„Ar mes esame Dievo vaikai, ar ne? Kad ir kaip būtų, daugeliui gyvūnų rūšių, įskaitant mus pačius, patinka mokytis žaidžiant. Net suaugus! Todėl ir sakau, kad „Šventasis žaidimas“ egzistuoja!“

Niekas nešaukia. Niekas neverkia. Niekas neįniršta. Kodėl? Paprasčiausiai todėl, kad aš nieko neišgalvoju. Išties, kad ir kaip paradoksaliai tai atrodytų, „Šventasis žaidimas“ egzistuoja nuo pat žmogaus atsiradimo ir pasireiškia trimis pagrindinėmis formomis:

A) „Didysis“. Didingas šventasis žaidimas, kai įkuriama religija, sekta, judėjimas ar religinė grupė ir paskui tuo naudojamasi. O visa ko pradžioje... jų absoliuti tiesa.

B) „Mažasis“. Galingas šventasis žaidimas, atsirandantis religijai, sektai, judėjimui, bažnyčiai ar kokiam nors ordinui skilus arba patyrus schizmą, kai sukilstama prieš autoritetą siekiant pasisavinti naująją absoliučią tiesą.

C) „Paraštinis“. Fantazijos kupinas šventasis žaidimas, epinis žaidimas su anarchijos atspalviu. Jis panašus į ankstesniuosius, tik be pretenzijų viešpatauti. Mat jis kur kas paprastesnis: tai tik savęs teigimas, nesiekiant nieko pavergti, išsakant naujas nuomones ar įspūdžius apie Dievą, apie tai, kas galėtų Jį sudaryti... arba pakeisti.

Visos šios atmainos gimsta iš sapnų, apmąstymų, paprasto įkvėpimo arba, jei pasiseka, iš įtikinamų nušvitimų. Tačiau paraštinio žaidimo atveju šis kuklus ir asmeniškas tikėjimas „absoliučiąja būtybe“ — kad ir kokį jos „paveikslą“ kiekvienas susikurtų — negali reikštis šiuose rėmuose: didžiosiose religijose ir jų atšakose, sektose, ordinuose, judėjimuose ar kitokiose religinėse bendrijose. Mat šios visumos, ypač nuoširdžios savo ištakose, daugiausia išpažįsta tai, kas apie absoliučiąją būtybę jau buvo pasakyta ir parašyta. Jos guodžia ir suteikia protui struktūrą, tačiau gali ir varžyti bei trikdyti žmones.

Be to, viena iš priežasčių, dėl kurių atsiranda — egzistuoja — epinis šventasis žaidimas, yra ta, kad nė viena religija nerodo noro aukotis (?): tikro ketinimo bendradarbiauti kuriant visuotinę religinę organizaciją, kuri aprėptų visas bažnyčias ir visokias sektas. (Tik be panikos!...) Šią hipotezę įgyvendinus pasaulyje įvyktų didelis ir tikras socialinis perversmas. Ir nepamirškite, kad pati ši mintis yra paraštinio šventojo žaidimo vaisius. (O dabar... panikuokite!)

Taigi epinis šventasis žaidimas egzistuoja tam, kad suteiktume sau teisę apie šią „absoliučiąją būtybę“ ar jos nebuvimą įsivaizduoti daugiau, negu mums leidžiama, net ir tai, kas nuo mūsų slepiama ar mums neigiama. Epinis šventasis žaidimas nesėja papildomos sumaišties kurdamas naujas religines konstitucijas (*); jis paprasčiausiai suteikia malonumą mylėti šią „absoliučiąją būtybę“ arba „jos nebuvimą“ taip, kaip prieinama kiekvienam. Ir be jokių ribų, nes neįmanoma apibrėžti to, kieno ribos nežinomos.

Niekur aukštojo mokslo sferose, šiose aukštesnių ir specializuotų žinių srityse, juk neužsimenama, kad būtų draudžiama svajoti, tiesa?... Ir tai puiku! (**)

Tad kadangi aš, kaip ir jūs — drįstu tuo tikėti —, esu vaikas To, kurį žinote..., suprasite, kad žaidžiu epinį šventąjį žaidimą — „paraštinį“.

Norite tapti netikru pranašu? Pakanka skelbti neįtikėtinas ar nesuprantamas pranašystes. Jei pasakysite: „Aš niekada nemirsiu!“, neabejotinai būsite netikras pranašas. O jeigu žmogus, kurį bandote įtikinti, pasakys, kad jūs visai ne pranašas, tik truputį pamišęs, galėsite atsakyti: „Jei aš juo nesu, vadinasi, esu netikras. O būti „netikru“ netikru pranašu tam tikra prasme ir reiškia juo būti!“ Galiausiai jūsų pašnekovas galbūt būtų teisus.

* Įspėjimas: geriau būtų, kad visi kvailiai, susigundę didžiuoju ar mažuoju šventuoju žaidimu ir pavargę nuo paprastų savo apmąstymų paraštiniame šventajame žaidime, gerai suprastų štai ką: sąžinė — tai dviašmenė „siela“, plaukianti su mumis iki mirties. — Pavyzdys: Jim Jones.

** Dievas priklauso ne vien guru. Jis priklauso ir paprastiems žmonėms.