„Teofikcija“: kodėl? (Ar tai esminis poreikis?) „Teofikcijos“ idėja... apsauga? Bet kas gi tai iš tiesų? „Teofikcija“ ar „deofikcija“? Nauja ar ne? Gal nauja tėra terminija? Ar tai jau matyta? Šiame tekste aiškinu, kaip pats suvokiu „teofikciją“.

Pavadinimas „teofikcija“ man atėjo spontaniškai, be jokių mąstymo pastangų. Kita vertus, „deofikcija“ būtų buvęs tikslesnis žodis, nes jo kilmė visiškai lotyniška. Prisipažįstu, kad neatlikau jokio tyrimo, siekdamas patikrinti, ar toks sudurtinis žodis jau vartojamas įvairiuose tekstuose.

„Teofikcija“ gali ir eiti prieš „Šventąjį žaidimą“, ir atsirasti po jo. Šios idėjos glaudžiai susijusios. Jas galima sieti su sapnu, nes žmogui būdinga kelti į padanges savo didvyrius, vedlius ir drąsuolius. Būtent iš šių pirmųjų idėjų gimsta „teofikcija“.

Kaip ir „Šventasis žaidimas“, „teofikcija“ prieinama visiems, kurie turi lakią vaizduotę.

Nesiekiu dėtis teologu. Esu menininkas, apmąstantis dvasinį gyvenimą. Religija vaikystėje man buvo labai svarbi ir iki šiol kutena mano mintis, nes ji vienu metu formuoja, informuoja ir deformuoja. Kūryboje ji vertė mane ir veikti, ir reaguoti. Tai lyg savotiškas žaidimas tarp religinių principų ir mano kūrybos; iš čia ir posakiai „Šventasis žaidimas“, „spirituphile“ menas ir „teofikcija“.

Įsivaizduokime kūrybos pasaulį kaip vaizduotės kraštą ar šalį, kurioje galime sukurti ką tik panorėję. Ten yra mus įkvepiančių vaizdų arba trimačių modelių. Tai mūsų patirtys ir sukauptos žinios. Bet... ten yra ir parankinių, sargų, kurie ima mums trukdyti, kai pažeidžiame tų vietų įstatymus. Tai sąžinės keblumai, kylantys iš religinių ir socialinių principų, susikaupusių nuo vaikystės iki šių dienų. Vis dėlto kai kuriems menininkams pavyko prasiveržti pro šią sargybinių sieną. Naiviai paminėsiu Madonną.

„Teofikcija“ taip pat yra prie laužo pasakotų legendų ar sapnų iškraipymas: sudėtingos ar paprastos struktūros, žmonių įsivaizduotos tam, kad atsakytų į egzistencinius klausimus nuo pat žmonijos pradžios iki šiandien. Bet ji gali būti ir visai paprasta, kaip mokslinės fantastikos pasakojimas, aprašantis dieviškuosius pasaulius — jų kilmę ar sandarą, — visai nesiekiant jo pritaikyti „Šventajam žaidimui“.

„Teofikcija“ gali būti sąmoninga arba nesąmoninga. Sąmoninga ji yra tada, kai dieviškoji struktūra apmąstoma, įsivaizduojama ir pasiūloma. Pakanka prisiminti įvairias doktrinas, kilusias skirtingose šalyse. „Teofikcija“ gali būti nesąmoninga, jei pagrindinė mintis kyla iš pasąmonės poreikio.

Bet ar „teofikcija“ būtina?

Yra „teofikcija“, tarnaujanti rimtam, net griežtam tikslui ir tam tikroms religinėms organizacijoms. Esama ir juokingos, net nekaltos „teofikcijos“, kaip mano komikso 1.0 ir 2.0 versijose. Tai faktas! Pats įsitraukiau į šį žaidimą. Kaip ir daugelis kitų, kūriau „teofikciją“ („deofikciją“), tačiau „Šventojo žaidimo“ beveik neliečiau, nebent šiek tiek — paraštiniu būdu. Pabaigai... būkime visi didvyriai, kiekvienas pagal savo galimybes, o jeigu jų palikuonys ar amžininkai sumanys kurti „teofikciją“... ką gi, tuo blogiau jiems, nes jie žais kitų žmonių sąžine! Ko dar nepasakiau... mano namuose kabo du kryžiai su Nukryžiuotuoju, primenantys mano auklėjimą, ir abu man labai brangūs. Dabar galite juoktis!