Vos tramdydamas juoką, angelas Bulvių lupenos kreipėsi į Henri su akmeniniu rimtumu…
— Prieš nurodydami jums paskutinę gyvenamąją vietą, turime vieną klausimą, kurį tiesiog degame… noru užduoti: kodėl būtent ši moteris, Marilyn Monroe?
— Ji pati nuostabiausia iš visų būtybių. Žinoma, po jūsų! — uždainavo Henri, lyg gardžia italų kalba šlovintų savo dievaitės nuopelnus ir dorybes. — Ji buvo tas dvelksmas, kurio niekad nepajutau, bet taip ilgai laukiau, — pagaliau atsiduso jis, kalbėdamas apie nepaprastus jausmus, kuriuos išgyveno pasmerktasis, nuo Edeno nutolęs per du žingsnius, o nuo pragaro — vos per vieną.
— Mes žinome apie jos egzistavimą, pone Toutrec, — tarė angelas, trindamas sparnus į pultą, tarsi kasytųsi. Paskui pridūrė: — Žinote, sielų yra nesuskaičiuojama daugybė. Tad ar ji darė įtaką jūsų gyvenimo eigai?
Angelas Bulvių lupenos trumpam susimąstė, žvelgdamas Henri Toutrec tiesiai į abi akis.
— Mums jūsų gaila. Na ką gi, suteiksime jums malonę. Patikrinsime, ar ji vaikštinėja po rojų, ar liepsnoja pas priešą…
Bulvių lupenos išsirinko tomą iš ypatingos enciklopedijos — „Pusmėnulių enciklopedijos“. Didingais mostais ir nesuprantamais žodžiais jis iš jos išaugino milžinišką medį su dešimčia milijonų lapų, išrašytų krištoliniais rašmenimis.
Ramiai ėmė tyrinėti kiekvieną įrašą, neįskaitomą visiems, išskyrus angelus.
— Kiekvienas ženklas iš esmės apibūdina sielas: nerimstančias, jei jos yra nepilni pusmėnuliai, arba praturtėjusias, jei jos susijungusios į porą.
Angelas sargas neblogai tvarkėsi, nors prie rojaus įėjimo dar buvo naujokas (beje, jokių vartų ten nesimatė).
Bulvių lupenos mėgino skubiai skaityti lapų gyslas, kaip chiromantas slidinėja delno linijomis. Tik ventiliatorių keliamas sąmyšis jam truputį trukdė.
— … Pažiūrėkime, prie kurio lapkočio prisegta ši byla. Marilyn Tremblay, Marilyn Hilnefopa, Marilyn Smith… Marilyn Wong… Pagaliau! Štai! Norma Jean, geriau žinoma kaip Marilyn Monroe. Gimė Los Andžele 1926 metų birželio pirmąją. Į rojų pateko 1962-aisiais. Jos identifikacijos numerio neskaitysiu — užtruktume ištisas savaites.
Angelas sargas plačiai išpūtė akis, tarsi taip geriau matytų.
— Pone Toutrec!… Pone Toutrec, pabuskite!
Henri nė nebuvo užsnūdęs. Kaip su aukle slėpynių žaidžiantis vaikas, po vokais jis slėpė savo mintis.
Trys.
— Ei, pabuskite, laimės kūdiki!
— Kodėl kalbate apie mano laimę?
— Ji iš tiesų yra po rojų klaidžiojantis pusmėnulis. Jūs dar turite galimybę čia patekti. Marilyn nėra pilna.
— Gal galėtumėte aiškiau? Jai trūksta kurios nors galūnės? — paklausė Henri, apimtas jaudulio.
— Padėtis jums gali atrodyti neperprantama. Bet, sprendžiant iš priedų… Išnarplioti jos atvejį — tikra kančia. Visiems sargams nuo jo net aureoles išberia. Kad geriau suprastumėte ir mums patiems būtų paprasčiau, suteiksime jums instinktyvų dalykų supratimą.
Henri nusiėmė nuo kaklo abaką, įsivaizduodamas, kad jau išgelbėtas.
Tada angelas patikrino savo pulsą, tarsi norėdamas įsitikinti gavęs dievišką pritarimą. Jo galva ir akys judėjo, lyg aplink suktųsi nematoma bitė. Duslūs garsai ir iškalbinga tyla pranešė apie nušvitimo pabaigą. Jis sustingo: pasitarimas su grynąja pasąmone baigėsi. Neleisdamas Henri nei pakomentuoti, nei pasiteirauti apie jo ketinimus, angelas mostelėjo jo link visai paprastai. Lyg išpildamas vandens stiklinę kartu išlietų ir magiškas galias.
— Tai laikina priemonė. Tačiau veiksmingesnė ir, svarbiausia, teisingesnė. Bet kuriuo atveju, prieš jums iškeliaujant į liepsnų pasaulį, mes atimsime iš jūsų šį mažą stebuklą. Palaukite čia, pone Toutrec. Mes trumpam pasišalinsime!
— Aš niekur neskubu. Ir kur dabar galėčiau pasislėpti? Kol kas kelionė į karštuosius kraštus manęs nedomina… nei pirmąja klase, nei užsakomuoju reisu, — atsiduso Henri, supratęs, kad galbūt jam skirtas visai ne toks likimas, kokio tikėjosi.
Turėdamas puikų teatro jausmą, angelas grakščiai pakilo prie aukščiausios bibliotekos lentynos. Pagarbiai paėmė didžiulę knygą, iš kurios tryško balta šviesa. Pauzė, tarsi maldai. Paskui, kas keisčiausia, smarkiai sviedė ją viršun, ten, kur žemėje sakytume esant… dangų. Įvyko didinga metamorfozė, pašaukusi visas pasaulio grožybes. Knyga virto dviem milžiniškomis švytinčiomis vartų varčiomis, kurios lėtai nusileido prie jų.
Virš vartų buvo auksinėmis raidėmis išrašyta lentelė. Įspėjimas angelų kalba skelbė: „Minat Gudgit Areoul“, tai reiškė: „Ne kiekvienas norintis čia įeis!“ Visai čia pat, vos už poros žingsnių, Henri išvydo… rojaus vartus.
Angelas pamaldžiai nusilenkė. Vartai lėtai atsivėrė. Viena ranka jis persižegnojo, nubrėždamas ratą ir nepasikutendamas; neperregimas debesis pridengė slėptinas paslaptis. Tada angelas perėjo vartus ir beveik tuoj pat sugrįžo. Henri nesuprato nė velnio…
Henri švilpavo knygoms, tikėdamasis pamatyti jas skraidančias. Trumpi laukimo tarpsniai.
Pagaliau Marilyn, lyg kiekviename žingsnyje ką nors atrastų, perėjo vartus ir labai švelniai juos dar pastūmė. Jos judesius lydėjo tyli, lėta muzika, primenanti Eriko Satie „Gymnopédies“. Neskubėdama grįžti vidun, ji prisitraukdavo vartus ir vėl juos atverdavo. Iš tikrųjų ji žaidė jais tarsi didžėjus patefonų plokštelėmis, išgaudama muziką.
Apstulbęs, praradęs žadą, laimingas, kvailoku žvilgsniu Henri pagaliau matė artėjančią Marilyn.
Ji buvo basa ir vilkėjo baltą togą, nes pati to norėjo. Jei būtų panorėjusi, galėjo būti visai nuoga. Galėjo net užsivilkti kiltą. Išrinktųjų apranga atsirasdavo pagal jų nuotaiką. O jam — blyksnis! — pasirodė, kad ji vilki truputį atsegtus raudonai languotus marškinius, iki blauzdų vidurio atraitotus džinsus, trumpas raudonas kojines su taškeliais ir nepriekaištingus baltus sportbačius.
Svajodamas jis nepastebėjo nerimastingo jos žvilgsnio į save, kai ji grakščiu mostu nupurtė aplink ją sklaidantįsi debesį.
— Fantastiška! — išpyškino jis, tiesiogine prasme sklandydamas iš laimės.
Sklandyti mokėsi neilgai. Henri greitai vėl nusileido ant kojų, vos ji kreipėsi į angelą.
Ji kalbėjo angelų kalba (per tiek laiko… jau buvo ją išmokusi) ir stengėsi pokalbį padaryti kuo nesuprantamesnį. Įsitikinusi, kad Henri nesupranta nė žodžio, ji visiškai nesivaržydama išsakė angelui savo didžiulį nusivylimą dėl, jos manymu, beprasmio sutrukdymo.
— Nurrium birdiall ariseff! Vumi pohiur… — ilgai aiškino ji Bulvių lupenoms.
Grimasomis, susiraukimais, nervingu mirksėjimu ir nuliūdusiu žvilgsniu Henri rodė, kaip jam nepatinka ši paprastai nesuprantama ir absurdiškai skambanti kalba.
Bulvių lupenos, nelaukdamas ilgiau, pertraukė Marilyn ir kreipėsi į ją.
— Mes pagerinome bendravimą, suteikdami šiam vyrui… instinktyvų dalykų supratimą, taigi ir kalbų išmanymą. Jis girdi, nagrinėja ir supranta viską, ką tik galima pasakyti. Tačiau stebuklas laikinas. Pasibaigus pokalbiui, dovaną atimsime. Nei šventieji, nei sielos, nei kuris nors iš mūsų, net ir mes patys, neturime teisės į tokią galią. Grynoji pasąmonė ją leidžia, nes judu esate problemiški pusmėnuliai.
Ji nutilo. Trumpos mintys, ilgi atodūsiai. Marilyn vėl prabilo su dar didesniu įkarščiu, nepaisydama savo gerbėjo beviltiškų reakcijų.
— Kas tas nelaimę nešantis paukštis, tas blogas ženklas? Visiškai netinkamas pusmėnulis. Pfff! — beveik įžūliai išsprūdo Marilyn.
— Nereaguokite taip. Atkreipkite dėmesį: tai „pirmasis“ pusmėnulis, kuris išvydęs jus pakyla į orą, ir tai liudija jo originalumą. Šio pretendento numeris — septyni milijonai trylika. Piršlybų sąraše jis paskutinis, — pasakojo angelas, kruopščiai žymėdamasis pastabas į užrašinę iš perdirbtos auros.
— Ką? Dar vienas! Ir jūs manote, kad jis galėtų… Aš juk ką tik atsikračiau trisdešimt trečiojo, dar jam nebaigus manęs liaupsinti! — tarė Marilyn, apsvaigusi ir priblokšta šio beprotiškai didelio bei keisto skaičiaus.
— Nebaigus?… Septyni milijonai trylika?… Gana slaptų susitarimų! Ką reiškia tas skaičius?… Loterijos laimėjimo fondą? Sąskaitos numerį? — skubiai įsiterpė Henri; jo nerimas, tapęs grėsmingas, jau pavojingai artėjo prie paranojos.
— Ar ponas Toutrec skuba į savo paskirtą susitikimą? — abejingai paklausė Bulvių lupenos.
— Kokį susitikimą?… Ak!… Ne, ne, dangus gali palaukti.
Angelas Bulvių lupenos šyptelėjo ir pakvietė abu veikėjus atsisėsti ant ten besimėtančių cherubinų sparnų.
— Visi jie vienodi, tie mažyliai, kur panorėję ten ir meta plunksnas! — nerūpestingai pakomentavo Marilyn.
— Mis Monroe, kadangi jums nereikia susitelkti į savo sielos būseną, leidžiu paskaityti knygų, — pridūrė Bulvių lupenos, pritariamai į ją pažvelgęs.
Angelas pakėlė smilių aukštyn, tarsi duotų mokomąjį įspėjimą.
— Primenu! Žiūrėkite tik į pirmą lentyną. Kitos jums draudžiamos. Ten humoristinės komiksų knygos, kurias skaitome per pertraukas.
Nieko netardama ir nė nežvilgtelėjusi į Henri Toutrec, ji tuojau pakluso. Tačiau smalsia ausimi gaudė kiekvieną jų ištartą žodį.
— Grįžkime prie savo avinėlių. Tikriausiai nežinote, kas yra… pusmėnulis, moteriškos ar vyriškos giminės? — suraukęs antakius paklausė Bulvių lupenos.
— Ciklo vidurys?… Pyragaitis?… Neaiški žodžio „pusmėnulis“ giminė?… Pusė visumos? — išpyškino mažasis barzdočius, lyg būtų praradęs instinktyvų dalykų supratimą.
— Ramiau! Ramiau! Jūs ne viktorinoje. Žinokite, kad čia dauguma sielų maloniai praleidžia visą amžinybę poromis. Kiekviena pora turi „Lulum“ — mažytę, nematomą sferą, kuri nepaliaujamai sklando ir šokinėja nuo vieno prie kito. Taip net per begalinį atstumą jie palaiko ryšį. Tokius vadiname darniais pusmėnuliais.
— Keista, kad vartojate žodį „Lulum“. Tai paprasčiausias dviejų prancūziškų žodžių „lune“ — mėnulis — ir „lumière“ — šviesa — pradžių junginys, — pastebėjo Henri, tapęs įžvalgesnis dėl naujosios dovanos.
Bulvių lupenos jau gailėjosi šios dieviškos privilegijos, šios grynosios pasąmonės Toutrec suteiktos dovanos. Bet atsitraukimas būtų parodęs silpnumą galimai pasmerktajam. Tad angelas tuojau tęsė paaiškinimą.
— Kaip nujaučiate, rojuje yra nepilnų, vienišų sielų, atskirtų pusmėnulių. Kai kurių antrosios pusės yra pragare. Tokią padėtį gali sukelti ir nutrūkusios meilės. Prie jų prisijungia tie, kurie miršta nebūdami įsimylėję arba išgyvena neįmanomą meilę.
— Kurioje iš šių padėčių Marilyn buvo mirdama? — smalsiai paklausė Henri.
Angelas pažvelgė į gražuolę blondinę ir tarė:
— Pasakykime jums tiek… paskutinis jos draugas šiuo metu leidžia medaus mėnesį su kitu pusmėnuliu.
— Ta jaunatis… dabar klajoja po rojų? Kas jis toks?… — deklamavo Henri tarsi nebylį klouną vaidinantis aktorius, pakliuvęs į egzaminą žodžiu.
— Šio asmens vardo verčiau neminėsime. Mes mokame saugoti paslaptis.
— Aš irgi moku tylėti! Nė mur mur, ir siela susiūta! — sušuko Henri, toliau drąsiai kalbėdamas ir nė nebijodamas mirktelėti. — Vadinasi, ir aš esu pusmėnulis. Mes visi tokie. Ar Marilyn turi tą klajojantį rutuliuką? Vadinasi, galiu pretenduoti į pusmėnulystę su Marilyn?..
Jame pabudo verslininkas, užmiršęs, kad reikalai su angelu dar nesutvarkyti, ir jis pademonstravo įžūlų kvailumą.
— Ei! Man labai patinka ši pažinčių agentūros idėja. Gal ketinate atidaryti filialų ir pragare?
— Vargšeli jūs! — švelniai, vos pastebimai virptelėjus balsui, ištarė Marilyn, atsargiai užversdama knygą, iš kurios sklido pašaipus vaikų juokas.
— Vargšelis aš?… Kodėl? — sušuko Henri.
— Pajuoduosite kaip aukštakrosnėje užmirštas kepsnys.
— Liūdnas likimas man, jau tapusiam vegetaru, — atsakė jis, nuleisdamas iš bausmės baimės paraudusias akis. Jos kandrus tonas įrėžė šiuos žodžius tiesiai į jo širdį.
Angelas lėtai linktelėjo galva. Jis priminė mažas monetų dėžutes su linkčiojančiomis statulėlėmis, kurios sveikinasi net pučiant vėjui, arba garsiąsias automobiliuose stovinčias linguojančių galvų figūrėles. Nei pritarimo, nei priekaišto. Tarsi tirtų dviejų bandomųjų gyvūnų elgesį. Stebėjo gudriai, bet nepastebimai.
Henri pataikūniška pastaba šiek tiek įžeidė Bulvių lupenas, kurios staiga nutaisė neįprastai abejingą veidą.
— Man atrodo, kad šios pastangos sudaryti poras rodo nepaprastą jautrumą ir neįsivaizduojamą altruizmą.
— Ačiū! Beje, jei jums tektų pradėti amžinybę čia, supažindinčiau jus su savo drauge Guili-guili.
— Ar Guili-guili turi lytį? — paklausė Henri, nustebęs, kad Bulvių lupenos nesijuokia tardamas savo žmonos vardą.
— Abejojate, kad mes turime lytį?
— Žemėje visi taip sako!…
— Mes mokėjome būti apdairūs, beveik liguistai diskretiški. Bet baikime, gerai? Monroe pusmėnulio atvejo sudėtingumas slypi jos… alpstančių gerbėjų skaičiuje. Ordinas įpareigoja mus surasti būtinąją jos pusę tarp jos dievintojų. O jūs, pone Henri, esate sąrašo gale.
— Žinau… septyni milijonai trylika! Po galais!… Pralaimiu dar nepradėjęs. Sakykite, ar tikrai aš jau nesu pragare?
— Pragarą jums surengsiu aš! — netaktiškai įsiterpė Marilyn. — Ar tikrai manote, kad galėtumėte tapti mano amžinąja puse? Kad mes esame in ir jang?… Jūsų charakteris tvirtas kaip nevykusi karikatūra. Kaip galiu būti suporuota su tokiu liesu žmogučiu? — įrodinėjo Marilyn, bijodama, kad „Lulum“ ją sujungs su tuo paliegėliu.
— Mes jums užjaučiame, mis Monroe, — patvirtino angelas, linksmindamasis jų abiejų reakcijomis. Laikydamas pirštus ant pulso ir linguodamas galva, jis vėl tarėsi su grynąja pasąmone.
Tada, kalbėdamas kaip draudimo matematikas, skaitantis ataskaitą, jis pareiškė:
— Šis vyrukas iš tikrųjų glumina! Bet susiduriame su neišvengiama tiesa, Marilyn Norma Jean. Tarp daugybės besivaržančių sielų privalome atmesti pasimetusius heteroseksualius kandidatus, kurie sukurtų paklydusius „Lulum“. Šiaip ar taip, jie… yra žemiau. Taip pat turime atmesti vedusius ir ištekėjusias. Nepamirštame ir tų kelių nepastovių viengungių, kuriuos pati atstūmėte ir kurie tuojau buvo suporuoti tarpusavyje, tarp jų ir trisdešimt trečiasis. Todėl skaičiuoti baigta. Liko vienas kandidatas. Paskutinis. Ponas Toutrec.
— Tik smulkmena… O jeigu jis man nepatinka? — paklausė Marilyn.
— Turime atskleisti jums dar vieną nedidelę smulkmeną, ponia… Bet kokia šlovė ilgainiui vysta. Iš esmės milijonai moterų, viena kitai grožiu nenusileidžiančių, jau pradeda temdyti jūsų žvaigždę. Jos pamažu išstumia jus ir įsuka į užmaršties verpetą. Turėsite kantriai laukti, kol jus pamils kitas Toutrec.
— Bet, kad ir kaip keista, tokie po debesimis neknibžda, — išdrįso užbaigti Bulvių lupenos.
— Nė viena nesugebės suspindėti ryškiau už ją! — gudriai, su jėga ir įsitikinimu pridūrė Henri.
Kelias minutes atmosferą valdė tyla.
Henri dvejojo, tačiau vienas klausimas tiesiog degino jam lūpas:
— Atleiskite… Mane kai kas neduoda ramybės… Kai mano pėdos bus gerai įkaitusios… ar galėsiu jas atvėsinti… atvykdamas jai pasipiršti?
— Jūsų klausimas mums atrodo išmintingas. Jei ji galų gale jus priims… šio klausimo kelti nebereikės. Turėsite mylėti vienas kitą per atstumą. Ji čia, o jūs — žemiau.
— O jei ji manęs nepasirinks? — skubiai paklausė Henri.
— Tarkime, tuomet nebevartotume žodžių „mylėti“, „laikotarpis“ ir… „atvėsinti“.
— Tai visiška beprotybė! Mane siutina vien mintis, kad turėčiau palinkti virš bedugnės ir klausytis to „pono“ skundų bei dejonių, kol jis skrunda!
Tada ji atrodė beveik atsiimanti savo žodžius:
— Visai amžinybei — nė kruopelės meilės, net jam. Vargšas žmogus! Vargšė siela! — tarė Marilyn, supratusi, kad amžinybė — tai nepagydomas laiko nutukimas.
Bulvių lupenos pagarbiai pažvelgė į Marilyn, nes įžvelgė joje sveiką nuovoką. Tada jai nusišypsojo.
— Matyt, mano sielai tiesiog nesiseka, — silpnai pasakė Henri, išsiblaškęs kutendamas save cherubino plunksna. Staiga jam kilo mintis nepastebimai prieiti prie Bulvių lupenų, žvelgiančių į Holivudo žvaigždę, ir stipriai pakutenti angelą.
Trečiasis angelo juokas!
Kas nutinka, kai pareigas einantis angelas nusijuokia tris kartus?… Įvyksta netikėtas virsmas.
Jis virsta lotoso žiedu ir nesuskaičiuojamas valandas apmąsto savo kuklaus darbo rimtumą…
Pamanęs, kad angelą ištiko apopleksijos priepuolis, Henri iš pradžių puolė jam padėti. Akimirką net įsivaizdavo, kaip darytų gaivinimą iš burnos į burną! Bet jo akys nukrypo į Marilyn, susižavėjusią lotoso žiedu. Galvoje šmėstelėjo įžūliai beprotiška mintis. Jį užliejo džiaugsmas: nebėra angelo, kuris perskaitytų jo trečiąją akį.
Ji palinko prie lotoso žiedo, bandydama užuosti angelo gėlės kvapą.
— Jums čia kvepia kvepalais, o man — svilėsiais! — sušnibždėjo Toutrec, sukiodamasis kaip vėtrungė ir ieškodamas kiekvienos progos ištrūkti, pabėgti. Neteisėtas leidimas praeiti!
Nenaudodamas pernelyg didelės jėgos, bet tvirtai, jis nusitempė savo dievaitę į rojų pro jos neuždarytus vartus. Henri tempė ją už riešo per vartus.
— Ką jūs darote? — sušuko ji.
— Mėginu tempti velnią už uodegos… Aš jus pagrobiu! Būsite mano įkaitė!… Nesistenkite manęs apgauti. Kitaip saugokitės!