Kartą begalinėje sapnų šalyje gyveno mažas žvejys, vardu Jacko. Jacko dažniausiai žvejodavo dideliame ežere priešais savo namus. Rytais tas ežeras primindavo veidrodį.

Jacko mėgo ir stiprius vėjus, sukeliančius bangas, tarsi jas į save trauktų dangaus alsavimas. Ištraukęs tinklus, jis ilsėdavosi žvelgdamas į pilį kitapus ežero. Neseniai ją buvo praminę „nepasiekiamųjų žmonių pilimi“.

Tokią šlovę pilis pelnė dėl burtininko Rostre ir jo rajaus vilko, kurie užtvėrė kelią į pilį. Niekas negalėjo į ją patekti. Niekas negalėjo iš jos išeiti.

Grįžęs namo, Jacko laimikį padalydavo į tris dalis: vieną turgui, kitą savo valgiui, o trečią įmaišydavo į mišinį su slaptomis žolelėmis.

Receptas buvo tobulas! Nei mažas, nei didelis skrandis negalėjo atsispirti pamplitui. Kokį keistą vardą Jacko buvo sugalvojęs tam žuvies mišiniui!

Pats Jacko pamplito niekada nevalgydavo. Jį gamindavo tam, kad sugautų žuvėdras.

Kai žuvėdra pakliūdavo į narvą, Jacko su ja kalbėdavosi. Kelioms minutėms ji tapdavo priverstine jo paslapčių klausytoja.

Iš pradžių jis pasakodavo apie žvejybą, poeziją ir šį bei tą. Paskui kurdavo istorijas apie nepasiekiamus pilyje gyvenančius žmones. Baigęs pokalbį ir prieš paleisdamas paukštį, apdovanodavo jį duonos riekele, aptepta medumi.

Tačiau vieną dieną jis sugavo žuvėdrą, kuri atrodė priešiškesnė už kitas.

Šiai jis padarė išimtį ir pasakojo vien fantastiškas istorijas apie pilies gyventojus. Laukinis paukštis jam nieko daugiau ir neįkvėpė.

Žuvėdra, iki tol įnirtingai besiblaškiusi, liovėsi graužti narvo virbus. Jacko dar niekada neturėjo tokios atidžios klausytojos. Tačiau žvejys į tai neatkreipė dėmesio ir, baigęs pasakoti istorijas, paukštį paleido.

Kitą rytą laukinė žuvėdra sugrįžo. Vienu sparno mostu nuvijusi kitus paukščius, ji klykavo, mėgindama atkreipti dėmesį. Žuvėdra pati norėjo palengvinti savo sugavimą!

Jacko šypsojosi, nes jau įžvelgė galimybę žuvėdrą išdresuoti. Todėl pasiūlė žuvėdrai pamplito ir net medumi apteptos duonos.

Tada drąsiam paukšteliui jis prigalvojo naujų pasakų.

Jau nė nebandydama sprukti, žuvėdra atidžiai klausėsi savo kalintojo. Tą vakarą Jacko jautėsi įkvėptas. Jis sukūrė trisdešimt šešias istorijas. Tikriausiai jų buvo per daug. Mažasis žvejys taip pavargo, kad nuėjo miegoti pamiršęs išleisti paukštį.

Vidurnaktį Jacko ėmė varginti skundai ir verksmas. Jis liko gulėti, nes manė sapnuojąs blogą sapną.

Auštant jis pastebėjo narve likusį paukštį. Atidarė dureles ir išleido žuvėdrą. Ši pažvelgė į Jacko, bet neskrido šalin. Tada snapu smėlyje išrašė tokius žodžius:

— „Uždarykite mane! Pabudėkite su manimi ateinančią naktį.“

Šiek tiek nustebęs, jis pakluso paukščiui ir vėl įkėlė jį į narvą.

Žvejyba tądien buvo prasta. Jacko pernelyg daug galvojo apie paukštį, mokantį rašyti. Jis sugrįžo vos su viena žuvimi sau ir jo laukiančiai žuvėdrai.

Jacko pasiruošė nemiegoti visą naktį. Užkūrė ugnį ir sukūrė dar trisdešimt šešias istorijas apie tuos nepasiekiamus žmones.

— „Kokia beprotybė praleisti naktį su rašyti mokančiu paukščiu!“ — vis pakomentuodavo jis tarp pasakų.

Vos sutemus įvyko nepaprastas virsmas. Žuvėdra pavirto žavia jauna moterimi.

— „Prašau, atidarykite narvo dureles. Čia pernelyg ankšta, aš susižeidžiu“, — tvirtu balsu tarė kilmingais drabužiais vilkinti jaunoji moteris.

Jis atidarė dureles. Tūkstantis klausimų šmėstelėjo Jacko galvoje. Jis buvo taip apstulbęs, kad nepajėgė ištarti nė žodžio.

— „Aš esu Marie-Anne ir gyvenu pilyje kitapus ežero“, — tęsė ji, išlipdama iš ankšto kalėjimo.

— O aš Jacko, ir jei jūs tikrai gyvenate tenai, aš jums visai neįdomus.

— Neįdomus? O ne! Jūsų pasakotojo talentas paguodė mano liūdinčią sielą.

— Jūs graži kaip dienos dangus. Kokie kerai leidžia jums juo skraidyti žuvėdros pavidalu?

— Rostre, tas senas burtininkas! Tai jo kerai! Rostre norėjo, kad mano tėvas karalius atiduotų mane ir dvi mano seseris jam kaip mokines ir žmonas. Tėvas griežtai atsisakė. Tada Rostre mus užkeikė.

Kiekvieną rytą mes virstame paukščiais. Ir kiekviena — vis kitokiu. Jis bijojo, kad šauktume vienodu balsu! Atėjus nakčiai, kai atgauname žmogiškus kūnus, jis pavirsta milžinišku vilku ir neleidžia mums išeiti iš pilies ieškoti pagalbos.

Net paukščio pavidalu pabėgti neįmanoma, nes instinktas grąžina mus į pilį — mūsų lizdą, — baigė Marie-Anne.

Paskui, žvelgdama į ugnies atšvaitus žvejo veide, pridūrė: „Žinojau, kad man parašius smėlyje, jūs nebandysite manęs parduoti kokiam keliaujančiam mugės prekiautojui.“

Kadangi šis prisipažinimas šiek tiek priminė jo paties pasakas, Jacko greitai rado išeitį.

— „Man reikia eiti miegoti, jei noriu gerai pažvejoti“, — tarė jis šyptelėdamas Marie-Anne. „... Ir kviečiu jus į savo kuklius namus, tikėdamasis, kad net tapusi žuvėdra neišsigąsite. Mano mažas namelis — didžiausias mano turimas narvas.“

Po kelių valandų Jacko dainavo saulėje traukdamas pirmuosius tinklus. Dar niekada jis nebuvo toks sumanus ir sėkmingas žvejys. Per dieną pagavo tiek žuvų, kad vos įstengė nutempti valtį į krantą.

Marie-Anne būtų jam padėjusi, tačiau, kaip ir tikėtasi, plunksnos jau buvo sugrįžusios... Princesė Marie-Anne žmogumi vėl virs tik naktį.

Jis parsivežė tiek žuvų, kad pamplitą gamino tiesiog valtyje. Paskui visą mišinį nulipdė žmogeliukų pavidalu. Tai priminė milžinišką lėkštę, pilną mažų žmogučių.

Jacko valtyje liko vos tiek vietos, kad galėtų plaukti. Greta jo gulėjo tik du maišai, prikimšti to paties mišinio.

Iškėlęs burę, Jacko be baimės plaukė per naktį: jis gerai pažinojo ežerą. Vėjas pūtė taip, kaip jis ir tikėjosi. Nė viena kliūtis nesutrukdė persikelti.

Prisišvartavęs netoli pilies, jis čiupo abu maišus. Paėjęs kelis žingsnius, sustojo, išėmė šiek tiek pamplito ir nulipdė iš jo sėdintį žmogeliuką.

Tolėliau padarė tą patį. Kiekvienam gabalėliui suteikęs mažo žmogaus pavidalą, jis sukūrė visą virtinę nykštukų, tarsi žvelgiančių į žvaigždes.

— „Kiek skanių pyragaičių piliai pagelbėti“, — pagalvojo Jacko.

Priartėjęs prie pilies sienų, jis išsitepė pamplitu. Apsidengė juo taip gausiai, kad ką tik jį pastebėjusiam vilkui pasirodė nepaprastai gardus.

— „Kaip skaniai kvepiate, žmogeli!“ — tarė vilkas Jacko. „Regis, jus suėsiu!“

— „Mane suėsite?“ — atsakė Jacko. „Tikiuosi, pasigailėsite manęs, mano mažųjų brolių ir tų, kurie liko valtyje apačioje.“

Puolęs vilkas nustebo pamatęs, kaip greitai sprunka jo grobis. Jacko, budrus ir pasiruošęs, pasileido bėgti, kol žvėries nagai jo dar nesugriebė.

Kaskart vilkui priartėjus, jį pristabdydavo vis kitas neatsispiriamas pamplito pyragaitis. Vilkas, kaip ir žuvėdros ar žmonės, nepajėgė atsispirti gardžių Jacko spąstų kvapui ir skoniui.

Kuo dažniau vilkas sustodavo prisikimšti pamplito, tuo labiau Jacko nuo jo nutoldavo. Jacko paspruko, o žvėris bematė tik valtyje sukrautą gardų valgį! Jacko laukė, kol spąstų ratas susiaurės.

Vilkas vienu prisėdimu surijo viską, kas ten buvo.

Kaip Jacko ir numatė, vilkas persivalgė, ir valtis virto lova tam rajūnui. Netrukus nakties tylą sudrumstė garsus knarkimas.

Pasinaudojęs vilko miegu, Jacko nuplukdė valtį į ežero vidurį. Ten, kur giliausia.

Jis paėmė smailų kirtiklį ir pramušė valties dugną. Vanduo greitai pradėjo plūsti vidun. Valtis netrukus nuskendo, nusinešdama į ežero dugną apsnūdusį, nebesugebantį priešintis vilką.

Jacko nuplaukė link artėjančios šviesos. Tai buvo Marie-Anne, sunkiai irkluojanti mažą valtelę.

Abu skubėjo sugrįžti dar prieš aušrą. Jacko bijojo, kad Marie-Anne, atgavusi paukščio pavidalą, nenuskristų atgal į pilį.

Pasirodė saulė, nutvieksdama ežerą ir nuostabų Marie-Anne veidą. Ji ir toliau buvo žmogaus pavidalo.

Negaišdami jie vėl leidosi pilies link. Šįkart Jacko irklavo visą kelią.

Pusiaukelėje, ten, kur nuskendo vilkas, jų dėmesį patraukė kažkas netikėta. Toje vietoje, kur Jacko paskandino savo valtį, plūduriavo burtininko Rostre drabužiai.

Pastebėjęs dėmes ant drabužių, Jacko prikišo nosį jų pauostyti. Ir prapliupo juoktis.

— „Kodėl juokiatės?“ — paklausė Marie-Anne.

— „Jei dieną jūs virsdavote žuvėdra, tai naktį Rostre virsdavo vilku. O aš juokiuosi iš pasididžiavimo, nes niekas neatsispiria mano pamplitui. Net pikti burtininkai!“

Atvykusi į pilį, ji vėl išvydo šeimos narius, lakstančius į visas puses jos ieškodami. Dabar jie nebebuvo nuskendusio burtininko aukos. Marie-Anne pristatė jiems Jacko ir papasakojo, kaip jis jai padėjo.

Po kelių dienų karalius su artimaisiais sukvietė visus į didžiulę šventę. Šventės valgiaraštyje buvo vestuvės, gardus pamplitas ir princo Jacko pasakos apie pilį, kurioje gyvena svetingi žmonės.