Pagrobimo auka, apimta nerimo, Marilyn svarstė, ar jos neapkaltins bendrininkavimu. Ar ją išvarys iš rojaus? Ar pasiųs į pragarą amžinai kankintis šalia pagrobėjo? Šie klausimai privertė ją padaryti siaurą išvadą: „Danguje irgi esama nerimo.“
Kai jie peržengė vartus, Henri negalėjo patikėti savo akimis, net ir trečiąja, kuri, tiesa, vis labiau blėso. Prieš jį atsivėrė pasakiškas kraštovaizdis. Atrodė, lyg ten būtų susirinkę visų visatos gyvenamų planetų peizažai. Instinktyvus dalykų supratimas leido jam suvokti ir tai.
— Neįsivaizduojama! Geriau už Joujou City! Geriau už mano žaislų karalystės projektus. Atrodo, lyg būtume patekę į šešių tūkstančių K super-ultra-didelės raiškos filmą, pilną protingų hologramų, — pasakojo jis savo aukai, kuri jo klausėsi vien todėl, kad troško pabėgti. Viena laisvės paieška gimdo kitą.
Kaip vaikas, pirmąkart išvydęs veidus, Toutrec šypsojosi žvalgydamasis po kraštovaizdį. Kvailokai čiauškėjo.
Visokiausia gyvūnija ir augmenija. Ir dar daugiau! Šiame pasakiškame reginyje (net pats šis būdvardis jam per menkas) jis matė praeities, dabarties ir ateities medžius; niekada neišaugusius ir sukryžmintus medžius… Tarp jų… egles, vedančias bananus, palmes su raudonais fluorescenciniais obuoliais, sekvojas, vedančias vyšnias su kakavos įdaru, rausvus baobabus. Neįsivaizduojamos gėlės skleidė aromatus po visą erdvę. Kiaulpienės kvepėjo susipynusiais pakalnučių ir levandų kvapais, žolė — greipfrutmedžiais, o kaktusai skleidė verpstės pavidalo citrininių pipirų dvelksmą.
Žinomi ir nežinomi gyvūnai, išnykusios ir dar tik atsirasiančios rūšys. Drąsūs hibridai su gastronominiais pavadinimais: sparnuoti poniai, skleidžiantys šviežių svogūnų dujas, tarsi maži Pegasai. Vaisiais mintančios musės-drugeliai, kurios nieko neėda (nes rojuje nėra alkio), vanilinį pieną duodančios karvės, žavingai čiulbantys pterodaktiliai-kolibriai ir net rafinuoti tiranozaurai reksai nekaltais žvilgsniais.
Marilyn paaiškino, kad visi rojaus padarai gali atgauti virškinimo sistemos teikiamus malonumus: valgyti, seilėtis, ryti, virškinti… net išsituštinti nieko nenuriję. Tam tereikia apie tai pagalvoti. Viskas patiriama ir vyksta mintyse, pakanka vieno žvilgsnio.
— Čia yra man nežinomų rūšių. Neįtikėtina! — sušuko jis, išplėtęs akis tarsi teleskopų objektyvus.
— Po to, ką knygose vadina jo septintąja diena, sakykime taip, aštuntąją jis vėl ėmėsi darbo. Ir nuo tada nenustojo kurti. Tikras darbo vergas. Visa, kas turi gimti svetingose planetose, pirmiausia pereina per šią vietą. Rojus — ne tik galutinė stotelė, bet ir visko pradžia, — paaiškino ji.
Pagaliau Henri žengė žingsnį. Paskui kitą. Atsitraukė. Žengtelėjo į šoną, tarsi šoktų neryžtingą ča ča ča.
— Klausykite, Marilyn, po mano kojomis oro pagalvės!
— Gal jos tik jūsų galvoje?… Jūs ne Žemėje. Mūsų pėdos neliečia žolės, kaip ir rankos — gėlių ar vabzdžių. Vien tik mūsų auros švelniai susiliečia. Išskyrus jus: jūs vis dar nepaleidžiate mano riešo.
— Jei atsigulsiu priešais dramblį, jis manęs nesutryps?
— Galite pabandyti.
Staiga Henri nusitempė Marilyn už krūmyno:
— Nieko nesakykite. Man reikia atgauti kvapą. Be to, visur pilna žmonių. Net jeigu niekas jūsų neatpažintų, aš galėčiau patraukti dėmesį. Kiekviename žingsnyje — staigmena. Tikras haliucinogeninis kliedesys. Tarsi maitintumeisi didžiulio stebuklingo grybo vidumi. Nėra su kuo palyginti! — iškvėpė jis.
— Dievas yra ne vien tai, ką pažįstame; jis kyla ir iš nežinomybės. Tai neturi nieko bendra su narkotikais, — pridūrė Marilyn, filosofuodama tam, kad išblaškytų savo pagrobėjo dėmesį.
— Ėė… Koks keistas būdas kalbėti! — sumurmėjo Toutrec, susimąstęs atlaisvindamas gniaužtus.
Ši gudrybė beveik suveikė.
Bet pasirodė dar viena dangiška fantasmagorija. Jis vėl įsitempė. Kažkoks klausimas jam nedavė ramybės…
— Marilyn… Ar jūs kada nors matėte Dievą?
— Ne, niekada!
— Ten! Žiūrėkite, Marilyn, sklando visas debesis skylių. Jos artėja prie mūsų! Ar užpuls mus? — išsigandęs paklausė Henri.
— Ramiau, — vangiai tarė ji, nors raminti jį visai nebuvo jos interesas. — Šios angos, panašios į skraidančius iliuminatorius, yra atminties skylės. Tik ne tokios, kokias jūs pažįstate. Iš pradžių visi linkę manyti, kad jos leidžia pamiršti. Bet iš tikrųjų — ne. Tai nostalgijos priešnuodžiai. Tarsi tikrovės šou prisiminimai be kamerų. Viskas priklauso nuo jūsų nuotaikos. Tereikia jas pašaukti, ir jos prisiartina. Tuomet akimirksniu išvalo tikrovę nuo brūzgynų ir pateikia jums gyvenimo tiesą ant sidabrinio padėklo, net neprašytos.
— Smagu, bet dar įdomiau. Vis dėlto neturime laiko ilgai kalbėti apie skyles… Ar ne? — tarė jis.
— Ar prisimenate cikadą, kuri per jūsų gyvenimą būtų giedojusi vos nanosekundę? Čia laikas, suvokiamas kaip visuma, yra tas cikados giedojimas! O jei tai jus liūdina, yra dangiškas posakis: „Kiekvienai liūdnai minčiai — po gydančių angelų eskadrilę“, — pridūrė Marilyn.
— Ką! Net dangiškų posakių yra! — nustebo Henri.
— Taip! Yra net posakių meistras. Jo darbas — juos rašyti. Deja, niekada neturėjau malonumo sutikti Tonton Maxime. Tiesą sakant, niekas jo nėra matęs. Jis čia taip pat nematomas kaip Dievas.
— Įspūdinga pravardė tokiai reputacijai vainikuoti!
Tada Henri palenkė galvą, suraukė antakius ir lėtai lingavo vietoje, apimtas klausimų.
Marilyn mielai būtų pabėgusi. Tačiau jai nepasitaikė nė vienos progos. Ištrūkti iš negailestingų Toutrec nagų buvo beveik neįmanoma!