kryžiaus kelią“ ir bučiuoti šventųjų ponių statulas į lūpas. Esu per mažas.

Žurnalo viduryje jis nustebęs pastebėjo keistenybę, visai nederančią šventai knygai: išlankstomą lapą.

Henri dar kartą nutilo, užbaigdamas apmąstymą, o tada...

— O!... Nedorėliai norėjo nukankinti šventąją Marilyn! Pavogė visus jos drabužius. Na ir kas, visada tave prisiminsiu kaip visiškai nuogą šventąją. Ar atpažįsti mane? Tai aš, tavo vyras, — užbaigė jis, nė nenutuokdamas, kad šis atradimas jau tą patį vakarą pažadins intymią sumaištį, ilgam įsirėšiančią į jo vaizduotę.

Ši likimo apgavystė, nekaltas paprasto žurnalo supratimas, davė pradžią nepajudinamai ištikimybei Marilyn Monroe.

Ir štai užaugęs jis plušo, stengdamasis atkurti žvaigždę tokių matmenų, kurie, jo manymu, atitiko vaikystėje duotą sukrečiantį pažadą.

Nerimaudamas, kad skulptūra vis dar nebaigta, jis atrodė šokantis kaip Nurejevas, pamėgdžiojantis skrendantį drugelį. Žaibiškai vėl nulėkdavo į pirmą aukštą, greitai grįždavo į antrą, o tada tęsdavo kopimą į palėpę. Žemyn, aukštyn, žemyn. Kopti ar leistis, ropštis ar ristis — jam buvo vis viena. Visos šios gudrybės padėjo įvertinti milžiniškos nuogalės proporcijas. Ir tai — nepaisant keistų, neįprastų garsų, sklindančių iš aplinkinių grindų ir sienų. Traškesių, į kuriuos jis nekreipė dėmesio, nes buvo pasirengęs. Gipsas — taip pat.

Palėpėje Henri, laikydamas paskutinį, galutinį, lemiamą mišinį, jau ruošėsi pilti baltą masę, kad išpūstų garsiąją plaukų sruogą dešinėje skulptūros veido pusėje. Tą sruogą, kuri vertė manyti, kad aktorė suvokia tik pusę pasaulio.

Henri manė, kad šukuosenai trūksta apimties. Norėdamas, kad jo Marilyn atrodytų dar viliojančiau, dar labiau jaudintų, jis švelniai, bet negailėdamas užtepė jau tirštėjančios medžiagos.

Apimties — kaip tik tiek, kiek reikia... bet traškesio ir svorio — per daug! Dar trupučio... Ir TRAKŠT!

Viskas staiga sugriuvo! Baisus trenksmas! Pirmojo aukšto grindys atsidūrė rūsyje. Kai kurios sienos griuvo ant baigtos statulos; visas statinys sugriuvo ir subyrėjo tarsi kortų namelis, prispausdamas skulptorių po savimi. Per sunki tapusi gipsinė moteris, jo gyvenimo sumaištis, žiauriai nusitempė jį į mirtį.

Ore dar sklandė smulkios, dusinančios gipso dulkės, trukdydamos sunerimusiems kaimynams gelbėti. Raustydami griuvėsius, jie rado nejudantį milijonieriaus kvailio kūną rūsyje, prispaustą statulos galvos. Kruvinos lūpos po sausomis gipsinėmis lūpomis — tarsi paskutinė Bučinių kryžiaus kelio stotis; santuoka pačią paskutinę akimirką.

Aplink lavoną stovėdami, tarsi miltais apibarstyti, kaimynai tylėdami mąstė apie fabriko ir miesto ateitį.

Toliau »