ĮVADAS
Moteris, bet visų pirma įkvėpėja, ilgai išliekanti menininko mintyse; kartais modelis, paskatinantis jį kurti naujai, savitai ir vaisingai; neretai ir draugė, kurios „viešpatavimas“ tampa menininko gyvenimo prasme, – štai esminiai vienintelės mūzos bruožai. Apskritai ir paprasčiau tariant, mūza yra stipraus įkvėpimo šaltinis, skatinantis kiekvieną, turintį bent kiek kūrybinių gebėjimų, išreikšti šio žmogaus sužadintas emocijas. Ši maloni įtampa, šis polinkis kurti gali trukti trumpą ar vidutinį laiką, o kartais – net visą gyvenimą. Nepriklausomai nuo lyties.
MENININKO SAMPRATA!.. PRIGIMTINĖ VERTYBĖ
Neverta ilgai aiškinti, kas leido „Gamtai“ savo sumanymuose numatyti, kad egzistuos būtybės, turinčios aiškiai išreikštą gebėjimą abstrakčiai mąstyti ir gilų troškimą suteikti šio mąstymo vaisiams materialų pavidalą. Menininkas egzistuoja. Žinome, kad kai kurie žmonės gimsta apdovanoti talentu; jaunasis Mozartas – ryškiausias pavyzdys.
Taip pat žinome, kad „Gamta“, siekdama išlikti, yra numačiusi... pusiausvyrą. Iš pusiausvyros išėjusioje gamtoje žmonijos nebūtų.
MŪZA... NEPAKEIČIAMAS PAPILDINYS.
Todėl natūralus menininko papildinys yra mūza – būtybė, leidžianti menininkui išlaisvinti jame slypinčią kūrybinę jėgą (nukreipiant jo energiją arba netiesiogiai įkvepiant). Daugeliu atvejų šią jėgą jis nukreipia ir į pačią mūzą (tiesioginis įkvėpimas).
Vilendorfo Venera! Kad ir kaip keistai tai skambėtų, visai įmanoma, jog prieš tūkstančius metų Vilendorfo Venera gimė iš ypatingo jausmo tarp paleolito vyro ir to meto moters. Nors įprasta teigti, kad šis iš kalkakmenio sukurtas radinys yra vienas pirmųjų žmogaus vaisingumo vaizdinių, galime manyti, jog abi šios įkvepiančios idėjos viena kitai neprieštarauja.
Senovės graikai dalį savo turtingo mitologinio dangaus skyrė įsivaizduojamoms moterims – savaime suprantama, – nuostabioms deivėms, globojusioms to meto laisvuosius menus. Tai Mūzos. Kiekvienam ano meto kilniajam menui buvo priskirta viena iš jų. Senovės Graikijos idėjų visumos, dabartinės kultūros „kertinio akmens“, svarba paaiškina, kodėl tebėra gyvas vaizdinys, kad kūryba vyksta mūzų globoje.
Taip pat turime pastebėti, kad kita didi civilizacija, net ir tiesiogiai to nepareiškusi, savo kultūroje tyliai pripažino šio „mūzos“ principo reikšmę. Šį vaidmenį iš pradžių trumpai atliko vyrai, o vėliau – altruistiškomis dorybėmis pasižyminčios moterys, ištikimai ir pasiaukojamai atsidavusios savo valdovams. Ryškiausias to pavyzdys – geišos, kurių pats istorinis egzistavimas liudija, kokia svarbi tokių būtybių vieta mene žadinti svajones. Argi įmanoma įsivaizduoti Japonijos kultūrą be šių egzotiškų asmenybių?.. Arba atmintyje atkurti japoniškus raižinius be jų?
Panašiai ar Renesanso laikų kurtizanės neturėjo tokios pat laimingos įtakos tapytojams, prisirišusiems... prie rūmų ir tarnavusiems įnoringiems, bet grožį vertinusiems karaliams? Įsivaizduokite: oficialus dvaro dailininkas savaites tapo jauną karalienę. Pasipuošusi gražiausiais apdarais, ji jam pozuoja. Jų akys susitinka, ir ji jam nusišypso. Argi šią akimirką patirtas jausmas nepraturtins paveikslo?
Nors dėl modelio tapatybės visuomet išliks abejonių, o genialusis menininkas kūrė ir karo mašinas, Leonardo da Vinci neabejotinai pajuto ypatingų virpesių priešais Moną Lizą. Kad ir kiek hipotezių sklandytų apie kūrinį ir modelio kilmę, nekyla abejonių: Džokonda buvo tikra mūza.
Istorijoje tokių moterų – daugybė. Tačiau čia paminėsiu tik kelias vėlesnių laikų atstoves, chronologine tvarka.
— George Sand, praėjusio amžiaus rašytoja, per septynerius jų ryšio metus įkvėpė Frédéricą Chopiną sukurti ne vieną kūrinį. Trumpas priminimas: Sand buvo feministė. „Nepaneigiamas įrodymas, kad mūza nebūtinai yra saldus vaizduotės darinys ar pasyvus principas!“
— Gala – Dalí mūza. Garsiajam, kone dieviškam tapytojui viskas ėjo per Galą. Po jos mirties 1982 metais menininko sveikata silpo. Kalbėdami apie šios moters, kaip mūzos, reikšmę, prisiminkime: prieš sutikdama Dalí, Gala... buvo poeto Paulio Éluard’o žmona.
— Simone de Beauvoir ir Jeanas-Paulis Sartre’as. Intelektualų pora! Kuris buvo mūza?.. Vieno įkvėpimas, be abejonės, radosi iš gilesnės analitinės kito patirčių refleksijos.
— Marilyn Monroe (apie ją kalbėsiu ir vėliau) – Arthuro Millerio mūza. Pripažįstama, kad šis rašytojas rėmėsi savo garsiosios žmonos asmenybe kurdamas filmo „The Misfits“ scenarijų. Net jeigu jis mėgdavo užsidaryti savo kambaryje, kad galėtų kurti vaizduotėje..., jo siela negalėjo nebūti persmelkta pačių nepaprasčiausių sueičių su šia jaudinančia moterimi dvelksmo. „Bet kaip jis sugebėdavo spausdinti rašomąja mašinėle?“
— Jane Fonda – Roger Vadimo mūza. Be abejo, būtų galima paminėti ir kitas šio didžio kino režisieriaus gyvenimo mūzas, pavyzdžiui, vis dar stebinančią Brigitte Bardot. Tačiau ponios Fondos veide regimas ryškus drąsus kilnumas, kuris tikrai negalėjo neįkvėpti režisieriaus.
— Yoko Ono ir Johnas Lennonas. Ši moteris, neabejotino talento tapytoja, suteikė nepaprastajam Johnui Lennonui galimybę intensyviai patirti mūzos buvimo savo gyvenime fenomeną. Nekomentuodami Lennono kūrinių „iki Yoko“ ar „Yoko laikotarpiu“, pastebėkime, jog po jos atėjimo jo poezija, regis, įgyja kitokių spalvų ir kitokią kalbą. Ta nuostabi daina „WOMAN“ be šalia esančios Yoko niekada nebūtų buvusi tokia pati – o gal apskritai nebūtų atsiradusi.
Galų gale, argi nesakoma, kad už kiekvieno didžio vyro slypi... moteris? Kodėl gi neperdarius posakio taip?.. „Dažnai už kiekvieno didžio vyro stovi moteris... dar nepaprastesnė už jį.“
MŪZOS ATRADIMAS.
Leiskime sau iš karto iškelti prielaidą, kad Botticelli paveiksle „Veneros gimimas“, vaizduojančiame italikų deivę, dailininkas alegoriškai perteikė brandą, įkvėpimą, žavesį ir grožį – visas savybes, reikalingas šiam „ypatingam pašaukimui“ būti mūza. Tad tapytojas Venerą, kuri vyriškoje vaizduotėje taip pat sužadina mūzos idėją, prilygina retam perlui.
Ši simbolika leidžia suprasti, kad tokios kokybės būtybė neatsiranda per vieną dieną. Šio talento ji neranda dribsnių dėžutėje. Savęs pačios atradimas kyla iš sudėtingos raidos. Toks „gilus įsisąmoninimas“ iš tikrųjų yra labai retas įvykis, ir instinktas pasitelkti šį talentą neįsijungia automatiškai.
Taip pat dažnai šios dvi savarankiškos, lygiagrečius gyvenimus gyvenančios būtybės gali išsilaisvinti ir atsiskleisti tik per savo simbiozę. Kai kurios moterys tiesiog pamalonintos gavusios eilėraštį, įkvėpusios dainą ar pozavusios paveikslui, tačiau nesuvokia, kad jų dėka atsiranda energija, papildanti menininko kūrybingumą. Jų tylėjimas visus nuopelnus palieka jam. Jos negauna naudos iš viešo pripažinimo, atskleidžiančio, jog jos yra šaltinis, šviesa, talentų katalizatorius. Ar mūzos iš prigimties tokios santūrios?
MŪZOS SAVĘS SUVOKIMAS.
Mūza, suvokianti savo buvimo reikšmę konkrečiam menininkui... ar net savo veikimo jėgą meniniame judėjime kultūros labui, turi gilų istorijos supratimą. Jos peržengianti kasdienybės ribas būtis ir visuminė įtaka bus juntama kūrybos raidoje ir visuose kūriniuose... o kartais pasireikš net genialumo ženklais.
NEMATOMI ŽENKLAI IR PASĄMONINIAI GRAFITAI.
Kas žino... gal kai mes, stebėtojai, klausydamiesi kūrinio ar į jį žvelgdami pasineriame į svajingą būseną, kone apalpstame iš susižavėjimo, iš tiesų tą akimirką iššifruojame poetišką paties autoriaus išgyvenimą... Tarsi skaitytume pasąmonės lygmeniu...
Kas žino... gal kaip pasąmoninis pranešimas kūriniuose įrašytos tam tikros išskirtinės ir nuostabios jų gimimo akimirkos – menininko ir mūzos bendrumo liudininkės?
Kas žino... gal tokiomis akimirkomis peržengiame kritinės analizės ir nustatytų schemų ribas... Tarsi suvoktume nematomą, tik kiekvienam kūriniui būdingą kalbą ir žodyną. Sutankintą ženklų orientyrą, lemiantį kokybę. „Šedevras ar nevykęs teplionės gabalas?“ O kodėl gi ne?..
Kas žino... gal mes, žmonės, kurie esame tik šiek tiek daugiau nei gyvūnai, turime galią palikti gyvenime savitą, tik mūsų prigimčiai būdingą savo buvimo pėdsaką; būdą, kurio suvokimą šiandien prislopina chemiškai išbalansuota žemiškoji aplinka?
Kas žino, gal šie ženklai, primenantys apie mūsų praėjimą, būtų psichinis mūsų žmogiškojo dauginimosi impulso tęsinys?
Kas žino, gal šis instinktyvus troškimas įrašytas mūsų genuose?
Pagaliau kas gali įrodyti, kad mūzos neturi tos jaudinančios chemijos, kuri, skatindama menininką peržengti gyvūniškumo ribas, verčia jį pažymėti laiką, paliudyti savo svajones?
SUSITIKIMAS.
Tokiomis aplinkybėmis kuris menininkas nesitiki tokio susitikimo? Kuris, pirmą sykį nustebintas mūzos atradimo, nepatirtų stipraus jausminio sukrėtimo? Šis poveikis, išduodamas ženklų ar subtiliai atskleidžiamas pasąmonės, tarsi sielos projekcija, gali paskatinti menininką iškart pastebėti likimo jam pristatytą žmogų, jeigu jo neblaško kiti rūpesčiai.
Nepriskirdami menininkui kitokios būsenos ar jautrumo nei kitiems žmonėms, pripažinkime, kad jis nuolat siekia įamžinti kiekvieną ypatingą jį jaudinantį ryšį. Jis budrus.
Tačiau paradoksalu: jis nuolat ieško šviesos, pats likdamas būsenoje, panašioje į pirmąją hipnozės pakopą. Jis gali būti nepastovios nuotaikos, išsiblaškęs.
Ši pusiau sąmoninga būsena leis jam pajusti žmogų, iš prigimties jį papildantį. Šiame žmoguje jis gali įžvelgti didelio jautrumo švytėjimą. Šis pastebėjimas gilėja, kai jos akyse jis atranda „vešlius kraštovaizdžius“. Jis gali įsivaizduoti, kad šis sapną primenantis reiškinys tęsis ir po pirmojo susitikimo. Mat žino, kad mūza gali tapti ryšiu, keliu, būdu priartėti prie grynosios kūrybos.
Iki kraštutinumo išplėstas toks ryšys gali paskatinti kūrėjus laikyti šią „antrąją pusę“ nepakeičiama ir net gyvybiškai būtina. (Dalí ir Gala.)
Kadangi mažai tikėtina, jog mūza pati save atpažintų kaip mūzą, „cheminis procesas“ su nuostaba pirmiausia prasideda menininko viduje. Atvirkštinis judesys (kai mūza būtų tikra, jog įkvepia) rodytų didelį pasipūtimą.
Nuojauta, tarsi įkvėpimo proveržis, jam pasakys, kad priešais jį – mūza. Kadangi numatomos reakcijos primena meilę iš pirmo žvilgsnio, nepasitikėdamas savimi jis gali tapti nerangus, o būdamas išpuikęs – įkyrus. Atskirti meilės fenomeną nuo mūzos atpažinimo gali būti sudėtinga, nes abiem atvejais dosniai dovanojamas laikas ir itin svarbi dabarties akimirka.
MAINAI.
Iš tiesų tik patys dalyviai, vertindami intensyvumą ar trukmę, gali atskirti šiuos du nuostabius dalykus. Pastaruoju atveju, jei dviejų žmonių ryšį apgaubia meilė, natūrali mūzos įtaka dar labiau sustiprėja. Nuoširdi, gili meilė tarp jų atsispindės kūrybos kokybėje ir apimtyje.
Trumpai tariant! Net trumpam atidėjus meilę į šalį, gali užsimegzti glaudesnis ryšys, jeigu mūzai pakaks išminties ir brandos arba, lygiai taip pat, drąsos staiga suvokti šią dovaną. Ši savybė, galima sakyti, įgyja galios ir įtakos pavidalą. Tačiau pati mūza gali abejoti gebėjimu įkvėpti arba laikyti jį menkaverčiu. Tada menininkas turi pagalvoti, kad ši moteris galbūt jau yra nukentėjusi nuo mūzų „užtildytojo“ (apie tai – vėliau).
Kas žino, gal menininkui ši nepastebima mūzos chemija paprasčiausiai atsiskleidžia jos veido bruožuose?
Akivaizdu, kad šio cheminio proceso paminėjimo, teiginio apie ypatingą chemiją neįmanoma nei įrodyti, nei paneigti. Čia peržengiami tikrovės rėmai, ir mes pasiekiame patį menininko pasaulį – dinamišką mūzos įkvėpto kūrėjo visatą. Tai sąmoningai plėtojamų prasimanymų planeta, aukštosios vaizduotės ir puoselėjamų fantazijų sferos.
Daugelis menininkų pažįsta savo talento ribas. Jei užklumpa kūrybinis sąstingis, jo priežastis nebūtinai slypi mūzoje! Mūzos turimo magnetizmo stiprumas gali kisti priklausomai nuo jos „cheminės sandaros“, imlumo ir ketinimų. Taigi, jei ryšys tęsiasi ir atsiranda abipusis pripažinimas, gali gimti meilė ar didelė draugystė.
VIRSMAS BE MŪZŲ.
Dramatiškoje situacijoje, kai mūza neatpažįsta savęs kaip mūzos – nei šiam, nei kitam kūrėjui, – menininkui tenka susitaikyti su tuo, kad ją reikės paleisti. Tačiau dėl meno jis turi išsaugoti viltį, kad net jam nedalyvaujant jos gyvenime ji kada nors supras, koks didis stebuklas slypi joje pačioje. Menininkas gali pasitelkti kūrybą kaip išeitį iš savo nelaimės. Bet jis turi saugotis, kad neįkliūtų į nesibaigiančio savo kančios puoselėjimo spąstus! Net jei žino, kad atstumta draugystė dažnai rodo bent menkiausią vidinį slopinimą.
Paskutinėmis pastangomis, projekcijomis, perkėlimais, pasitelkdamas įkvėpimo pakaitalus – kiekvienam skirtingus, o alkoholis ir narkotikai yra dvi liūdnos tikrovės, – menininkas vis dėlto gali kurti. Tačiau jis niekada nepasieks tos natūralios, instinktyviai ieškomos aistros, to kone religinio ketinimo, atsidavusio instinktyviai meilei žmonijai, pašaukimui menui ir, jeigu pasiseks, pirmiausia meilei mūzai.
Kurti neįkvepiamam jokios konkrečios mūzos – paprasta tikrovė. Kiti dalykai gali pakylėti menininko sielą ir padėti augti kūriniui; šaltinis gali būti idealas arba gamta. Tai faktas. Iš to gali rastis vertingų kūrinių. Bet ar tokiomis sąlygomis, kad kūrinys ilgainiui įsitvirtintų kaip nepaprastas, reikia manyti, jog menininko vaizduotė jo sapnuose įsikūnija moterišku simboliu? Savotiška sapnų suteikiama iškrova, jo aistros perkėlimas į vidinės mūzos pavidalą? Pasiuntinė, tarpininkė tarp sąmonės ir pasąmonės?
MŪZŲ UŽTILDYTOJAI.
Viena didžiųjų žmonijos problemų, kliūtis jos raidai yra tai, kad mes, vyrai, ištisus šimtmečius daugiausia buvome mūzų „užtildytojai“. Karti tiesa! Pirmieji mūzų „užtildytojai“ dažnai būna patys menininkai, kurie, prisidengdami menu ir siekdami patenkinti net nekaltus įprastus seksualinius poreikius, griebiasi gudrybių, kad suviliotų. „Jūs mane įkvepiate!“ „Noriu jus nutapyti!“ Žinomas šablonas. Vis dėlto išvengti spąstų paprasta: skirti laiko padėčiai įvertinti. „... atsargumas meilėje...“ Po skriaudos... galimos mūzos pradeda abejoti savimi. („Maniau, kad įkvepiu?“) Jų dovanos išsilaisvinimo procesas nutrūksta.
Antrajai kategorijai priklauso suvedžiotojai, neturintys jokio talento, bet apsimetantys menininkais. „Jūs mane įkvepiate!“ „Noriu jus nutapyti!“ „Parašyčiau romaną!“ Tokie, kalbėdami telefonu, tik pakeverzoja kokį piešinį arba parašo vienintelį keturių „eilučių“ eilėraštį. „Bet juk būna ir meilė...“ Po to šios potencialios mūzos ima gintis („Daugiau neleisiu savęs apgauti!“) ir galiausiai užsisklendžia savyje.
Trečioji ir blogiausia kategorija – moteris mušantys vyrai. Jie sunaikina daugiau nei mūzas! Tai paties gyvenimo niokojimas! Meilė užmušama kumščiais! Tai „sielos žmogžudystė“. Tai „šėtoniška būties ir jos jautrumo raidos erozija“. Žmonijos pažangos stabdis.
MARILYN MONROE: NEMIRTINGA SPRAGĖSIŲ MŪZA.
Kaip jau minėjau, mūzos atpažinimas dažnai vyksta per kūrybos procesą. Prie jo prisideda sapnas ar svajojimo būsenos, kurias įkvėpėjos „atvaizdas“ sužadina menininko pasąmonėje. Vaizdinys, kurį ji perduoda menininkui, itin svarbus ir kūrybos kokybei, ir kiekiui.
Kaip tokiomis aplinkybėmis paaiškinti Marilyn Monroe fenomeną? Tai nėra modelis, atitinkantis dabartinius mados kanonus ir normas. Ir deivė jų neatitiko nei prieš dešimt, nei prieš penkiolika, nei prieš dvidešimt metų! Tad kaip ji vis dar gali žavėti? Kaip vis dar sugeba žadinti svajones? Kaip paaiškinti jos priklausymą XX amžiaus viduriui, jeigu jos įvaizdis iškyla kaip nepavaldus laikui?
Daugybę menininkų visame pasaulyje ji įkvėpė net ir po... savo mirties. Ir rytoj visur kūrėjų vaizduotėje vėl sprogs naujos idėjos, iškeliančios ją į šviesą. Tai ir yra spragėsių efektas!
Paulis Claudelis sakė: „Net intelektas visavertiškai veikia tik veikiamas troškimo.“ Ar Marilyn vis dar žadintų geismą, nepaisant „įsisąmoninimo“, jog jos nebėra? Ji pati savaime buvo įkvėpimo jėga.
Šokiruojantys gandai apie jos asmeninį gyvenimą, švelnūs balso virpesiai, oras, sujudintas tų iškalbingų klubų judesių, – visa tai ir dar daugiau tarsi pirmieji sparnų mostai, įsukantys drugelio efekto dinamiką.
Praėjus daugeliui metų po jos mirties, jos atvaizdas tebėra įkvėpimo šaltinis, ir ši savybė tampa tarsi dirbtiniu jos kvėpavimo ir troškimo būti mylimai pratęsimu. Šis viliojantis bruožas, priartinantis mus prie jos sielos, ir jos „pasąmoninė“ alchemija verčia priskirti ją nemirtingų mūzų kategorijai.
Marilyn laikų ir mūsų dienų menininkai, garsūs ir nežinomi, pajuto to neapibrėžiamo marilyniško „kažko“ kerus ir perkėlė savo įspūdžius į kūrinius. Puikus pavyzdys – Eltono Johno sukurta daina „Candle in the Wind“. Be to, šį kūrinį pavadinčiau „spiritufilišku“ (žr. šioje svetainėje „Philo“). Antroji jo versija, skirta ledi Dianai, nieko nekeičia.
Niekas negali abejoti, kad iš visų Marilyn Monroe skirtų daiktų ir publikacijų, o ypač iš jos pačios kultūrinio palikimo, jau dabar būtų galima įkurti jai skirtą muziejų. Neišvengiamai jame turėtų atsirasti skyrius, kuriame būtų pristatyti kai kurie kūriniai, gimę dėl jos „mūziškos“ įtakos. Pagaliau nesislėpkime nuo fakto, kad šis nepaprastas buvimas priskiriamas „žvaigždžių sistemai“. Tačiau neslėpkime ir to, kad Marilyn Monroe turėjo žmogišką savybę, dovaną, kurios jokia organizacija niekada nepajėgs atkartoti. Net klonuodama! Po menininkės oda ji buvo mūza.
UŽ MŪZŲ PRIPAŽINIMĄ.
Koks būtų pasaulis be mūzų? Koks būtų visų pasaulio civilizacijų grožis ir didybė be jų? Argi mūzos neužsitarnavo oficialaus pripažinimo? Tikriausiai atsiras abejojančių pačios įkvėpimo idėjos tikrumu, vadinasi, ir mūzų buvimu. Jiems sakau: „Pasilikite sau savo pasaulį, išvalytą nuo visų svajonių, o jei esate giliai nelaimingi, dabar jau žinote priežastį! Jums trūksta poezijos!“
Jeigu dabartinės civilizacijos bent paprasčiausiai pripažintų įkvėpėjos svarbą kiekvieno kūrėjo gyvenime – net jei tai vyktų lėtai, kaip vandens lašai ardo akmenį, o vyriausybės oficialiai prisidėtų per savo kultūros ministerijas, – žmonija žengtų dar vieną žingsnį pirmyn. Juk nuo šiol visa, kas susiję su „Žmogaus“ socialine raida, turi eiti per Moters nueitus žingsnius.
Tačiau esama ne vien didžiųjų mūzų; yra daugybė paprastų moterų, kurios tiesiog skatina paprastus vyrus ugdyti savo talentus. Taip pat esama paprastų vyrų, skatinančių paprastas moteris ugdyti savuosius. Visa tai daroma kukliu tikslu pagerinti savo aplinką ir likimą. Kiekvienas savaip, savo meno srityje, menininkai kalba apie šias mūzas, gyvena jų buvimu ir maitina juo savo sielą; jų dėka, paprasčiausiai gerindami savo gyvenimą, jie praturtina ir kitų žmonių būtį.
Mūzos: Louise L. ir M. M.
1 — Graikų mūzos: Klėja – epinei poezijai ir istorijai, Euterpė – muzikai, Talija – komedijai, Melpomenė – tragedijai, Terpsichorė globoja šokį, Erato – elegiją (liūdną giesmę), Polihimnija – lyrinę poeziją, Uranija viešpatauja astronomijoje, o galiausiai Kaliopė skatina iškalbą.
2 — Hipotezė apie daiktų tarpusavio sąveiką, pagal kurią oro judėjimas, sukeltas sparnais plasnojančio drugelio Kinijoje, dėl eksponentinio poveikio „galėtų“ baigtis smarkia audra kitoje planetos vietoje.