Kaip ir buvo numatyta, į parodos atidarymą susirinko visi, išskyrus pačią Fleur-Dievą, Rose des Vents ir jo žmoną Sixcentsoixantesaucisses — nepaprastai plepią australopitekę, kurią jam sukūrė Fleur-Dievas. Nepasirodė ir Marilyn. Jų nebuvimas Henri labai neramino. Lulumas galėjo skraidyti kiek tinkamas… tačiau rasti savąją antrąją pusę nebuvo taip paprasta.
Joujou City merą labiausiai kankino tai, kaip sparčiai Rose des Vents pasikeitė per tokį trumpą laiką: visos psichoanalizės pakopos sutalpintos į vieną ilgą seansą. Freudo ir Jungo darbas su Rose buvo toks veiksmingas, kad, pasak jų pačių, pacientas atrodė beveik sužmogėjęs. Jo pastangas pasitaisyti Dievas dosniai atlygino — šalia jo atsirado Sixcentsoixantesaucisses. Ar jis nuoširdus? O gal tai spąstai?
Dabar, turėdamas lyties organus ir gyvenimo draugę… ką jis darys? Sisse, kaip Rose ją praminė, buvo specialiai jam sukurta nutukusi, raudonplaukė ir nepaprastai protinga moteris. Dievas sukūrė šią draugę iš vieno Rose rago, kaip kadaise Ievą iš Adomo šonkaulio, prieš pat palaimindama patį Rose. Rose dabar vienaragis? Ne, vieno rago netekęs jis galėjo likti nepastebėtas.
Henri pranešė Tonton Maxime’ui, Bulvių lupenoms ir Guili-guili apie šią jį gluminančią dramatišką padėtį.
— Štai kaip, Henri: mes išžvalgysime šiaurę, pietus, vakarus ir rytus. O jūs keliaukite į viena virš kitos esančias dangaus pakopas.
— Nepamirškite savo nuostabios ir veiksmingos zirgouille, Tonton! — mėgino pasakyti Henri Toutrecas, atrodydamas kiek nurimęs.
Tačiau kartu jis galvojo: „Ar Rose su Sisse pagrobė Fleur ir Marilyn?“
Šiam nerimui vis stiprėjant, Henri išsiruošė ieškoti Marilyn ir Fleur-Dievo.
Eidamas jis prisiminė savo paties įvykdytą pagrobimą. Vaizdavosi esąs Rose kailyje.
Bandė įsivaizduoti, kaip Rose galėtų elgtis šią akimirką.
— Bet kur jis galėjo nueiti?… Kaip jam pavyktų paslėpti Marilyn? Ir kaip jis galėtų valdyti Fleur? Dar viena vudu lėlė? Juk sakoma, kad dvi galvos geriau už vieną… Turbūt padedamas žmonos jis sugalvojo neįtikėtiną klastą. Kaip čia nepasiduosi paranojai? — mąstė Henri, sykiu ieškodamas būdo išsaugoti šaltakraujiškumą.
Jis nieko negalėjo pakeisti. Labiausiai jį neramino tai, koks likimas galėjo laukti Marilyn.
— Iš nerimo net pamiršau, kur man reikia ieškoti! Dangaus pakopose!
Henri pasuko prie akmens, dengusio įėjimą į šeštąjį dangų, ir pro jį pralindo. Vos po kelių akimirkų atsidūrė vienu aukštu žemiau. Jam atrodė keista nukristi iš septintojo dangaus, nes iš tiesų kritimas buvo nedidelis. Vos du metrai.
Tik pažvelgęs aukštyn į šeštojo dangaus skliautą jis suprato, kad tai stebuklas: skliautas buvo ne už dviejų metrų, o neaprėpiamoje aukštybėje. Jau ir taip nedidelio ūgio, kaip jis dabar iš čia išsikapstys?
Grįžti į septintąjį dangų? Kaip? Ir ar reikėjo?
Tačiau jis neketino graužtis dėl savo likimo. Galvojo tik apie savąją antrąją pusę. Svarstė, kuria kryptimi eiti šeštajame danguje. Jo Lulumas pasirodė ir tuoj pat pranyko.
— Kur aš? Čia tikrai šeštasis dangus? — paklausė jis pro šalį plaukiančios minties.
— Esate prarastų minčių krašte. O! Štai matau vieną. Nieko nesakykite. Užsičiaupkite, ir aš patylėsiu!
Mintis iš tiesų nutilo, tačiau ir toliau sukosi aplink Toutrecą, kuriam jau ėmė lengvai svaigti galva. Kai prarastoji mintis nuskriejo tolyn, pokalbis atsinaujino.
— Na! Ji iškeliavo! Apie ką mes kalbėjome?
— Sakėte, kad esame prarastų minčių rojuje…
— Tikrai! Jos čia visos. Geros ir blogos, švelnios ir iškrypusios, genialios ir bjaurios, ir taip toliau. Pavojingiausios tos, kurios lengviausiai pamirštamos, nors būtent jas reikėtų prisiminti. Tokios mintys kaip: „Kur, po galais, padėjau raktus?“ Arba: „Ką gi turėjau padaryti?“ „Kaip jis vardu?“ Visa tai, ko nebeprisimenate. Dievas pernelyg sentimentalus. Ar nemanote?
— Po galais! Fleur-Dievas! Marilyn! Man reikia ieškoti kitur, — išsigandęs nusprendė Henri Toutrecas ir nedelsdamas ėmė kasti, nes užlipti į aukštesnį dangų neįstengė. Jis pūtė ir kasė, iš visos širdies trokšdamas vėl rasti savo mylimąją, savo kertinį akmenį, savo Normą Jean. O labiausiai vylėsi, kad apačioje bus dar vienas dangus ir kad jokia prarasta mintis jo nepasivys.
Prasikasti per ribą tarp šeštojo ir penktojo dangaus nebuvo sunkiau negu pirmą kartą. Jis nė nepažvelgė žemyn prieš šokdamas. Nesusižeidė. Šio dangaus skliautas buvo toks pat aukštas kaip anų dviejų.
Jo laukė kitas pasaulis, dar nuostabesnis už ankstesnįjį. Tai buvo emocijų ir jausmų rojus.
Henri regėjo save tarsi vaiduoklį vaizduose ir garsuose. Galinguose prisiminimuose. Jausmuose, kuriuos įvairiais laikais išgyveno labai skirtingos būtybės.
Kuo senesnės buvo tos emocijos, tuo skaudžiau jas jausti. Tačiau jis sutiko ir savo paties jausmus. Būdamas pratęs juos slopinti, stengėsi į juos nežiūrėti. Rose des Vents psichoanalitikams tai būtų buvęs nepaprastai įdomus pasaulis. Jis net pamatė prisirišimo sutrikimą, kuris paskatino vėl kasti… nes priminė jo meilę Marilyn. Jis pūtė ir kasė, nenustodamas viltis sutikti ją dar žemiau.
Šį kartą krisdamas pasitempė koją. Sėdėdamas, nė nepakėlęs galvos, trynė kulkšnį. Piktinosi savimi: „Koks idiotas turi būti, kad susižeistum būdamas siela?“ Pagaliau pakėlė akis ir apžiūrėjo vietą, kurioje atsidūrė. Augalai ir gyvūnai buvo tokie pat kaip septintajame danguje. Gal čia erdvėje plaukiojo užmiršti jausmai?
Henri pamatė tik nedidelę asmenų grupelę, ramiai besišnekučiuojančią tarpusavyje.
Išvydęs Henri ir jo skaudančią kulkšnį, vienas jų atsistojo ir priėjo:
— Susižeidėte? — paklausė vyras, vilkėjęs ilgą baltą togą ir panašus į rabiną.
Nė žodžio netardamas jis uždėjo rankas ant sužeistos kojos.
Pagaliau atsitiesė.
— Štai, jūs pasveikote.
— Ačiū, kojos jau nebeskauda. Bet kas jūs? — palengvėjęs paklausė Henri.
— Atsargiai! Pasilenkite! Štai dar viena pasakėčia! — staiga, nė kiek nesinervindamas, šūktelėjo vyras.
Pasakėčia Lapė ir klastūnas prašvilpė pro šalį, skrosdama orą.
— Iš kur atsiranda tie tekstai? Kokia čia pasakėčia?
— Jie atkeliauja iš visur. Gal net iš labai senos praeities. Jų niekas niekada neištarė, neišsakė. Jie buvo tik pagalvoti, apmąstyti, įkvėpti. Juos galėjo sukurti išmintingos moterys ar vyrai, žinomi ar nežinomi. Bet saugokitės, kad kuris nors nepraskrietų kiaurai jūsų, nes tuomet jis taptų įkyria jūsų manija. Štai dar vienas!
Pasakėčia Katė ir pelėnas tingiai vinguriuodama praplaukė pro juos.
— Prisistatysiu: esu Jėzus iš Nazareto. Galbūt esate apie mane girdėjęs?
— Kas gi jūsų nepažįsta?
— O, patikėkite, tokių daugybė. Skaitau jūsų mintis. Jūsų vardas — Nom de Plume.
— Vadinkite mane Henri.
— Ar jūs naujas dievas?
— Dievas? Aš?!… Kodėl manęs to klausiate?
— Nes čia… visi yra dievai. Eime! Supažindinsiu su savo draugais.
Jėzus ir Henri Toutrecas priėjo prie grupelės. Henri nustėro, kai Jėzus jį pristatė skirtingų epochų atstovams.
— Bičiuliai, susipažinkite — Henri! Iš tiesų jis sako nesąs dievas, nors vis tiek yra tarp mūsų.
Tai išgirdę paslaptingieji susirinkusieji nesusilaikė nesijuokę. Juk ir pranašai juokiasi. Kai vėl stojo ramybė, Jėzus tęsė pristatymus.
— Henri, leiskite, saulės laikrodžio rodyklės kryptimi pristatysiu draugus, su kuriais kalbėjausi. Štai Buda — išmintingiausias iš mūsų. Toras, šiaurės dievas; jis miega, nes suvartoja per daug melatonino. Mahometas — tikras mano brolis. Didžiulis vyras priešais jus — Didysis Manitu. Moteris su kario šalmu — Atėnė. Ji palaiko tvarką, jei nesusitartume. Abraomas — vienas brangių mano protėvių. O toji, apsirengusi egiptiečių deive, — Hatorė; jos sritis — kūniška meilė. Mintys jai truputį painiojasi. Mes net juokaujame, kad jos mintyse Totas su Toru viską sumaišo į vieną krūvą! Štai mūsų diskusijų dalyviai. Nesigirdamas pasakysiu, kad esame viena vaisingiausiai diskutuojančių grupių. Žiūrėkite, artėja citata, visi pasilenkite! — sušuko Jėzus.
Visi be žodžių pakluso.
„Kiekviena žinia egzistuoja tik kaip laiko funkcija“, — virš jų praplaukė vientisas užrašas, barstydamas spalvingus pašto ženklus, kurie vos palietę žemę išnykdavo…
— Vaisingiausiai?… O ką jūs darote? Iš ko sudarytos kitos grupės? — lyg niekur nieko tęsė Henri Toutrecas.
— Kiek klausimų vienu metu! Ar nežinote, kad paprastumas yra vienintelis švyturys, leidžiantis saugiai plaukti? Vis dėlto pasistengsiu atsakyti… Kitas grupes sudaro kitokie dievai iš kitų vietų. Kai kurie turi visur buvimo dovaną ir priklauso kelioms mitologijoms. Jie gali vienu metu miegoti ir pamokslauti. O į jūsų pirmą klausimą atsakysiu taip: mes tiesiog kalbamės apie išmintį. Šiandien mums didelė diena. Sužinojome, kad kūrėjas dabar yra… kūrėja, kuri panaikino, išnaikino blogį visatoje. Žinote, mes net kviečiamės pasitarti filosofų, kurie skaito be galo įdomias paskaitas pačiomis tinkamiausiomis temomis…
— Ar kvietėte Tonton Maxime’ą?
— Jūs pažįstate Tonton Maxime’ą, nebūties sargą?
Šiuos išminčius akimirką apėmė nuostaba. Tada Buda nesusilaikė nepakomentavęs.
— Žinai ką, Jėzau? Tas mažasis dievas tikriausiai pats paprasčiausias ir sumaniausias iš mūsų. Matai, jo mintys verčia mus stebėtis, nors jis nė nepretenduoja vadintis dievu.
— Bet aš ne dievas! Šūdas!
— Šūdas?!… Štai ir įrodymas, kad nesate dievas. Tai ką tada čia veikiate?
— Persekioju velnią, pagrobusį mano antrąją pusę.
Henri neišdrįso dar labiau sujaudinti grupės pranešdamas, kad Dievas dingo jau antrą kartą.
— Ar galite padėti man surasti velnią? — paklausė Henri, sykiu svarstydamas, kiek laiko jau kalbasi su šiais dievais.
Jie mechaniškai vėl pasilenkė, nes viena paskui kitą artėjo pasakėčia ir citata.
Mažylė ir geroji pelėda, o iškilmingai jai iš paskos — „Siela atsiliepia tik į nuoširdų šauksmą, į absoliučią meilę.“
— Surasti velnią! Jūs turbūt juokaujate. Mes nuo amžių stengiamės jo išvengti. Bet jei jis pasirodytų, gali būti tikras, kad barsime jį iki pat jo amžinybės pabaigos…
Henri tarp šių mokytų, išmintingų ir vienas į kitą nepanašių dievų jautėsi visiškai pasimetęs. Jų nekaltybė buvo tiesiog neįsivaizduojama. Stengdamasis pasilaikyti mintis sau, jis nenorėjo būti pernelyg permatomas, pernelyg atviras. „Šis prisipažinimas įrodo, kad jie jo nematė. Dabar turiu eiti ir tęsti savo kelią. Jei dar kada čia užsuksiu, papasakosiu visą šios neįtikėtinos istorijos užkulisių tiesą. Privalau surasti Marilyn. Skubu! Turiu prasikasti iki trečiojo dangaus.“
Jam kasant, pro šalį kukliai skriejanti citata privertė susimąstyti apie savo odisėją… „Nesvarbu, kokia karalystė, kelionė visada ko nors išmoko.“
Puikiai suprasdamas, kaip įžeistų šiuos filosofuojančius dievus jų akyse iš ketvirtojo dangaus patekęs į trečiąjį, jis apsimetė ketinąs keturiasdešimčiai dienų pasitraukti į vienumą pamedituoti. Iš tiesų tai buvo pretekstas kasti ir nusileisti į žemesnį „aukštą“.
Trečiajame danguje jam pasirodė, kad sninga. Tačiau nuo švelnių snaigių sklido maloni šiluma. Jam net atrodė, kad snaigės jį stebi. Sužavėtas šių neįprastų dalykų, norėdamas geriau suprasti banguojančių grūdelių prigimtį ir sandarą, jis ištiesė ranką paimti vieną ant jo nutūpusį. Tik vieną!
Vos tik pirštai palietė vieną jų, pasigirdo balsas…
— Jei paliesite bent vieną iš šių vaikų, būsite iškeptas kaip kiaušinis!
— Ką? Kaip kiaušinis?… Vaikai? Kas kalba?
— Aš — limbo saugantis balsas. Ką čia veikiate? Niekas neturi teisės gąsdinti šių sielų embrionų. Kai kurie jau pasirengę septintajam dangui. Juos labai lengva sutrikdyti. Greitai bėkite, kol jūsų buvimas jų nepaveikė. Jei per dvi dangiškąsias akimirkas nepasitrauksite, grąžinsiu jus į tą pačią būseną, kurioje jie yra. Tad jei nenorite pradėti visko nuo nulio, paklausykite mano patarimo! Galite išeiti tuo pačiu būdu. Aš jau užtaisiau dangaus skliautą. Šie mažyliai neturi palikti trečiojo dangaus. Eikite! Užtaisysiu skylę jums iš paskos.
Pašiurpęs Henri nesileido du kartus prašomas. Net neprasižiojo teirautis, ar pro čia praėjo velnias. Suprato šios vietos trapumą ir jautrumą būtybių, kurios laukė, kol atsidurs pačiame lytinio akto sūkuryje arba, mažiau laimingai, mėgintuvėlyje. Kas žino, gal ilgiau čia užtrukęs būtų net prarijęs vieną šių mažųjų angelų.
Be galo atsargiai jis vėl kasė žemę. Baigęs stačia galva nėrė į antrojo dangaus atmosferą, dar ir užsibarstydamas ant galvos šiek tiek trečiojo dangaus žemių.
Krintant Henri atrodė, kad jis nė neišėjo iš trečiojo dangaus. Viskas vienoda. Visur sklandė snaigės, skleidžiančios tą pačią šilumą. Šį kartą jis nemėgino jų liesti. Žinojo, kad tai gyvos būtybės.
— Jūs ne savo vietoje. Čia reinkarnuojasi tik tie, kurie tuo tiki. Nejudėkite! Palaukite! Gaunu telepatinį pranešimą iš limbo sargo, — išgirdo Henri. Balsas buvo kitoks, žemesnis.
Po smurtinės mirties prisižiūrėjęs visko, Henri klusniai ir kantriai sutiko paklusti. Jis išgirdo tik: „Taip… mmm… suprantu… mmm… taip, mmm, na gerai! Mmm… Gerai!… Puiku! Kada nors kartu papusryčiausime. Iki!“
Henri nuščiuvo. Pagaliau vėl buvo kreipiamasi į jį.
— Tylėkite! — tarė jis balsui.
— Kodėl liepiate man tylėti? Juk aš šio dangaus sargas.
— Nenoriu užgauti tų sielų.
— Nesijaudinkite, sielos, kurios turi reinkarnuotis, yra atsparios tam tikriems sukrėtimams. Jos tvirtesnės už limbe esančias naujas sielas. Pratusios prie susidūrimų. Mačiusios visko. Nors, kaip ir visi kiti, nelabai mėgsta traumų.
— Smagu tai girdėti.
— Na ir istoriją jūs turite už nugaros! Trečiojo dangaus sargas ką tik man viską papasakojo. Jis šį tą sužinojo iš dar aukščiau — žinias jam perdavė Visuotinė dievų ir pranašų draugija, kurios nariai patys viską išgirdo iš filosofo, teigiančio, kad atvyko iš nebūties. Ar kažkas panašaus? Argi nejuokinga, juk nebūties nėra! Žodžiu! Tas filosofas atkeliavo iš kiek aukščiau, iš visur po truputį. Atrodo, jis net keliavo iš dangaus į dangų valgydamas ratatujį ar darydamas zirgouille. Na, kažką panašaus.
— Gal jis mane pasivys? Juk puikiai žino, kad Marilyn tikriausiai pateko į bėdą. O ką jau kalbėti apie Fleur?
Henri giliai įkvėpė, paskui dar kartą…
— Tiek to! Negaliu ilgiau laukti Tonton Maxime’o.
Lulumas vėl pasirodė ir pradingo.
— Aš pats surasiu savo Marilyn. Iki!
Henri, kuris skyles tarp dangaus pakopų jau mokėjo kasti geriau negu susišukuoti, per kelias akimirkas dingo ir vėl pasirodė žemesniame aukšte.
— Ei! Palaukite!… — šūktelėjo antrojo dangaus balsas, reaguojantis labai lėtai ir apstulbęs nuo greičio, kuriuo Henri perskrodė jo pasaulio žemę. — Koks įsitempęs tipas! O juk turėjau jam perduoti žinią nuo angelo, vardu Bulvių lupenos! Na, tiek to, vis tiek turiu krūvą uždelstų darbų, — sau tęsė reinkarnacijos sargas, labai greitai užtaisydamas atsivėrusią angą.
Nukritęs į pirmąjį dangų, Henri šį kartą išties labai susižeidė.
Jis nukrito ant „i“, o paskui ant „3“. Užkliuvo už dviejų dviženklių skaičių ir galiausiai užpakaliu nusileido ant trijų naujų raidžių. Aplinkui tematė raides ir skaičius, figūras, taškus, ženklus bei linijas. Šie principai šmėžavo daugybe horizontalių, vertikalių ir įstrižų linijų, visais kampais, visomis kryptimis! X, Y, Z! X’, Y’, Z’ ir taip toliau. Pirmasis dangus buvo skirtas suplėšytoms finansinėms ataskaitoms, ištrintiems sakiniams, išbrauktiems, nubraukytiems, ištrintiems, pamirštiems ir praleistiems žodžiams bei skaičiams, aritmetikos ir matematikos klaidoms, padarytoms mintyse, raštu arba balsu, ištartiems žodžiams ir viskam, kas visatoje buvo pasakyta ar užrašyta, o paskui atmesta, taip pat praeities ir dabarties, bet užmirštiems mokslams bei menams.
Henri pamatė sargą. Šis buvo ne vien balsas ir ne vien angelas. Jis priminė ir Proustą, ir Einsteiną, mat ūsai abiejose pusėse skyrėsi: iš vienos pusės — Marcelio, iš kitos — Alberto. Sargas mandagiai pakvietė Henri kartu skaičiuoti ir skaityti visa, kas buvo pirmajame danguje.
— Pasilikite su manimi! — šaukė dvejopas pareigas einantis sargas. — Galėtume sujungti šias liekanas ir sukurti naujas hipotezes, dar neregėtus tekstus.
— Mano intuityvusis dalykų supratimas rodo, kad Marilyn čia nėra, — pareiškė Henri, jau vėl pūsdamas ir kasdamas žemę.
Kadangi prie kritimų jau buvo pradėjęs priprasti, išsisuko be sumušimų. Tik siela truputį nukentėjo, bet nieko rimto. Jis abiem kojomis nusileido į Žemę, pačiame pagrindinės Joujou City gatvės viduryje; po jo mirties ji buvo pervadinta Adolph Teresa bulvaru.
Kadangi jis buvo tik siela, niekas jo nepastebėjo.
Buvusio generalinio direktoriaus galvoje verpetais sukosi keisti ir žavūs klausimai.
— Kaip? Visata ir Žemė tėra mano pasaulio pradžia? Materialus pamatas? O gal pamatas, turintis daugybę galimybių? Kodėl žmonija apie tai nieko nežinojo? Marilyn? Dieve mano! Fleur! Bet kodėl jų ieškau čia? Kaip Rose galėjo jas čia atgabenti? Čia rasti jas bus dar sunkiau negu begaliniuose rojuose. Tonton ateis manęs surasti. Laimė, kad Bulvių lupenos suteikė man intuityviojo dalykų supratimo dovaną. Uf!
Tik viena mintis guodė jį šioje nelaimėje ir bedugnėje, į kurią buvo įkritęs: viltis rasti abi sveikas ir gyvas, o svarbiausia — savo rankų aura apkabinti gražiąją Normą Jean.
Joujou City viskas buvo uždaryta. Parduotuvės, restoranai, įstaigos — viskas. Net žaislų parduotuvės ir gyvūnų krautuvės durys buvo užrakintos. O oras buvo nepaprastai malonus. Saulė atrodė skaistesnė negu prieš mirtį, tą dieną, kai didžiulis jo statulos svoris pralaužė grindis, ant kurių jis ją buvo pastatęs, ir statula ant jo užgriuvo. Nors pavėlavę migruojantys paukščiai dabar jau nebegalėjo jo apdergti, Henri visai nebuvo nusiteikęs juoktis.
Jis įsivaizdavo Rose des Vents užburtą Marilyn, ruošiančią gardžius patiekalus vakarienei dviese su Sixcentsoixantesaucisses.
— Kaip man sugrįžti į dangų? Kaip surasti Marilyn? Žemiau jau nebėra kur leistis. Tai kur ji?
Tarsi negana būtų to, kad beprotiškai ilgėjosi Marilyn, jį apėmė ir gimtojo miesto ilgesys. Todėl Henri nusprendė nueiti į Queue fringante pusmėnulio formos gatvę ir pažiūrėti, ką įpėdiniai padarė su jo namu.
Kuo labiau artėjo prie rajono, kuriame visos gatvės pavadintos šunų vardais, tuo daugiau žmonių traukė ta pačia kryptimi. Jis atpažino savo darbuotojus, geležies prekių parduotuvės savininką, grožio salono šeimininkę. Visus.
Artėdamas prie savo namų per vis tirštėjančią minią, girdėjo pastabas, glostančias jo savimeilę. Dažnai kažkas iš minios sakydavo:
— Tai nutiko to pamišėlio namuose!
— Įdomu, kuo prie viso to prisidėjo fabriko įkūrėjas…
— Bet juk visi tie reiškiniai prasidėjo netrukus po jo mirties!
Skirtingai negu visi šie žmonės, jam nereikėjo laukti, kad išvystų, kas vyksta jo valdose. Jis nustėro pamatęs, kad jo namo nebėra. Nesuprato, kaip per tokį trumpą laiką buvo galima suplanuoti ir pastatyti naują pastatą. Jis susimąstė, kiek laiko praėjo nuo jo mirties. Viena diena.
Skraidančios lėkštės pavidalo pastato vienintelės puošmenos buvo dvejos didžiulės durys, panašios į rojaus vartus. Daugiau nieko! Pro vienas įeidavo susirūpinę žmonės, pro kitas išeidavo plačiai besišypsantys.
Abipus įėjimo ir išėjimo tiesiai stovėjo keturi kuproti milžinai, tokio ūgio kaip stambūs angelai. Jie vilkėjo ilgus baltus lietpalčius, siekiančius kulnus. Jei Henri būtų buvęs gyvas, tikrai būtų jų išsigandęs. Tad įėjo vidun pažiūrėti, ko ten ieško Joujou City gyventojai.
— Ei, jūs! — kreipėsi artimiausias kuprotasis.
— Ką?… Jūs mane matote?
— Žinoma, matau. Kuo mane laikote, aklu angelu?
— Niekuo panašiu nelaikiau. Bet sakykite, jei pareikščiau, kad esu grįžėlis iš mirusiųjų, net šio miesto didvyrio, kuris ne taip seniai čia gyveno, šmėkla… ar neišsigąstumėte?
— Aš, bijoti šmėklų? Jūs visiškai klystate — lyg pirštu sau į akį dūrtumėte! Ir dar į trečiąją! — šiurkščiai atkirto kuprotasis, kuriam norėjosi šlapintis.
Kuprotasis atsigręžė į Henri ir atsargiai, beveik išpažintinai, uždėjo jam ranką ant peties. Henri stebėjosi sargo ramybe.
— Mirusiųjų nebijau. Kasdien su jais susitinku… Turiu jums prisipažinti: nežinau, iš kur atėjote, tačiau čia ne muziejus. Tai stotis. Labai ypatinga stotis. Dangų stotis.
— Dangų stotis?
— Argi nesakiau, kad ji ypatinga? Ir kadangi jūs galbūt vaiduoklis, jei būčiau jūsų vietoje ir norėčiau vaidentis šio mielo miestelio gyventojams, vidun neeičiau. Mat įlipęs galbūt daugiau nebenorėsite sugrįžti.
— Bet kur patenkama įėjus į šią vietą?
— Į anapusybę, pone! Į anapusybę!
Henri tiesiog spinduliavo džiaugsmu, susižavėjimu ir begaliniu entuziazmu, kuo labai nustebino kuprotąjį. Galbūt jis rado kelią atgal į septintąjį dangų, ir surasti Marilyn dabar bus lengviau. Galbūt. Jo Lulumas pas jį sugrįždavo vis lėčiau. Vadinasi, jis buvo nutolęs nuo Marilyn. Tačiau tą akimirką taip džiūgavo, kad puolė kuprotajam ant kaklo.
— Ei! Atsargiau su mano sparnais, pone!
— Jūsų sparnais! Tai jūs iš tikrųjų angelas?
— Ne taip garsiai! Žmonės neturi išsigąsti. Taip, esu angelas. Ir kas iš to?
— Ar pažįstate Bulvių lupenas ir jo draugę Guili-guili?
— Ką? Jūs juos asmeniškai pažįstate?
— Žinoma! Juk atvykau iš rojaus. Net galiu pasakyti, kad dar ne taip seniai jūsų sparnai tikriausiai buvo ištepti melasa.
— Tikra tiesa! Bet ką jūs čia veikiate?
— Neturiu laiko aiškinti. Privalau dabar surasti Fleur-Dievą ir Marilyn Monroe, savo Normą Jean. Daugiau nieko negaliu pasakyti. Ta Dievo idėja leisti gyviesiems nemirštant lankyti kitus pasaulius… na, galbūt ši idėja padės man susigrąžinti antrąją pusę.
— Jei ne tik pažįstate Bulvių lupenas, bet ir esate Dievo malonėje, labai prašau, eikite vidun, — užbaigė kuprotuoju apsimetęs angelas ir parodė Henri viduje kabančią lentelę, panašią į žemėlapį, kurioje buvo išvardyti gyvųjų lankomi dangūs. Ten buvo pirmasis, paskui nuo ketvirtojo iki septintojo. Net pragaras.
— Šitaip tikriausiai bus lengviau negu kasti skyles tarp dangaus pakopų. Pažiūrėkime, kas parašyta žemėlapyje… Pragaras: „H“ aukštas; šeštasis dangus: „C“ aukštas; penktasis dangus: „D“ aukštas; septintasis dangus: „B“ aukštas; dieviškoji valda: „A“ aukštas. Kiti aukštai… neprieinami.
— Aha! Tai tarsi liftas, — truputį svajingai sumurmėjo jis, skaitydamas gyviesiems skirtą maršrutų lapą. Tada skubiai pasirinko „A“ aukštą. Akimirksniu atsidūrė vietoje. Durys atsivėrė. Priešais jį buvo nedidelė lentelė su spausdintinėmis raidėmis: „Jūsų laukiama.“
Perskaitęs šį užrašą, Henri pajuto silpnumą, nes pamanė, kad Rose des Vents vėl užvaldė anapusybę ir generolas atnaujino rojaus puolimą. Įsivaizdavo, kad pranešimas skirtas asmeniškai jam. Bet nesvarstęs ilgiau pagalvojo, kad Dievas galėjo atgauti visas galias ir kad perspėta Dievo-moteris verta dviejų. Greičiausiai toks dalykas nebegalėtų pasikartoti. Jis nusiramino, truputį palenkė galvą ir žengė pirmyn.
Tirštas rūkas, gaubęs Dievo valdas, tuoj pat išsisklaidė. Laimė, patyręs mirtį jis žinojo, kad ši parodomoji prabanga tėra dekoracijų dalis. Už Henri nugaros lifto durys su trenksmu užsidarė, nors jų niekas nelietė.
Jo laukė didžiausias pomirtinio gyvenimo netikėtumas. Visi buvo čia ir jo laukė. Tonton Maxime’as net pakvietė kelis ketvirtojo dangaus „filus“. Tuos pačius, kurie vis dar tyliai tarpusavyje diskutavo.
Bet jam rūpėjo ji — visa savo didybe spindinti Marilyn. Ji buvo čia, gražesnė nei bet kada, stovėjo visai šalia Fleur, kuri šia proga atvyko su žavia azijiete.
Henri pribėgo prie Marilyn ir aistringai ją apkabino. Paskui lėtai slydo delnais jos rankomis ir, nenutraukdamas prisilietimo, žengė žingsnį atgal bei pažvelgė jai į akis.
— Bet kas nutiko? Taip nerimavau, buvau pasimetęs, apimtas siaubo! Ar Rose des Vents staiga prabudo sąžinė ir jis jus paleido? O gal Dievas jį sustabdė?
— Nieko panašaus! Aš jau beveik buvau pasiruošusi parodos atidarymui, kai Fleur atėjo manęs pasiimti. Ji pamatė mane su šia nuostabia suknele, kurią Yves’as Saint Laurent’as specialiai man sukūrė iš eukalipto lapų, ir gavo įkvėpimo. Paprašė eiti kartu ir pozuoti jai. Neįtikėtina: Fleur pasirinko mane, Normą Jean, savo modeliu!
— Vadinasi, visą tą laiką pozavai Dievui. Dabar man ramiau. Aš taip bijojau, kad Rose tave kankina ar dar nežinia ką daro!
— Rose! Cha cha!… Jis buvo susirūpinęs ir nekantravo. Tačiau tikrai ne dėl mūsų susitikimo. Mmm! Atspėk, kur jis buvo. Štai ten, už krūmo! Paskui už kito. Dar už vieno. Man rodos, jis išbandė visus rojaus krūmynus. Taip, už krūmų, bet kartu su savo drauge australopiteke!… Jie…
— Ką? O aš įsivaizdavau baisiausia!
— Tu iš tikrųjų mane myli, tiesa?
— Nežinau, kaip galėčiau tai įrodyti dar labiau.
Dievas „Fleur“, iki tol tylėjusi, leisdama įsimylėjėliams pasidžiaugti susitikimu, suprato, kad Marilyn jau nebežino, kaip Henri kai kuriuos dalykus paaiškinti aiškiau. Todėl, spindėdama visa savo energijos didybe ir moteriško kūno suteikiama elegancija, pakvietė Henri bei Marilyn sekti paskui jas.
— Henri, išimties tvarka suteiksiu jums privilegiją pamatyti kūrinį, kurį man įkvėpė Norma Jean. Ir dar prieš parodos atidarymą, kuris vyks po jūsų vestuvių su Marilyn, nes jūsų sąjungą jau įkvėpė gyvybės Lulumas.
— Vestuvės? Aš visiškai sutinku. Jūs man rodote pernelyg didelę garbę.
Visi keturi vaikščiojo tarp Dievo šedevrų, kol pagaliau atsidūrė prieš tą garsiąją skulptūrą. Henri nesiliovė jos girti.
— Tai tiesiog nuostabu! Genialu! Dieviška! Tikrai! Jūs suteikėte savo granitinei Marilyn visą ją gaubiantį žavesį ir eleganciją. Ir tas drabužis, kurį ji vilki — linijos, kreivės, įdubimai… fenomenalu! Bet ar leistumėte mažą pastabą? Tiksliau, turiu klausimą.
— Prašom, Henri! Nesivaržykite, — atsakė Fleur-Dievas, visai nesitikėjusi klausimų.
— Taigi, kaip sakiau, Marilyn nepaprastai graži. Tai tikras menas. Tačiau nesuprantu, kodėl nusprendėte aplink ją iškalti dar dvylika mažų cherubinų, kurie žiūri į ją tarsi į savo motiną. Kodėl?
— Paprasta, pone Toutrecai, jūs pats atsakėte į savo klausimą.
— Nelabai suprantu, — atsakė Henri, išbaldamas, tarsi ką tik būtų suvokęs ilgai nuo jo slėptą tiesą.
Tada įsiterpė Marilyn, apeliuodama į Henri meilę jai.
— Tie cherubinai, mielasis, vaizduoja mano vaikus. Tuos, kuriuos turėjau turėti Žemėje, ir tuos, kuriuos man padovanojai tu.
Iš pradžių Fleur nieko nesakė, o tada pareiškė…
— Ar tikrai manote, pone Toutrecai, kad aš, Dievas, turiu tiek mažai galios, o svarbiausia — tiek mažai meilės gyvybei, jog neapšviesčiau savo šviesa šių būtybių, kurios dabar gyvena rojuje?
Tyla.
Tada Fleur-Dievas tęsė:
— Tai mažos sielos, kurių žemiškasis gyvenimas nutrūko dėl persileidimo ar kitų priežasčių. Jūs žinote Normos Jean istoriją. Taip, šie cherubinai yra jos vaikai. Taip, nors Žemėje Marilyn negalėjo būti motina… čia ji ja yra. Taip, jos vaikai iš tikrųjų egzistuoja. Ir Norma Jean nėra vienintelė tokio likimo, patikėkite.
Vėl tyla.
— Tai ne ypatinga malonė, kurią jai suteikiau. Tai taisyklė. Žemėje galioja jėga ir įstatymas. O čia — jėga ir gyvybė!
— Bet kaip tai įmanoma? Suprantu dėl vaikų iš Žemės, bet mudu juk mylėjomės visai neseniai. Tai tikras stebuklas! Aš net nedalyvavau gimdyme! Ką tie mažyliai apie mane pagalvos? Kad jų nemyliu?… Kur jie dabar? — apstulbęs, bet laimingas pylė klausimus Henri.
Marilyn akys sudrėko iš džiaugsmo; jų gelmėje slypėjo begalybė.
Jų vaivorykštinis Lulumas virto maža gyva saule, apjuosta visomis spalvomis.
Ji, Norma Jean, ramiai priėjo prie Henri, kuris tiesė jai rankas. Jie pasibučiavo kaip visi vienas kitą mylintys nauji tėvai, gebantys tai jausti. Po ilgo švelnaus bučinio ilgai žvelgė vienas į kitą, tarsi kalbėtųsi netardami nė žodžio…
Tada Henri pažvelgė į Fleur-Dievą taip, kad ši suprastų: padėkoti už tokias dovanas beveik neįmanoma, net beprasmiška, nes jo laimė pranoko visa, ką iki šiol buvo patyręs. Galiausiai nebeištvėręs nutraukė šią tylą, kurios materialiame pasaulyje nebūtų įmanoma nei atkartoti, nei aprašyti.
— Na! Turime atšvęsti vestuves! Rojaus sąjungą. Dieve, gal galite suteikti man malonę ir dabar atvesti mūsų vaikus, kad jie dalyvautų ceremonijoje? Ir nesirūpinkite dėl savo gyvųjų kūrinių. Kol vyks parodos atidarymas, aš žaisiu su mažyliais. Švelniai jais rūpinsiuosi. Juos prižiūrėsiu. Mylėsiu juos lygiai taip pat kaip Marilyn Normą Jean. Prašau, paskubėkite… paskubėkite, nes nekantrauju su jais susipažinti.
— Nesijaudinkite, pone Toutrecai. Tai ilgai neužtruks. Jie visai netoli, aukščiau, devintajame danguje.
— Ką? Devintasis dangus?
— Jus tai stebina? Dangų yra begalybė; jų skaičius auga eksponentiškai, ir patys tie dangūs yra amžini, begaliniai ir eksponentiški. Kuo jūs mane laikote?… Paprasta lietinga diena?
PABAIGA