Vorė Clarence baigė pinti savo tinklą, taip paslėpdama įėjimą į nebūtį. Kiekvienas mėgino prisišaukti kitus. Tik ne dėdulė Maxime, žinojęs, kad šis sumanymas bergždžias, kone beviltiškas. Galiausiai visus apėmė didžiulis nuovargis, tarsi absoliučioje tuštumoje jie vis dar turėtų kūnus. Netrukus visi kietai įmigo ir ėmė knarkti, net angelas, pirmą kartą per visą savo egzistenciją užmigęs.
Nebūtis atrodė tuščia…
Nesimatė nė vieno silueto.
Tačiau tuojau kilo pirmoji sapniška nuojauta.
— Alio! Kalbu tam, kas tik panorės mane susapnuoti! Čia aš, Henri! Ar niekas nieko nesako? Nieko nejaučiu… Sapnuoju, kad ieškau jūsų ten, kur visiškai nieko nėra. Kai ką supratau! Nebūties viduje mes esame niekas.
— Kai esi niekas, natūralu sau nebemeluoti. Ką aš sakau?! Nebejausti savęs. Laukiau, kol kuris nors iš jūsų ims sapnuoti šioje nevietoje, kad galėčiau į jį kreiptis, — ramino dėdulė Maxime, nebūtyje ir sapnuose jautęsis kaip namie.
— Sveiki! Čia Bulvių lupenos! Mums atrodo, kad levituojame, tarsi būtume pasiekę aukščiausią malonės būseną! Miegoti įdomu, o sapnuoti — dar įdomiau. Ar mes visi miegame? — nesiliaudamas sapnuoti klausė angelas per šį nepaprastą sapnų telepatijos ryšį.
Stojo ilga tyla… Tarsi jų sapnai plūduriuotų. Staiga Henri sunerimo: Marilyn neatsiliepė.
— Marilyn! Marilyn!… Kur jūs?… Atsiliepkite!… Ar kas nors girdėjo Marilyn sapnuojant?… Ar ji bendravo su kuriuo nors iš jūsų?
— Ne! Mes negavome jokio telepatinio šauksmo, — atsakė angelas.
— Kalbėkite už save, gerbiamasis „mes“! Pagaliau įgriso, kad dedatės visos savo sušaldytos… Ką aš sakau?! Savo kongregacijos atstovu… Mes čia, mes ten…
— Pamiršote Marilyn? Nieko nebesuprantu. Juk ji pirmoji įšoko jums į snapą, dėdule. Kas atsitiko? Ar tik nebūsite jau pasiklydęs šioje užmirštoje skylėje? — nervingai bėrė klausimus Henri.
— Ne! Niekada. Supraskite, kad turiu pasitikėti savo mieląja nebūtimi.
— Ar aš jus sapnuoju, ar jūs esate išbalęs košmaras?! — įsiterpė ji, nuramindama draugus.
Trys nelaimės bičiuliai užvertė ją klausimų kruša.
— Marilyn, jūsų tyla mus taip paveikė, kad net mūsų sutepti sparnai drebėjo. Kodėl tylėjote?
— Taip, kodėl nė cypt… Ką aš sakau?! Nė žodžio nepasakėte?
— Man atrodė, kad tylėdama pagaliau turėsiu ramybę. Nepamirškite: rizikuoju visai savo rojaus ateičiai užsikrauti ant sprando kvailį, — atkirto Marilyn. Baimė vėl grįžo ir veikė jos būdą. — Prisipažinsiu, dabar Henri man patinka tik vienas niekniekis — tuštuma jo galvoje. Net pasakyčiau, kad pati nebūtis turėtų jam pavydėti, — ironizavo Marilyn, laikydama jį visos šios sumaišties kaltininku.
— Sakykite, jūs ir tuštuma, ko gero, kilę iš to paties giminės medžio? O! Ir padėkokite jai nuo manęs. Jūs dar žavesnė, nes aš jūsų nematau.
— Mielasis Henri, ar galiu meiliai vadinti jus šiknos skyle?
— Jums pasisekė, kad mus skiria bent mažytis niekis!
Šis žavus žodinis apsisvaidymas baigėsi, kai dėdulė Maxime, kuriam atrodė, jog pačiai nebūčiai jau ima rastis opos, sudrausmino visus.
— Nutilkite! — įsakė jis. Įsakmus šūksnis nuaidėjo kitų sapnuose tarsi aidas. — Turime prisiminti, kad velniava… Ką aš sakau?! Velnias įsiveržė į rojų.
— Jeigu tas senas ožys tikrai valdo Edeną, nematau prasmės iš čia išeiti, — tarė Henri, pradėjęs jaustis jaukiai tuštumoje.
— Turiu vieną klausiamą dalyką… Ką aš sakau?! Pasiūlymą. Norite šviesos?… Taip ar ne?… — lyg apie nieką paklausė hibridas.
— Kaip tai suprasti?… Jūs mus perspėjote, kad nebūtyje vieni kitų pamatyti neįmanoma. O dabar siūlote pašviesti, kad pasijustume patogiau! — atkirto Marilyn, kurios sapnas vis labiau virto regėjimu, keliančiu… šaltą prakaitą.
— Argi nesakiau: paskleiskime mėnesieną… Ką aš sakau?! Šviesą… Iš tiesų kalbėjau apie tai, kad reikia nušviesti padėtį, — su menku nusivylimo atodūsiu patikslino dėdulė Maxime.
— Nežinau, ar pritarsite mano nuomonei, mielas angele… Jaučiu, kad šios dvi sielos viena kitai visai patinka. Juk giminingus atomus atpažįstame tik jiems susijungus. Ar ne taip?
Henri krenkštelėjo… Sapne net apsimetė kliedįs apie nepriklausomybę.
— Na, dėdule! Gana dar labiau tempti amžinybę. Ką siūlote?
— Prisimenate mažą skylutę, kurią Clarence dengia tinklu?… Išoriniam pasauliui tai niekis. O mums dabar tai anga nebūtyje, galimas išėjimas. Taigi… Tą skylutę aš galiu perkelti, — atskleidė absoliučios tuštumos sargas.
— Ir kas iš to?… — drauge susapnavo jie, apgaubti netikėjimo.
— Nebūtis pasižymi tuo, kad visada ir visur yra… toje pačioje vietoje. Tačiau jos įėjimą nesunku perkelti. Turiu omeny tą mažytę Clarence užmaskuotą angą. Tad eikite po velnių!… Ką aš sakau?! Eikime pas velnią. Aplankykime jį ir parodykime, iš kokio medžio esame išdrožti! — pats nustebo taip pasakęs, pasigyrūniškumu nė kiek neatsilikdamas nuo Henri.
— Jums drąsos netrūksta, dėdule, — visi tarė vienu balsu.
— Kai velnio nėra namie, pasmerktieji šoka. Rose des Vents nebėra pragare; jis įsisukęs į lovos įkarštį pas gerąjį laužą… Ką aš sakau?! Į patį veiksmų įkarštį pas Gerąjį Dievą. Vadinasi, kelias laisvas ir galime jam iškrėsti pokštą. Ar duodate žalią šviesą perkelti skylę?…
— Ką jūs sumanėte, dėdule Maxime? Dar nespėję aiktelėti sudegsime liepsnose! — nerimavo Marilyn.
— Nebūtis negali degti ir niekada nepavirs ugnies viesulo blaškomu oro balionu. Taigi galiu nuspręsti, kur sustosime, ir sumažinti pavojų iki minimumo, — nė nemirktelėjęs, savimi patenkintas atsakė jis.
Hibrido planas buvo labai paprastas: surasti ką nors, kas Rose des Vents būtų brangu. Gal seną prisiminimą ar net pačią pirmąją pragaro liepsną! Marilyn net abejojo, ar toks dalykas apskritai egzistuoja. Dėdulė Maxime paaiškino jai, kad tokia būtybė kaip Rose des Vents neabejotinai yra atvirai materialistiška.
Kitiems grupelės nariams nė nespėjus to pastebėti, dėdulė Maxime jau buvo perkėlęs mažytį plyšelį, mažesnį nei tūkstantoji smeigtuko galvutės dalis, per kurį buvo galima patekti į likusį pasaulį.
— Štai, mes jau čia. Aš irgi pirmą kartą atvykau į šią vietą… Laužiu aikštę kartu su jumis. Ką aš sakau?! Ledus, — išsigandęs pasakė jis.
— Tikiuosi, jis neištirps per greitai. Ką? Jau?! Ką matote velnio valdose? Kokia ten ugnis?… Karšta?… — bailiai kamantinėjo Henri, jo balsas buvo prislopęs ir užkimęs iš nuostabos.
Staiga išsigandęs, jog atvyko čia sudeginti savo dienų, jis pagalvojo, kad aplinkkelis per pragarą baigėsi stebėtinai greitai.
— Ugnies ten tikrai yra, bet nėra dūmų. Vis dėlto… Tos liepsnos! Nėra kuo jų uždaryti į kareivines… Ką aš sakau?! Niekas netrukdo joms įnirtingai siautėti! — pasakojo dėdulė Maxime.
Angelas Bulvių lupenos, net nepabudęs, netikėtai parodė kone mokslinį susidomėjimą.
— Mums įdomu, kokia energija maitina šią ugnį, — paklausė jis.
— Sprendžiant iš spalvos… sakyčiau, tai propano dujos? Ką aš sakau?! Profano… Bet… O! Kokia nelaimė! Ką dabar darysiu? — dejavo dėdulė Maxime tarsi uždusęs pilvakalbys.
— Kas atsitiko? — toliau sapnuodami paklausė Bulvių lupenos, Marilyn ir Henri.
— Kaip liūdna! Žiūrėdamas iš pernelyg arti užkliudžiau savo voro tinklą. Vargšė mano draugė… ji… ji įkrito į liepsną! Nebedrįstu žiūrėti, — raudojo jis, nė kiek neslėpdamas sielvarto.
— Mes dalijamės jūsų skausmu, dėdule. Laikykitės, — guodė Marilyn, sapne bandydama įsivaizduoti nebūties sargo ašaras. Deimantai? Vanduo? Niekas?…
Henri pamėgino kuo greičiau grąžinti savo keistiesiems bendrakeleiviams pasitikėjimą. Jis manė, kad geriausia išeitis — atitraukti hibrido dėmesį.
— Kodėl nustojote pasakoti? Nebežiūrite? Raskite vietą, pro kurią galėtume išeiti… Turiu omeny išlipti nenusisvilinę kojų pirštų.
— Jūs teisus. Turiu atsiriboti nuo savo jausmų ir emocijų, kad mus visus išgelbėčiau. Bent jau galiu tęsti žvalgybą savo švelniosios ir ištikimosios vorės atminimui!
Dėdulė Maxime atgavo drąsą ir jau nujautė pabėgimą.
— Ak, mažoji nenaudėlė! — pratrūko jis nepaprastai, kone sprogstamai džiūgaudamas.
— Kas nutiko? Pamatėte gėlėmis pasipuošusį demoną?
— Ne! Mano mažoji vorė gyva! Štai tau!… Niekada neatspėsite, ką ji daro! — sapnuodamas kalbėjo jis, žvelgdamas pro mažytę į pragarą atsiveriančią skylutę. — Žinote, Bulvių lupenos, ji mane visada stebins. Liepsnos jai nieko nedaro. Galbūt nepatikėsite. Ji pina tinklą tiesiai ant liepsnų, kad jas įkalintų. Ruoškitės pabusti. Išvesiu mus pro savo zirgouille.
Nė vienam nespėjus sureaguoti, visi jau buvo išnirę iš nebūties.
— Matote! Ji pragare nesikankina. Ir, man regis, mes taip pat.
Keista, tačiau žemė buvo ne deginanti, o drungna. Clarence tinklai tarnavo kaip šilumos izoliacija. Pragaras atrodė veikiau šiltas, o ne liepsnojantis; tai nustebino Bulvių lupenas ir, žinoma, nuramino Henri. Visos nuo neatmenamų laikų puoselėtos nuostatos bei pragaro vaizdiniai griuvo tarsi domino kauliukai.
Vis dėlto aplinka buvo metalinė ir triukšminga. Nesigirdėjo nei riksmų, nei dejonių, nei bergždžių pagalbos šauksmų, tik girgždančių skriemulių, metalo žvangėjimo, besitrinančių detalių ir prastai suteptų krumpliaračių garsai. Nesklido dusinantis sieros kvapas, bet nosį graužė dyzelino ir smarkiai įkaitusios gumos tvaikas. Dūmų nedaug, dulkių — gausybė. Lyg sena gamykla, kurią skubiai reikėtų pertvarkyti. Spalvų čia beveik nebuvo. Vyravo rūdžių atspalvis. Visi keturi sustojo prie Clarence, kuri gaudė tinklu vieną liepsną po kitos.
Ji pynė stulbinamu greičiu.
Dėdulė saldžiu, kone nepadoriu balsu mėgino įtikinti savo vorę grįžti namo.
— Ateik, gražuole Clarence, ateik į savo jaukią palubę, — viliojo plačiai išsižiojęs ir rodydamas jai savo snapą.
Clarence visiškai jo nepaisė ir toliau mezgė daugybę tinklų. Ji nėrė kone pragarišku greičiu. Tikri Briugės nėriniai iš tvirto, sudėtingai supinto ir subtilaus šilko. Ji tiesė jiems kelią. Fenomenali dangiškojo pasaulio prigimtis pakluso intuityviai logikai.
— Pirmyn! — tarė bičiuliai ir, sukaupę menkutę drąsą, žengė tarp Clarence tinklais sulaikytų liepsnų.
Iki grupelės atsklisdavo veriantys garsai, tarsi kažkas ilgais aštriais nagais brauktų per skalūno lenteles. Juos sukeldavo naujų ydų atsiradimas.
Jie lėtai žengė voro išklotais takais. Aplink driekėsi sudėtingų konstrukcijų labirintai iš vamzdžių, svirčių, sulankstytų sijų ir begalinių sraigtų, tarsi pasaulio pabaigos dekoracijos. Iš baimės juos nukrėtė šiurpas.
Priešais juos… milžiniška salė, persunkta nuodingų, drėgnų dulkių. Ji priminė purviną pilką laboratoriją, kurios sienos, keista pragarui, tarsi prakaitavo. Keletas menkų velniūkščių be jokio entuziazmo darbavosi, tuštindamiesi būsimomis nuodėmėmis. Apsirengę raudonu lateksu ir juodu vinilu, sadomazochistiniu stiliumi, jie stengėsi išrasti dar negirdėtų pagundų, klausydamiesi savo pačių sukurtų veriančių garsų.
Henri pastebėjo, kad šių blogio chemikų kišenės pilnos liepsnų. Šykštuoliai, be abejo. Matyt, tai godumas. Jie dažnai sustodavo jų suskaičiuoti. Vienas velniūkštis netyčia užmynė ant žemėn nukritusios liepsnelės. Kadangi ugnies liežuviai demonus kutena, jis pradėjo raitytis iš juoko. Visi ėmė peštis, mėgindami vieni iš kitų išplėšti tą brangią ir dailią, juoką keliančią liepsnelę.
Dėdulei Maxime, Toutrec ir Monroe porai… bei angelui vis dėlto atrodė, kad šie liguistai atrodantys, bet ištvermingi darbininkai, mažieji blogio technikai, nuolat stengėsi mesti iššūkį laboratorijos viršininkui ir jį erzinti. Gavę kiekvieną įsakymą, velniūkščiai pasitardavo su vienu ir tuo pačiu bendradarbiu. Šis raguotų draugų atstovas grimuaruose tikrindavo, ar laikytasi pragariškos tvarkos. Tada, pagal tai, kaip išaiškindavo chaotiškąją sutartį, arba įdurdavo, arba neįdurdavo laboratorijos viršininkui į užpakalį savo paties trišakio smaigaliais. Šie moralinių kankinimų išradėjai skundėsi viskuo ir niekuo, ypač tyrimų sąlygomis. Kuo daugiau reikalavimų kėlė, tuo painesnės darėsi jų užduotys.
Henri išgirdo jų viršininką sakant: „Kam daryti paprastai, jei galima padaryti pragariškai?“ Marilyn, kuriai viskas buvo verčiama, naiviai nusprendė, kad pragaras veikia kreivai, kaip ir visa, kas perdėm biurokratiška.
Velnių barnis buvo toks smarkus, kad jie metė darbą ir visi išėjo netoliese išlenkti taurelės stipraus gėrimo.