„Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento meilužė.“ Ar šis užkulisinis statusas būtų turėjęs tiek pat patrauklumo ir net tokį poveikį Marilyn, jeigu ji būtų suvokusi, koks iš tikrųjų menkas jo vaidmuo siekiant patekti tarp didžiųjų istorijos vardų? Iš pirmo žvilgsnio niekas negali paneigti, kad Marilyn yra sociologinis ir vartojimo kultūros reiškinys. Tačiau ar jos „buvimą“ taip pat galima laikyti istoriniu atsitiktinumu?

Girdžiu riksmus! (Uf!) Girdžiu ir džiugius valiavimus! (Pagaliau!) Gerai! Ji priklauso kino istorijai ir maitino Holivudo paskalas. Tačiau jos dalyvavimas pasaulio istorijoje neginčijamas. Keista!… Beprotiška!… Revoliucinga! Vis dėlto žmonijos raida pasižymi tomis pačiomis savybėmis.

Niekas netrukdė šiai moteriai, mokėjusiai žvelgti į kamerą arba būti jos žavėjimosi objektu, pasižymėti aukštu savimonės lygiu. Tai liudija didelį gebėjimą abstrakčiai mąstyti.

Visi žino, kad dauguma amžininkų ją laikė gražia kvailute, žavia blondine, žadinančia malonias fantazijas ir leidžiančia slapčia švelniai išlaisvinti tam tikrą geismą… Bet ar šis menko intelekto įvaizdis, pridengtas tariamu nekaltumu, negalėjo būti kone makiaveliškai suplanuotas pačios Normos Jeane?

Kai dar buvo tik paprasta manekenė, alkana pradedančioji aktorė, Norma Jeane nusprendė kelti savo išsilavinimo lygį. Kiek iš mūsų, be kita ko, skaitytų Freudą ar Dostojevskį vien dėl noro lavintis ir kartu atvirai, su žaviu naivumu, rodytų šį norą mokytis savarankiškai?

Nuo šiol Marilyn atsidūrė „naujojoje pasaulio istorijoje“, įžengiančioje į trečiąjį tūkstantmetį po Kristaus! Tačiau klausimas išlieka: ar ji būtų pasiekusi tokį garsumą, jei nebūtų bendravusi su Kennedy šeima? Galbūt… Vis dėlto šiandien tebešviečianti žvaigždė yra ne JFK, o Marilyn.

Norėdami atskleisti simbolinį šio reiškinio aspektą, pabrėžkime: visa, ką žmogus gali paliesti, padaryti ar sukurti, yra į jį panašu. Didieji konfliktai, šie piktybiniai žmogaus intelekto augliai, nėra išimtis. Deja, tradiciniai karai, tos įteisintos masinės žudynės, vyksta visur, ir nė viena šalis nėra apsaugota nuo konflikto. Niekas negali paneigti ir kitos karo formos, šiuolaikinės „agresijos“, egzistavimo.

Iš tiesų Marilyn Monroe savo išvaizda, žavesiu ir vardu buvo galingas įvaizdis! Ir kitame pasaulyje ji tebėra tokia. 1959 metais tas įprastas susitikimas… su Nikita Chruščiovu, tuo įtakingu plikiu, tebuvo paprasta dviejų ideologijų, dviejų galių, dviejų simbolių kova. Marilyn nesunkiai laimėjo šį raundą.

Kiekvienas karas, kiekviena žmogžudystė atima iš Žemės nepakartojamą kibirkštį, gyvybę, kuri niekada nebegrįš. Krinta ne vien kūnai: amžiams išnyksta likimai, šypsenos, meilės, svajonės.

Pagalvokite: kiek tarp žuvusiųjų buvo genijų, užgesusių dar nespėjus perkeisti pasaulio? Kiek išradėjų niekada nebeišras? Kiek menininkų niekada nedžiugins mūsų akių ir ausų? Kiek dosnių sielų niekada nebeturės progos palengvinti kito žmogaus vienatvės, ištiesti rankos, tiesiog mylėti?

Jų galimi vaikai taip pat pasmerkti amžinai tylai. Tie niekada negimę sūnūs ir dukterys, ištisos ištrintos giminės – tai tiek pat pasaulių, kurie niekada neišvys šviesos. Rytojaus muzika galėjo būti turtingesnė. Mokslas – drąsesnis. Menai – spindulingesni. Mūsų širdys – laimingesnės.

Akimirkai sustokime. Įsivaizduokime, kokia galėjo būti Istorija, jei žmonių beprotybė nebūtų primetusi jai savo žudynių eisenos. Kokios imperijos būtų suklestėjusios be karų? Kokios civilizacijos būtų augusios taikoje? Kokie nuostabūs vaikai būtų paveldėję Žemę, jei smurtas nebūtų pražudęs jų protėvių?

Mintimis pagerbiu visas šias aukas. Vienas iš jų kadaise pasakė: „Eikite ir dauginkitės.“ Bet kaip tai padaryti, jei mūsų tautos ir toliau drasko viena kitą ir nyksta nuo žmogaus rankos?

Negalime prikelti mirusiųjų. Tačiau čia ir dabar galime pasirinkti kurti kitaip. Savo maldomis, žodžiais, pokalbiais, demonstracijomis, atsisakymu lieti kraują galime paveikti valdančiuosius. Galime jiems priminti, kad tikroji didybė yra ne valdyti baime, o saugoti gyvybę.

Tegul baigiasi karai. Tegul baigiasi žudynės. Tegul taika nebebūna trapi svajonė, o tampa vienintele savaime suprantama tiesa.

Atiduokime Cezariui tai, kas Cezario… Štai! Pagrindinę šio teksto dalį pateikiau dirbtiniam intelektui ir paprašiau ją nugludinti.