Fleur pasirodė šioje sferoje, šviesesnė ir sąmoningesnė už visus susirinkusiuosius. Tai buvo ji. Nepaprasto žavesio juodaodė. Fleur, virtusi energija.
— Rose! Rose des Vents!… Kodėl sudrumstei rojaus ramybę? Kodėl mane apgavai? Kodėl apmulkinai, pagrobei, išsinešei ir įkalinai savo pragare, pasitelkęs vudu lėlę? Juk sakei, kad gailiesi visko, ką padarei. Aš tavimi pasitikėjau. Tu gerai žinojai, kad negaliu reaguoti, kai įgaunu ką tik sukurtą pavidalą, ir kad kūryba, nepaisant ją lydinčios mane užvaldančios aistros, išsekina mane. Laimė, besąlygiška šių dviejų būtybių meilė pažadino mane iš sąstingio, hipnozės ir tos proto bei sąmonės nebūties, į kurią buvai mane panardinęs!
Juodaodė moteris kuriam laikui nutilo, tarsi norėtų priversti dabar jau vienišą Rose des Vents susimąstyti. Visi velniai, virtę angelais be uodegų, žiūrėjo apstulbę.
Beveik visa minia spėliojo. Bulvių lupenos, jo žmona ir naujieji angelai — buvę demonai — kėlė sau klausimus. Iš pradžių tik dvi būtybės žinojo, kas ši moteris: Rose des Vents ir tam tikra prasme… Tonton Maxime’as. Net Henri to nežinojo. Tačiau Marilyn atspėjo šios juodaodės būtybės tapatybę.
— Sakyk, Marilyn, ar tu ką nors supranti?
— O taip, suprantu! Aš pavyduliavau Dievui. Henri, Dievas yra ši moteris! Ar gali tuo patikėti?
— Kad tave kur, jei nebūčiau tavęs mylėjęs, galbūt būčiau mylėjęsis su Dievu. Laimė, niekas ja nepasinaudojo!
Fleur-Dievas tęsė savo pamokslą Rose des Vents. Pats laikas, nes visi tiesiog gaudė kiekvieną jos žodį.
Kilniausia iš kilniausių, Dievas liko tokio paties pavidalo ir tos pačios odos spalvos.
— Per kelias dienas pridarei daugiau blogio negu per visą laiką nuo pasaulio pradžios. Nemėgink bėgti. Nekelk rankos prieš tą kūną, kurį pametei iš akių. Jau galėjai įsitikinti, kad vėl valdau savo valią. Tuoj tau tai įrodysiu.
Tai sakydamas Dievas plačiai mostelėjo ranka, tarsi ore pieštų didelį apskritimą. Paskui sustojo ir palaukė.
— Na ir kas? Mes vis dar laukiame! — kaip niekada įžūliai ir kandžiai atsiliepė Rose.
Fleur tęsė:
— Tai, ką manaisi matąs, nebūtinai yra tai, kas iš tiesų egzistuoja, Rose des Vents. Štai sutvarkiau visas knygas bibliotekoje prie rojaus vartų. Sugrąžinau į vietą visus ten augančio medžio lapus. Dabar žmonės vėl galės atkeliauti į amžinybę, o Žemėje taukšti nesąmones ir taip užsidirbti pinigų. Be to, išvadavau iš košmarų visus, kuriuos kankinai mano kompiuteriu. Atitaisiau ir žalą, kurią padarei mano meno kūriniams. Padariau dar kai ką: pašaukiau tavo kūną, ir jis netrukus turėtų pasirodyti. Bet labiausiai noriu pasirūpinti tavimi.
— Tada man jau reikia eiti! Jei kas nors atvyks į pragarą, o manęs ten nebus, galiu juos nuvilti.
— Nereikia. Aš tave pavaduosiu!
— Bet jūs negalite, juk aš velnias.
— Galbūt, užtat aš — Dievas. (Dieviškas susimąstymas.) Tebūnie! Bet turi pažadėti lankyti terapiją, melstis ir rašyti santūrų asmeninį dienoraštį. Turi kam nors atverti širdį. Ar suvoki tai, Rose?
— Nežinau. Pasikalbėsiu apie tai su psichologais…
— Štai taip! Jau geriau! Nuo rytojaus pradėsi seansus su Freudu ir Jungu.
— Freudas?… Aš neturiu lyties organų!… Jungas? Aš nesapnuoju!
— Gerai, suteiksiu tau gebėjimą sapnuoti. Šiais žodžiais leidai man suprasti, kodėl esi kitoks. Nebuvau tau davusi pasąmonės, kad nuolat palaikytum su manimi ryšį. O dėl lyties organų… tavo atveju norėčiau dar šiek tiek palaukti; suteiksiu juos, kai tapsi labiau subalansuotas. Tuomet galėsiu sukurti būtent tau pritaikytą gyvenimo draugę, — kruopščiai rinkdama žodžius pasakė Dievas.
— Tik man vienam! Bet pirmiausia reikėtų vėl priauginti galvą prie kūno, o aš nė nežinau, kur jis. Jei jį atgausiu ir sąžiningai pereisiu abi terapijas… Jūs… man… gyvenimo draugę pagal mano skonį? Ar ji galėtų būti labai plaukuota?
— O kodėl gi ne! Bet jos būdas bus kitoks negu tavo, nes dabar tavo troškimai atitinka dabartinę tavo būseną. Kadangi greičiausiai stipriai pasikeisi, gali pasikeisti ir tavo skonis. Na! O dabar nešdinkis! Žiūrėk, štai atkeliauja tavo kūnas! Jį galima užuosti už kelių kilometrų.
Fleur-Dievas vėl prabilo:
— Ir tai dar ne viskas. Pasiruošk, Rose, kad pas tave užsuks daug lankytojų, ir vyrų, ir moterų. Turistų iš Žemės bei kitų planetų. Nusprendžiau nebeleisti visų pasaulių būtybėms aklai žengti pirmyn. Joms nebereikės kentėti grasinimų ir klausytis pasenusių pragaro ar kitų prakeiktų vietų aprašymų. Kai kurių dvasinių vedlių nesuvaldoma vaizduotė šias vietas vaizdavo kaip būtinas.
Niekada nenorėjau nuvilti nė vienos būtybės ir niekada to nedarysiu.
Tačiau religijos turės keistis kitaip. Todėl visoms gyvoms būtybėms be išimties suteiksiu galią keliauti iš gyvenimo į mirtį ir iš mirties į gyvenimą neužgęstant, kaip sako mano mažieji žemiečiai. Sielų sprendimų nebelems atsitiktiniai susitikimai ar kokia nors iš anksto nubrėžta jų gyvenimo trajektorija. Visos tos būtybės bus stebimos ir iš tiesų apsaugotos nuo blogio, nes jo daugiau nebebus.
— Ar galiu tarti žodį, Dieve? — įsiterpė Henri, kiek sunerimęs dėl šios nuostabios dieviškos idėjos.
— Tebūnie. Kalbėkite, Henri! — šypsodamasi atsakė „dieviškoji Fleur“.
— Matote, mudu su Marilyn, bėgdami nuo Rose des Vents ir jo kareivių, buvome pragare ir užgesinome ten likusias menkas liepsnas. Ar nemanote, kad jeigu žmonės lankys pragarą, jie nebežinos, kur buvo gėris, o kur — blogis?
— Dėkoju už tavo atjautą į tave panašiems žmonėms. Lankytojai pragare bus tarsi visuomenei atvertame nebenaudojamame kalėjime. Štai ir viskas. Jie prisimins tam tikrą istoriją ir pagaliau galės eiti toliau. Rose des Vents, netekęs savo galių, bus paprastas ekskursijų gidas.
— Galėsiu pardavinėti bengališkas ugneles ir atvirukus! — sušuko Rose.
— Džiaugiuosi, kad Dievas pagaliau atrodo kaip moteris! — uždainavo Marilyn. — O ypač tuo, kad dėl savo grožio tu, Fleur, nebuvai išprievartauta, kai ieškojai giminingos sielos!
— O dabar, jei leisite, pagaliau ir aš skirsiu sau laiko pasidžiaugti. Kartais ir man norisi pasilinksminti. Beje, kviečiu jus visus, net tuos, kurie dabar labai toli, ir tuos, kuriems mintimis siunčiu tą patį kvietimą, „kitą savaitę…“ atvykti į mano kūrinių parodos atidarymą. Jis vyks netoli mano poilsio vietos.
— Ar ir man bus galima ateiti? — entuziastingai paklausė Rose, kurio kūnas laikė galvą po pažastimi.
— Pažiūrėsime, kaip seksis tavo gydymas.
— Kol esate čia, Dieve, ką darysime su Marilyn Monroe ir Henri Toutrecu, vadinamu Nom de Plume? — beveik šiurkščiai paklausė Bulvių lupenos.
Dievas dar nespėjo susimąstyti, kai kiek įpykęs įsiterpė Rose:
— Ką?! Tas mažylis — tai siela, kurios laukiau visą dieną? Jis stovėjo prie rojaus vartų?! Minus Cule, kur tu? Ateik čia, noriu pasikalbėti! Kodėl man apie jį nieko nepasakei? Na, pasirodyk…
— Gana, Rose! Minus Cule daugiau tau nebepaklus. Kaip ir visi tavo bendrininkai, jis tapo nepriklausomas ir virto angelu… be uodegos. Kitaip tariant, panašiu į žmogų! — valdingai tarė Dievas.
Paskui ji atsigręžė į Bulvių lupenas ir į jį kreipėsi:
— Jie abu myli vienas kitą, tiesa?
Bulvių lupenos linktelėjo, duodamas lauktą pritarimą.
Dievas tada atsisuko į porą, kuri susikibusi rankomis laukė dieviško atsakymo. Kurį laiką žvelgė tai į vieną, tai į kitą, nė nekreipdama dėmesio į trečiąją akį. Tokie niekučiai tinka angelams. Pagaliau į juos prabilo.
— Dabar noriu išgirsti jūsų atsakymą. Ar abu besąlygiškai mylite vienas kitą?
Marilyn ir Henri vienu metu, vienu balsu atsakė Dievui, įgavusiam moters pavidalą.
— Taip!
— Tuomet tegul jų Lulumas amžinai keliauja nuo vieno pas kitą ir nuo kito pas pirmąjį. Byla baigta!
Virš Marilyn pasirodė sfera, viena po kitos mainanti visas vaivorykštės spalvas. Tuoj pat ji suspindo virš jos antrosios pusės Henri Toutreco, paskui grįžo virš Marilyn, ir taip be galo.
Marilyn ir Henri puolė vienas kitam į glėbį ir švelniai apsikabino, užsimerkę, tarsi norėtų dar stipriau vienas kitą pajusti. Jie taip ilgai dalijosi džiaugsmu, kad kai pagaliau atsitraukė, visi aplinkiniai jau buvo grįžę namo arba iškeliavę kur nors į begalybę. Net Rose ir Dievas.