Įvadas: „spirituphile“ – retas žodis, gimęs susiliejus kilniam lotyniškam žodžiui spiritus (dvasia) ir švelniam graikiškam žodžiui philos (mylintis). — Ar tai naujadaras senam reiškiniui nusakyti? — Patikslinkime, kad spirituphilie neturi nieko bendra su dvasingumu, juo labiau su nekrofilija ar, dar blogiau, su mirusiųjų kūnų valgymu. Taigi spirituphile tėra žmogus, mylintis sielą. (Pavyzdžiui, aš myliu Normos Jeane sielą, kaip myliu ir mirusio tėvo, išėjusios motinos, savo protėvių sielas ir t. t.)

Galbūt tikslesnis terminas būtų „amouranimus“, sudarytas iš amor (meilė) ir animus (siela). Pasak dirbtinio intelekto, šis žodis nusako „žmogų, besižavintį kito siela“, jaučiantį gilią meilę arba nuoširdų susidomėjimą dvasine ar vidine būtybės puse. Taigi dvasinį mylėtoją būtų galima vadinti „amouranimus“.

Anaiptol nepretenduoju būti vienintelis, mylintis Marilyn Monroe sielą. Nė nemanau skelbtis pirmuoju iš amouranimus. Tokia tuštybė man svetima, nes pasaulio istorija prasidėjo anksčiau už mane ir tęsis po manęs. Trumpai tariant, mano originalumas tėra tas, kad suteikiau vardą šiam senam jausmui: dvasinei meilei, arba amouranimique (pasak dirbtinio intelekto).

Norite dvasinės meilės pavyzdžių?

Štai trumpas sąrašas:

Pirmoji sąmoninga žmonijos būtybė tapo amouranimus, kai susidūrė su mylimo žmogaus mirtimi ir per šią netektį atrado arba įsivaizdavo „anapus“ egzistavimą.

Visi, kurie nuo tada patyrė ką nors panašaus. Išimties tvarka, pagal mano tradicinius religinius įsitikinimus, tarp jų buvo ir Kristaus motina — tačiau tik tris dienas.

Visi, kurie tokią patirtį išgyvens po mūsų.

Drauge jau tūkstantmečius — mitų, Istorijos, o šiandien ir žiniasklaidos bei technologijų dėka — slapti ar atviri meno, politikos, religijos ir kitų sričių asmenybių gerbėjai pamažu keičia amouranimus paveikslą. Šis reiškinys ypač sustiprėja pačiu tų didvyrių išėjimo momentu arba netrukus po jo…

Galiausiai patikslinkime, kad spirituphile menas nėra „plastinės dailės“ kryptis, tokia kaip kubizmas, fovizmas, impresionizmas, dekoratyvinis menas ar net dvasinis menas ir t. t. Ne! Spirituphile menas yra tikėjimo ženklas ir būdas mylėti.

a) Tikėjimą žymi įsitikinimas, kad gyvenimas tęsiasi po mirties ir kad Aukščiausioji Būtybė saugo sielą nuo mūsų negandų.

b) Meilė — kitokia negu ta, kurią pažįstame tarp gyvųjų — pasireiškia džiaugsmu savo viduje bendraujant su būtybėmis, kurias jų gerbėjai laiko nuostabiomis. Trumpai tariant, tai meilės kultūra be lūkesčių.

c) Šie du elementai pasiekia viršūnę, kai susijungia saviraiškoje.

Apibendrinant, visi kūriniai — paveikslai, skulptūros, eilėraščiai, simfonijos, populiarios dainos, operos, filmai, teatro pjesės, piešiniai, himnai, biografijos ar romanai — sukurti pagerbiant sielą, iš meilės jai arba draugystės su ja, priklauso spirituphile, arba amouranimique, menui.