Šalia grėsmingos laboratorijos buvo milžiniškas kambarys, pilnas didelių apdulkėjusių veidrodžių. Visur kabėjo nedideli plakatai. Užrašai buvo vien tik demonišku dialektu, tačiau Henri Toutrec juos lengvai perskaitė. Kitiems jis išvertė: „Nemėtykite savo nuodėmių kur pakliuvo.“ — „Su savo pasmerktaisiais elkitės mėgaudamiesi.“ — „Pasinaudoję nusidėjėliais, grąžinkite juos į netvarką.“ — „Norėdami pavyzdinio pragaro, rūpinkitės liguista kokybe ir našumu.“ — „Išduoti — tai bučiuoti ir laižyti purvinas generolo kojas.“
Netrukus jie suprato atsidūrę paties pragaro prezidento… Rose des Vents miegamajame. Čia stovėjo rokoko, baroko ir kičo stilių lova su baldakimu, viename balde sujungusi visų epochų stilius. Niekas nedrįso atsisėsti ant generolo guolio, net jo paliesti. Angelui tai būtų pasirodę nešvaru. Dėdulei Maxime atrodė, kad dvokia. Henri matė purvinas, dėmėtas paklodes. O Marilyn nepatiko skirtingų ir viena kitai prieštaraujančių stilių dekoras.
Likę vieni šioje uždraustoje vietoje ėmė viską apžiūrinėti. Buvo ir kitų baldų, skleidžiančių lengvą sieros kvapą, tarsi neįkvepiamus kvepalus. Kušečių, sofų, atlošiamų krėslų — visko, ko reikia poilsiui. Ilgos purpurinio aksomo užuolaidos buvo šiek tiek praskleistos. Už jų, ant seno medinio, laiko išvagoto darbastalio, jie netrukus aptiko knygą, didumo sulig keturių žmonių stalu. Ant rausvo odinio viršelio Henri išvertė raudonu rašalu išvedžiotą užrašą: „Neskaityti šio dienoraščio! Kitaip iškaršiu jums užpakalius įkaitusia keramine lazda!“ Pasirašyta… Rose des Vents.
Spyna, turėjusi apsaugoti dienoraštį nuo smalsių velniūkščių, tikrai buvo. Tačiau skubėdamas įsiveržti į rojų Rose des Vents pamiršo ją užrakinti.
Henri labai atsargiai atvertė knygą ir ėmė versti puslapius, akimis perbėgdamas tekstą įstrižai ir ieškodamas ko nors, kas galėtų sukompromituoti pragaro prezidentą. Rado vien pagyrūniškas kalbas.
— Ak! Štai… — tarė jis, atkreipdamas dėmesį į kelis musės kojelėmis iškeverzotus žodžius. — „Šį vakarą patyriau stipriausią orgazmą per visą savo egzistenciją. Slapčia masturbavausi, nors neturiu lyties organų, žiūrėdamas į Mikelandželo Dovydą, kurio modelis pozavo be erekcijos.“
— Štai, žiūrėkite! — rodė Henri, lyg visi trys jo nelaimės draugai galėtų suprasti tai, kas parašyta.
— O kas dar ten yra, Henri? — smalsiai paklausė Marilyn, prislinkdama arčiau vertėjo.
— „Pasislėpiau nuo savo mažųjų velniūkščių ir suvalgiau arklio mėšlo, kurį parsivežiau iš Vaterlo mūšio, neskirdamas vienų priešų nuo kitų.“
— Pažiūrėkite, ten, puslapio kampe. Mes matome įklijuotą popierinį angeliuko paveikslėlį. Pagaliau manome, kad jis turi ir švelniąją pusę. Tik mėgsta ją slėpti, — linksminamas šios smulkmenos pastebėjo Bulvių lupenos.
— Man atrodo, mes pradūrėme įdomų dalyką! Ką aš sakau?! Radome. Nuneškime šią milžinišką knygą į mano mieląją nebūtį ir priverskime Rose des Vents atsakyti už tai, ką pats parašė.
Marilyn, turėjusi puikią klausą ir stiprią nuojautą, sušnibždėjo kitiems:
— Girdžiu grįžtančius velnius. Greičiau, sprukime pro duris darbastalio kairėje!
Jie žaibiškai peržengė slenkstį. Dėdulė Maxime jau buvo prarijęs to keistuolio dienoraštį, o Henri išsinešė vudu lėlę, gulėjusią šalia didžiulės, atgrasios, įspūdingos ir amorališkos knygos. Lėlė buvo graži, nusagstyta daugybe smulkių adatėlių. Prieš įžengdamas į gretimą kambarį Henri atsargiai ištraukė keletą adatų ir numetė jas ant veidrodinėmis plokštėmis klotų grindų. Kiekvieną kartą pragaro lubos vis labiau šviesėjo, ir tai visus nustebino. Paskui jis ištraukė dar kelias, tačiau šįkart nepastebėjo nieko. Vis dėlto su kiekviena iš tų paskutiniųjų adatų kurioje nors planetoje išnykdavo religinė apeiga, sekta ar žalinga tradicija, pavyzdžiui, moterų lyties organų žalojimas arba raganų medžioklė.
Bendru sutarimu jie priėmė rizikingą sprendimą dar kiek patyrinėti pragarą. Juk nedažnai čia savo noru įkeli koją. Jiems teko pereiti painų tūkstančių konvejerių tinklą, kuriuo keliavo nesuskaičiuojama daugybė nederančių lagaminų. Ant kiekvieno buvo savininko vardas ir trumpas jo gyvenimo kelio aprašymas, tarsi lagaminai apibendrintų būtybių, patekusių į šią paskutinę, karštą galutinę stotelę, gyvenimus. Ten buvo ir velniūkščiams skirtų pastabų, konservuotų nuodėmių, blogų darbų, kuriuos galima suvartoti be pagundos, ir kitokių dalykų. Tai priminė milžinišką, neproporcingą oro uostą, pilną keliaujančių piktadarybių.
Nesiliaujantis triukšmas vis labiau slėgė, trikdė ir erzino keliautojus. Tačiau fone be perstojo skambėjo įkyri muzika. Ji buvo skvarbi ir hipnotizuojanti. Dar daugiau — ypatinga pragaro technologija leido ją puikiai girdėti nepaisant milžiniško aplinkinio triukšmo.
— Kas būtų pagalvojęs? Šioje vietoje yra muzikos! — nustebo Henri.
Muzikinį repertuarą sudarė lėkštų, migdančių melodijų dainelės, kurias dainuodavo ir komentuodavo tas pats siaubingai nepataikantis į toną, šiurkštaus balso atlikėjas. Dar negirdėtas dainininko tembras vertė įsibrovėlius krūpčioti ir griežti dantimis kiekvieną kartą, kai jis vėl prabildavo. „Jūs ką tik girdėjote naujausius mano kūrinius. Iš eilės: „Kibirkštis ant užpakalio“… „Šiek tiek sieros mano šnervėms nepakenks“, o šį bloką užbaigė „Mano mažoji malonumo bedugnė“. Pirmasis pas mane atskubėjęs velniūkštis, kuriam pavyks pačiulpti mano uodegą, turės galimybę dalyvauti didžiajame konkurse, kurio rezultatai iš anksto suklastoti. Prizas — žavūs ir didingi pusryčiai su mano šlovingu ir nuostabiu asmeniu, per kuriuos iš tos pačios taurės ragausime skystojo rojaus šešėlio. Primenu, kad pasmerktieji loterijoje nedalyvauja. Nesiveskite jų su savimi.“
Per garsiakalbius iš tiesų sklido Rose des Vents balsas.
Staiga vos už kelių žingsnių pralėkė visas būrys demonų. Jie skubėjo pas generolą Rose des Vents į rojų, norėdami dalyvauti viliojančiame konkurse. Tai buvo paskutiniai pragare likę blogio atstovai, nors keturi tokie skirtingi bičiuliai to nė nenumanė.
Akies krašteliu Henri pastebėjo iškalbingą smulkmeną. Iš mažųjų demonų kišenių besiveržiančios liepsnos jiems jau neberūpėjo. Pragare neliko nė vieno kankintojo.