Kartą begalinėje sapnų šalyje driekėsi senas kaimo kelias, kuriuo leistis į kelionę buvo pavojinga. Daugybė keliautojų dingo, jame sutikę nepaprastai didelį ir stiprų milžiną žmogėdrą. Vietos legenda pasakojo, kad jo auka kadaise tapo ir vienas burtininkas.

Kelias kirto mažą kaimelį, vingiavo palei upę ir tęsėsi toli už aplinkinių kalnų.

Tame kaimelyje gyveno žmogus, pravarde Bouchon. Nors buvo naivus, jam dažnai patikėdavo ganyti bandas. Karvės, ožkos ar avys... Jis dar niekada nebuvo praganęs nė vieno gyvulio.

Vieną dieną gudriausi ir didžiausi kaimo pokštininkai nusprendė išbandyti Bouchon naivumą. Pasiūlė jam kalnuose prižiūrėti ir šerti visai ypatingą bandą. Skylių bandą!

— „Bouchon!“ — kreipėsi jie. „Tu esi geriausias kaimo piemuo, todėl sumokėsime tau dvidešimt auksinių, jei ganysi tą ten matomą bandą!“

— Bet ten nieko nėra! — atsakė Bouchon.

— Kaip tai! Nejau nematai skylių bandos? Juk ji tikrai ten yra! — sušuko visi kaimiečiai, vos tvardydami šypsenas.

Bouchon buvo naivus, bet ne kvailas. Dėdamasis visišku nekaltuoliu, jis nusprendė įsitraukti į žaidimą.

Jis vaidino taip įtikinamai, kad apgavikai ėmė manyti jį esant veikiau pamišėlį negu kvailį.

Bouchon įtikino kaimiečius, kad mato visokiausių skylių: didelių, mažų, tobulai apvalių, netaisyklingų ir kitokių.

Kad dar labiau juos nustebintų, Bouchon nutaisė liūdną veidą. Apsimetė prisiminęs vieną skylę, kuri jam buvo pabėgusi į daubą. „Niekada jos neberadau, nes daubos — tai milžiniškos sėslios skylės, mėgstančios, kai jų niekas netrukdo“, — pareiškė jis atsisveikindamas su kaimu ir pasukdamas garsiuoju žmogėdros keliu.

Po kelių valandų jis sustojo žalios kalvos papėdėje. Energingai ėmė rauti žolę, apsimesdamas, kad skylių banda ją godžiai ėda. Vėliau ketino pergudrauti kaimiečius, pakviesdamas juos pažiūrėti, kokia rajūnė jo banda. Dažnai tapdavęs kitų pašaipų taikiniu, Bouchon įžvelgė čia puikią progą šiek tiek atsikvėpti.

Tačiau kalnų žolėse Bouchon aptiko morkų lysvę. Ištraukęs vieną, paragavo ir nustebo, kokia ji skani.

Taigi Bouchon toliau tobulino savo pokštą. Taip uoliai darbavosi, kad... nė nepastebėjo atėjusio, regis, labai alkano žmogėdros.

— „Ką jūs čia veikiate?“ — vis dėlto paklausė seilę varvinantis žmogėdra, kreipdamasis į tą, kuris netrukus turėjo tapti jo vakariene.

Bouchon krūptelėjo. Tačiau greitai susitvardė, įveikė baimę ir pamėgino įtikinti žmogėdrą, kad skylių banda tikrai egzistuoja.

— „Šeriu savo skyles. Reikia jas nupenėti prieš ateinant didiesiems šalčiams.“

— „Bet aš nieko nematau! Iš ko padarytos jūsų skylės?“ — atsiliepė žmogėdra.

Bouchon nespėjo atsakyti. Jis pamatė, kaip ką tik iš žemės išrauta morka pakyla į orą ir ten po kąsnelį pranyksta. Atrodė, lyg skylė ryja morką. Keisčiausia, kad ši nematoma skylė metė šešėlį ant žemės. Lyg skylė su... triušio ausimis.

Bouchon atsakė klausimu: „O iš ko padarytos jūsiškės? Iš triušių...?“

— „Taip, tai triušiai! Kartą vienas burtininkas, kurį jau laikiau tarp dantų, pavertė savo triušius skylėmis. Nenorėjo, kad juos suryčiau. Paaukojo save dėl triušių. Keistas padaras! Dabar jų suėsti nebegaliu, bet tą valgį prisimenu su malonumu, nes pats burtininkas buvo nepaprastai skanus. Aš ne kvailas, tad stebuklinguosius triušius penėju morkomis. Vis dar tikiuosi, kad jie vėl taps tikrais triušiais.“

Bouchon labai džiaugėsi, kad žmogėdra tiek daug šneka. Ši gaišatis leido jam geriau apgalvoti, ką daryti toliau.

— „Kartą mėginau suvalgyti skylę. Turiu prisipažinti, nieko gero: skrandyje vis tiek lieka tuštuma. Beje, laikau save laimingu, kad vaikščiodamas dar nesutraiškiau nė vienos skylės. Turiu labai žiūrėti, kur statau kojas, nes jos dauginasi beprotišku greičiu. O koks mėgstamiausias jūsų skylių valgis?“ — toliau klausinėjo žmogėdra apsilaižydamas lūpas.

Bouchon atgavo kvapą ir mėgino nuslopinti žmogėdros keliamą baimę. Jeigu jau teks būti suėstam, tegul bent juokiantis. „O! Mano skylės? Aš jas šeriu žmogėdromis! Argi nebijote? Jos labai seniai nieko nevalgė. Taip išalko ir suliesėjo, kad net man, įpratusiam jas ganyti, sunku jas įžiūrėti.“

Žmogėdra prapliupo juoku: „Mane suės skylė! Cha! Cha! Cha!... Šitos skylės? Jos tokios liesos, kad jų nė nematyti. Kodėl taip prastai jas šeriate?“

„Žinote... žmogėdros pakelėse nesimėto. Ar kada ragavote besityčiojančių skylių?“ — paklausė Bouchon, kimšdamasis morkas į kišenes. „Žinau, kur jų galima rasti ištisą daugybę. Sekite paskui mane!“

Taigi žmogėdra nusekė paskui Bouchon ir jo skylių bandą. Visai be baimės, nes skylių nebijojo, ypač tų, kurias ganė šis mažas žmogus. Vis dėlto nutarė eiti bandos gale. Viena vertus, galės stebėti Bouchon, kita vertus, apsispręsti, ar verta suėsti ir drąsuolio skylių bandą.

Bouchon vedė žmogėdrą vis aukščiau į gretimą kalną, kol atsidūrė prie gilios prarajos krašto. Išvertė iš kišenių visas prisirinktas morkas ir išdėliojo jas prie žmogėdros kojų. Šis nieko nepastebėjo.

Žmogėdra tą vietą pažinojo. Mat kiek žemiau, oloje, buvo jo būstas.

— „Pažiūrėkite, ten gyvena visa pašaipių skylių šeimyna!...“ — patyliukais pranešė Bouchon. Tuo pačiu balsu tęsė: „... Ten yra išdykusių skylių, kurios slepiasi tuščiose erdvėse. Kai kas nors sušunka, jos kartoja kelis sykius, kaskart vis tyliau. Žinote kodėl?...“

— Nes tai tik aidas! — atsakė žmogėdra.

— Taip! Bet aidą sukuria skylės, išsirikiavusios viena paskui kitą. Paskutinė kartoja iš visų jėgų. Tik ji dažnai būna pernelyg toli, kad ją išgirstume, — prasimanymus dėstė Bouchon.

— Bet taip, tai tiesa! Paskutinę visada labai prastai girdime, — kvailokai pritarė žmogėdra... truputį sutrikęs.

— Jei norite įsitikinti, kad sakau tiesą, tereikia tris kartus ištarti žodį „morka“!

Žmogėdra nebežinojo, kaip išsisukti iš spąstų, į kuriuos įklimpo jo menkas žmogėdriškas protelis. Vis dėlto jis užuodė klastą. Todėl paprašė Bouchon atsitraukti, baimindamasis, kad šis nepamėgintų jo nustumti. Tuomet vos vieną kartą suriko „morka“. O visa kita atliko aidas...

Ir aidas daug kartų pakartojo žodį „morka“, žinoma, kaskart vis tyliau.

Tačiau aidas nuskambėjo tarsi šauksmas triušių skylėms, kurias priviliojo prie žmogėdros kojų Bouchon išmestos morkos. Jų suplūdo tiek daug, kad žmogėdra, mėgindamas išvengti gausybės stebuklingų triušių skylių, susvyravo ir nugarmėjo į prarają.

Bouchon priėjo prie skardžio krašto. Apačioje išvydo žmogėdrą, išleidžiantį paskutinį kvapą.

Ir tą pačią akimirką visos triušių skylės vėl pavirto tikrais triušiais.

Bouchon nusileido į žmogėdros olą ir ten atrado daugybę lobių. Vėl leisdamasis į kelionę, jis patraukė keliu, norėdamas surasti įvairių turtų savininkus. Jis taip pat mėgino paguosti nelaimės ištiktas šeimas, kurių artimieji buvo pripildę tą siaubingą skylę — žmogėdros skrandį. Jis prajuokindavo jas pasakodamas, kaip nustebo jo kaimo gyventojai, kai juos užplūdo tūkstančiai stebuklingų triušių.