I SKYRIUS
Visas jo bagažas – senas lagaminas, nuo kurio vos nuvalytos dulkės. Reikėjo kuo greičiau išvykti. Kitaip viskas subyrėtų. Gyvenimas užgriūtų jį visu savo svoriu.
Lauke miestą talžė liūtis. Ji plūdo kone asmenišku įniršiu, tarsi ir pats dangus būtų nusprendęs plyšti. Lašai daužė „Ford“ variklio dangtį, sroveno stiklais, iškraipė fasadus ir prarijo gatvės šviesas.
Damienas verkė kartu su lietumi. Ašaros maišėsi su jo veidu tekančiu vandeniu, ir jis jau nebežinojo, ar tai pats išsilieja, ar pasaulis liejasi per kraštus.
Nerūpestingu ir sykiu nervingu judesiu jis švystelėjo lagaminą ant galinės automobilio sėdynės. Trenkė durelėmis. Saugos diržas? Ne. Jam buvo nusispjaut. Užvedė variklį. Išsiblaškęs, paraudusiomis, vandens ir ašarų aptemdytomis akimis, nė nedirstelėjęs į galinio vaizdo veidrodėlį, staiga metėsi atbulomis.
Duslus smūgis.
Kažkas trenkėsi į automobilio galą. O gal automobilis į kažką. Per lietaus griausmą jis beveik nieko neįžiūrėjo: šešėlį, judesį, pavidalą, kuris, regis, tuoj pat išsprūdo iš virpančios žibintų šviesos. Damienas akimirkai suraukė antakius. Jo mintys, jau nuklydusios kitur, atsisakė čia sustoti.
Lietus daužė pernelyg smarkiai. Po valytuvais regėjimas plyšo į skutus. Visas pasaulis tebuvo purvinas stiklas, juodas vanduo, atspindžių labirintas. Jam pasirodė, kad užkliudė maišą, šiukšliadėžę, kokią nors tamsoje paliktą kliūtį.
Jis nesigilino.
Įjungė pirmyn eigą ir nulėkė permirkusia gatve. Jei būtų pažvelgęs atidžiau, jei būtų bent išlipęs iš automobilio, gal būtų pamatęs tai, ką lietus jau mėgino ištrinti.
Galėjo važiuoti metro ar autobusu. Tiesą sakant, toli neketino keliauti. Tačiau nenorėjo nieko matyti.
— Nieko! Sakau – nė vieno žmogaus!
Tai, ką vadino kelione, iš tiesų prasidės tik tada, kai pastatys savo „Ford“ vienoje mažoje gatvelėje. Tokioje trumpoje, kad, jei ne namų fasadai vienoje jos pusėje ir palei kitą besidriekiantis parkas, ją būtų galima palaikyti skersgatviu.
Daugybė plyšių grindinyje, nelygūs šaligatviai, lopas ant lopo kloti asfalto sluoksniai; elektros laidai ant purvinai pilkšvų, smėlio spalvos stulpų, tampantys greitkeliais jais lakstančioms voverėms; margi namai, statyti dar prieš Antrąjį pasaulinį karą; vienintelis guobmedis, toks didingas, kad greta jo augančios tuopos per anksti pagelsta. Visi šie vaizduotėje atkurto peizažo elementai jį šiurkščiai talžo ir drumsčia jo susikaupimą. Šis mintyse matomas paveikslas apsunkina paklusimą šviesoforams, stabdantiems jo veržimąsi. Veržimąsi už paskutinių dešimties pažeminimų kupinų metų ribų. Štai!… Jis turi greitėti ir peržengti tą vos išblukusį dešimtmetį, užmiršdamas atbuline eiga. Štai! Į prarastus savo amžiaus tarpsnius turi mestis, kad ten subręstų. Bent jau to tikisi.
Tie kitur likę vakarykščiai laikai, tie pirmojo plano veikėjai – erdvėlaikio dėlionė, kurią privalo sudėlioti iš naujo. Jo istorijos atkarpa slenka tarsi būsimo pilnametražio filmo anonsai…
„Netrukus jūsų ekranuose!… (muzika)… Daugiau negu filmas! (gyvenimas) Klaidingų poelgių virtinės drama. Netrukus išvysite nederamą Damieno ir Dž… meilės istoriją…“ Net Juljetos vardas, prisodrintas aistros, įstringa jam gerklėje. Tačiau jos vardas ne Juljeta. Ir jis pats anaiptol ne Romeo.
— Prakeiktas šūdas! Už vairo vien vėžliai! Tie idiotai, matyt, susitarė antradienio vakarą išvažiuoti pasivažinėti. Iš kelio, sekmadienio vairuotojai, kvailiai, įsitaisę kiautuose asfalto dykumoms įveikti! – staugia jis, nekantraudamas dėl neįprastai tiršto eismo.
Vis dėlto ši dalinė spūstis leidžia jam pradėti įžangą. Numatyti pakilimą. Sąmoningai paversti vakarykštę dieną tramplinu, nuo kurio galės pasinerti į praeitį – toliau ir giliau. Sumažinti pavojų, išvengti lemtingos klaidos – pamiršti svarbią smulkmeną.
***
Praėjusią dieną į banką jis atėjo toks išsigandęs ir nervingas, jog kasininkas palaikė jį plėšiku, pirmą kartą besirengiančiu apiplėšti banką. Tai atrodė taip įtikinama, kad tarnautojas per operaciją net leido sau pajuokauti.
— Jūs juk norite išsiimti pinigų, tiesa?…
… Su parašu ar be parašo?
— Atsiprašau? Ką norite tuo pasakyti?
— O! Nesvarbu!… Tik formalumas.
Laikantis įprastos procedūros, per žavų institucinio meistriškumo ritualą vikrūs kasininko pirštai glumino Damieną, negalėjusį skaičiuoti tokiu pat greičiu.
— … Tūkstantis šimtas aštuoniasdešimt, tūkstantis du šimtai!
… Štai, pone!
— Ar suma teisinga?
— Norite, kad perskaičiuočiau?
— Ne!
Mandagiai, bet nediskretiškai tarnautojas kreipėsi į klientą, kuris po lygiai skirstė santaupas po kišenes.
— Įsivaizduoju, kad už tuos pinigus ruošiatės pašėlusiai išlaidauti. Gal plauksite kruizu Sorelio kanalais?
— Būtent kelionė. — Taip! — Naujas mano pasaulio pakraščių atradimas.
— Nesuprantu.
— Nesvarbu… Tik formalumas!
Pernelyg susirūpinęs neįprastu būdu, kuriuo ketino atsikratyti pinigų, jis vos nepakliuvo po leistiną greitį viršijusiu sunkvežimiu. Įvykį pastebėjo tik ant šaligatvio žaidę vaikai. Jam jie atrodė besirengiantys gyvenimo išbandymams. Nei smūgis, nei menkiausia įtampa jo neatitraukė nuo rūpesčių.
Jis tarsi vaidino klaidžiojimą po senąjį rajoną. Toje kadaise prisijaukintoje pilkojoje zonoje jis koregavo žingsnių kryptį, norėdamas kiek įmanoma ilgiau sugerti svilinančios saulės spindulius. Taip kaupė dienos šviesos atsargas, kurios jį ragins medžioti naktį. Šį prisotinimą dangaus šviesulio malonėmis užbaigė sustojimas: jis sustingo prieš pažįstamos išvaizdos duris.
Jo rodomasis pirštas lyg strėlė pasiekė skambutį, į kurį taikėsi. Atkaklumas!… Neatsitraukimas!
— Ne! Jūs jau peržengiate visas ribas! Ko norite?! – siuto maždaug trisdešimties vyras, kurį erzinantis skambutis išplėšė iš miego ir kurį įsiutino Damieno, atėjusio aplankyti savo prisiminimų, įžūlumas.
— Atleiskite. Regis, jus pažadinau… Turiu su jumis pasikalbėti…
— Bet juk jus pažįstu! Ar nesate buvęs šio buto nuomininkas? Prisimenu: jūs aprodėte man savo vietą, šį būstą. Jūsų veidas įsimintinas. Sakau tai nenorėdamas įžeisti. Nors mano atmintis ir taip fenomenali! – pašaipiai, su satyriška mina, šūktelėjo laiptų viršuje stovėjęs vyras.
— Nuostabu!
— Nieko nuostabaus, nes, tiesą sakant, ne sykį mačiau jus slankiojant gatve. Ir nesvarbu, jei laikote mane kiek šiurkščiu. Gal galėtumėte pagaliau pasakyti, ko atėjote?
— … Norėčiau jūsų vieno dalyko paprašyti. Nesijaudinkite! Nepiktnaudžiausiu jūsų laiku, pažadu.
— Na gerai… eikite paskui mane! – tarė vyras, siekęs aiškiai paaiškinti savo gyvenimo būdą. – Nekreipkite dėmesio į netvarką, juk pats žinote, kad išvertėte mane iš lovos. Čia niekas nepasikeitė: antras aukštas toks pat mažas kaip anksčiau, ir vis dar girdėti, kaip kaimynai rytais skalauja burną, ir kaip jie mėgaujasi… tralialia.
Lipdamas iš paskos gyventojui ir įsikibęs turėklo, Damienas skaičiavo laiptelius ir krikštijo juos ašaromis. Kiekvienas ant seno, nudėvėto medžio nukritęs ir ištiškęs ašaros lašas sustingdavo nostalgiška mintimi. — Išblukę moters atspindžiai. — Jo galvoje iš būsto veržėsi iškraipyti vaizdai, laukiniai riksmai, kandus įniršis ir plėšantys balsai, užpuldami jį. Metaforiški žvėrys dusino senomis grėsmėmis. Bedugnės svaigulys! Dejonė kabinosi prie kiekvieno jo iškvėpimo, tarsi kvėpavimas vemtų skurdą.
— Kas jums, pone?… Jums bloga?… Tik nesakykite, kad čia apsivemsite.
Labai stengdamasis išsivaduoti iš savo šmėklų keliamo pavojaus ir kartu atrodyti tvirtai įtikinamas, jis susiėmė. Akys maldavo vyro pasigailėjimo.
— Padėkite man! Jaučiuosi pražuvęs. Savižudybė laiko mane už gerklės… Atrodo, pamečiau sielą. Ji pasislėpė už sapno ar meilės… nebežinau!… O prieš mane mirtis linksminasi gesindama norą gyventi!… Maldauju!… Padėkite!
— Bet kodėl aš? Jūs beprotis ar ką?! – nustebęs sušuko Damieno pašnekovas, pamažu atgaudamas savitvardą.
— Kreipiuosi į jus neatsitiktinai. Žinau šį butą, kuriame gyvenate, kadaise pats čia gyvenau. Beje, jūs tai žinote… – Jis kelioms sekundėms nutilo, sutrikdytas jame kylančios abejonės. – Tiksliau… čia išgyvenau. Šios pertvaros saugo tik man priklausančią paslaptį, panašią į pamirštą slaptažodį; privalau ją atgauti, vėl pasinėręs į šias man prakeiktas vietas. Tuose pačiuose kambariuose, kuriuose jūs gyvenate… laimė mane pražudė ir ištrėmė. Man vos pavyksta nupiešti gyvenimo džiaugsmo regimybę. Moteris pardavė mane mirčiai!… Ištieskite man ranką, pone!
Gyventojas nejudėjo. Darydamasis vis flegmatiškesnis, jis mėgino sutramdyti vis stiprėjantį užuojautos jausmą, o paskui visai jį nuslopinti šaltumu.
— Ištieskite man ranką! – neaiškiai kartojo Damienas. Jis jau nebetarė žodžių – verkė jais. Sukniubęs ant kelių, sugriebė šeimininkui kojas, rodydamas, kad, išgirdęs neigiamą atsakymą, būtų sutraiškytas ir palaužtas.
— Na, kelkitės!… Pasistenkite! Susitvardykite. Jūs stipresnis ir nebe toks vaikas… na jau! – kartojo vyras, kuris jautėsi priverstas ištiesti ranką tam silpnavaliam, sutrikusiam padarui, kūkčiojančiam prie jo kojų.
Nusprendęs, kad šių demonstracijų jau gana, jis ketino viską nutraukti ir išvaryti įkyruolį, tačiau pajuto, kaip svečias jam į delną įdeda popierėlį. Nevalingai į jį pažvelgė.
— Kas čia…? Šimto dolerių banknotas! Dėl kokios neįsivaizduojamos priežasties duodate man šiuos pinigus, nors pats atrodote… vargšas, apgailėtinas?
Damienui sunkiai pavyko įveikti tylą. Dėdamas didžiules pastangas, gestais, žodžiais ir ašaromis aiškino turįs iš naujo išgyventi įvykius. Prisiminti ją. Moterį, lūžį, didžią meilę. Tačiau tas užsidarymas praeityje, tas grįžimas atgal turėjo vykti vienatvėje.
— Aš net sutikčiau mokėti po du šimtus dolerių per dieną už šio buto subnuomą. Viską grynaisiais, čia ir dabar, – išdrįso pasiūlyti.
— … Ir… kelioms dienoms?
— Daugiausia keturioms, gal penkioms. Šiaip ar taip, šis mėginimas vėl atrasti save pernelyg svarbus mano gyvybei. Kam man praverstų santaupos, jei gulėčiau šešios pėdos po žeme? — Nesvarbu!… Štai tūkstantis dolerių, o jeigu pakaks trijų dienų, grąžą pasilikite, kaip sakoma! – Svajotojas vaidino pasiturintį buržua. Bijojo, kad pripažinęs savo skurdą sukels priešais stovinčio vyro įtarimą. Be to, suma tebuvo masalas. Jis manė, kad dvidešimt keturių valandų pakaks nuplauti savo skausmą.
— Gerai! Sutinku. Subnuomosiu jums savo būstą. Tikiuosi, neketinate iškrėsti kvailystės? Turiu galvoje… susideginti… Bet privalau prisipažinti kai ką nutylėjęs. Galite triukšmauti, kiek norite, šiuo metu pastate nieko nėra. Kiti keturi butai tušti. Beveik visi išvyko iš miesto vasaros atostogų. Ir Brouillette'ai. Prisiminate juos… savininkus? Tik aš neturėjau pakankamai santaupų, kad galėčiau ištrūkti. Galima sakyti, pats dangus jus atsiuntė! — O! Prisiminiau, ne tai, kad jumis nepasitikiu… Bet norėčiau išsivežti vertingus daiktus: spalvotą televizorių, kompiuterį ir keletą smulkmenų, be kurių negaliu apsieiti.
— Galite išnešti viską, jei jums taip patinka. Beje… – Taip jis paaiškino savo suinteresuotam gerajam samariečiui, kad pats atsiveš tam tikrų daiktų, prisodrintų prarastų, bet, deja, pernelyg gyvų prisiminimų prasmių.
Ši atsitiktinė staigmena būsto nuomotojo gyvenime ir tas didis keistojo subnuomininko troškimas draugystės nepagimdė. Pirmasis šiaip ar taip atostogavo, o antrajam reikės dirbti su savimi. Artimiausiomis valandomis jiedu laikinai pertvarkė būstą, pernešdami vieno daiktus pas kitą. Be didesnių pokalbių…
***
Pagaliau „Ford“ įsuka į Šlovingosios Taikos gatvę. Keistas epitetas, kadaise nukaltas jo nežabotos vaizduotės.
Pastatęs automobilį, jis pamažu panyra į laiką ir, kruopščiai pasverdamas judesius, ima plaukti prieš srovę savo išdžiūvusių krantų link. Tarsi smėlyje įkalinti artefaktai, jo žingsnių prisiminimai bus jam kelrodžiai.
Viskas vysta ir darosi vis trapiau. Jo ranka mėšlungiškai spaudžia lagamino rankeną – vienintelę jungtį su tikrove. Kuo arčiau durų, kurias jam vakar atvėrė, tuo labiau dabartis blanksta, kol visai išnyksta. — Ateitis? Kol kas nežinomas dydis. Juk pažinimas susijęs su praeitimi.
Nedvejodamas jis sugriebia raktą… įkiša jį į rūdžių dėmėmis nusėtą spyną. Tai buvo tas pats raktas, kurį kadaise turėjo ir kuris nė kiek labiau nenusidėvėjo. Šis raktas, vedantis į viltį ar į jo galą, turėjo vėl atverti žaizdas.