X SKYRIUS
Audros centras dar ne virš jo. Jos smarkumas klastingai auga. Elektromagnetinė galia sustiprina žymes, praeities sugrįžimo pėdsakus. Praėję laikai užsmaugia dabartį, ją svaigina. Žvėris sapnuoja ir raitosi iš skausmo; iš išorės nieko nematyti.
Balsai stumdosi, be matomo šaltinio skambantys garsai negailestingai stengiasi jį sunaikinti, bet kartu verčia kovoti dėl išlikimo. Prieš jį stūksantys nuodingi reginiai stoja į dvikovą ir provokuoja, tačiau išradingas protas skatina šią patirtį laikyti savotiška psichologine homeopatija…
Tuoj bus šešta vakaro. Įprastas televizijos žinių metas — būtina, nors sunkiai pakeliama blogybė. Kančios pernelyg gausios, jos atkeliauja būriais. Visame pasaulyje jau nesuskaičiuojamus amžius žmonės vieni kitiems lupa kailį. (Papročiai ir tradicijos? …)
Svajų ligoniui nereikia niekieno pagalbos, kad save kankintų. Užtenka atverti atminties sklendes ir leisti jos srautui trankant nuplukdyti iki laikų, kurie sukosi apie mūzą. Minkštos sofos apgaubtas savo negalioje, jis leidžiasi Beethoveno sūpuojamas per savąją odisėją.
Jo dešinė ranka atgyja ir prasijudina, pirštai atlieka sukamąjį judesį. Šis instinktyvus gestas — nesąmoningas rašymo veiksmo kartojimas; kadaise rašydamas jis gebėdavo tarsi antausiu įveikti sunkias valandas. Bendravimas gimdo supratimą…
— Bendrauti! Bendrauti! Tik šį tikslą ir beturiu galvoje! — sušuko Damienas, pasiųsdamas ilgą, garsų atodūsį trečiajam aukštui. — Parašyti jai? … Ir vėl be atsakymo? … Kiek laiškų prirašiau kankindamasis žodžiais, kurie neatsimušdavo atgal nei šiltu padėkojimu, nei oficialesniu gavimo patvirtinimu? … Kaip priversti ją atpažinti save kaip tvirtos valios moterį, „Hard Headed Woman“, tikrąją mano kūrybinio genijaus mūzą? Kokia gudrybe paskatinti ją darniai kaupti mano aistrą ir apgaubti mano žinutes aksominiu švelnumu, kol ji pagaliau ims sieti savo namus su manimi? …
Neįveikiamos kaimynės ramybės sukaustytas, jis svarstė ir vertino jautriausias Nielle, Skorpionės, vietas. Ieškojo tinkamiausios literatūrinės formos, kuri be klaidos, grakščiai perteiktų jo ketinimus — nuo vos pasiryžtamų iki visai atvirų.
— Tiek daug turiu jai pasakyti. Tiek vaizdų paversti žodžiais, tiek minčių gelmėse paslėptų jausmų jai patikėti. — Poza be prozos. — Eilėraštis? … Galbūt? … — Nebūsiu toks originalus kaip Carlosas, neturiu nei jo žinių, nei glausto, tiesaus stiliaus, bet lyrizmas taps mano sielos tęsiniu.
Nenustodamas budėti ir kartkartėmis žvilgčiodamas į duris, Damienas lėtai atsisėdo prie virtuvės stalo. Priešais jį gulėjo vienas popieriaus lapas ir paprastas rašiklis. Jis sulaikė kvapą, iš pilvo gelmių semdamas gyvybinę energiją, iš kurios turėjo gimti mūzos vertas eilėraštis. Tuomet spontaniškai, kaip nekaltas eiliuotojas, užrašė kelis nedarnius posmus, kuriuos vėliau nugludino…
(Susitikimas su fėja…
Sapnas tikrovėje.
Užburiantis grožis!
Nuostabus kerėjimas…
Ar nesąmoningas žiaurumas?
Greitai leisti pamiršti
Tą menką padarėlį, kuris prie tavo durų
Ieškojo, kad palengvintų jo kančią,
Sielos, kuri akimirką…
…jį buvo sukrėtusi.
Skubiai! Pasiūlyti beprotišką mintį!
Troškimą padėti
Visoms sudegintoms raganoms,
Negailestingai,
Pagal svetimšalio įstatymus.
O netolimoje ateityje
Tavo dangaus spalvos akyse išsimaudyti,
Kad tapčiau vientisas.
Amžinai…
…Magas, net burtininkas!
Atverk man duris,
Mano sielos šviesoje!)
Pasirašydamas savo vardą po šia žodžių krūva, jis sulėtino rašiklį, nes kelios eilutės pažadino prisiminimą apie fėjai padarytą įžeidimą, kvailystę, kurią jis jau buvo pamiršęs. Literatūrinės fantazijos stebuklas išsisklaidė, o paskutinio rašymo gesto dvejonė iškėlė kitą, pasibjaurėtiną prisiminimą…
— Arba tu mane myli! … Arba išsikraustai!
Šis iš savo landynės Nielle sviestas perspėjimas pasirodė esąs išdidaus, nusivylusio mačo niekšybė. Neturėdamas nei priežasties taip kalbėti, nei juolab savybių, leidžiančių save laikyti tokio tipo vyru, šiuo medžioklės šūksniu jis mėgino atkreipti kaimynės dėmesį ir kartu pasirodyti publikai. Tai buvo nedidelis nieko gyvenime dar nepatyrusių jaunuolių būrys, kurio dvasiniu vadu buvo Bruce'as.
Jie užpildydavo po vedybinės nesėkmės neseniai atgautą Damieno laisvę, o mainais leisdavo jam nemokamai naudotis savo uždraustais vaistų sandėliais. Ar marihuana, ta augalinė sirena, nubloškė jį į puikybės krantus? O gal meilė, kurią jis jau nujautė esant neįmanomą?
Svajų ligonio sieloje kyla neabejotina sumaištis, įsikurianti susipynusiose prisiminimų atšakose. Šio pasimetimo priežastis — praeities blyksnis, subjektyviai įsiterpęs jam kuriant eilėraštį, tiksliau, jį pasirašant. Šis svaigulys vėl sukelia jausmą, kad jis pats tapo kažkieno kito prisiminimu… Tarsi atšokimas, atgarsis, sprigtas jo manijai, susijusiai su skaičiumi du: abejonė juk kategoriškai reikalauja bent dviejų krypčių. Skepticizmo pritvinkęs nemalonumas slopina pasitikėjimą. Ryžtas blėsta.
Atsigauti naiviu sprendimu? … Kodėl gi ne! — Padidinti problemą dešimteriopai, kad ji nusilptų!
Laikas buvo suskaičiuotas, nes jis buvo numatęs dvidešimt keturias valandas giliai savianalizei. Todėl pasirinko sau meluoti, į šią nuo praeities atsiskyrusią eigą įvesdamas anachronizmą. Kapstytis atmintyje, naršyti jos akutes, kur slepiasi abejotini nuotykiai su jaunų sukčių būreliu.
Svajų ligonis vaizduojasi save, Damieną, sėdintį priešais ant mėlyno popieriaus užrašytus rimus ir apgaudinėjantį save. Melas dėl laiko yra būtinas, nes tais metais jo atmintis jį nunešė dar toliau į praeitį…
— Prisimenu! … ? … ! Praėjus maždaug dviem savaitėms po to baisaus ultimatumo Nielle! … Turėjau išvažiuoti iš miesto į kaimą, kad atsigaučiau. Pati skyrybų mintis manęs neveikė, bet trūko švelnios Mylène odos ir jos švelnių glamonių.
Prieš išvykdamas pailsėti pas tokius dosnius tėvus, atidaviau savo landynės raktus Bruce'ui Brouillette'ui ir nerūpestingai pasakiau kuo geriau pasinaudoti… Tačiau vieno žmogaus ribos nebūtinai sutampa su kito. Reliatyvumas galiojo net laisvės principui.
Taigi! … Sugrįžęs pamačiau tą… laukinį Bruce'o ir jo nusikalsti linkusios kompanijos šlykštumą. — Visiškas niokojimas. — Iš pirmo žvilgsnio tik du tušti šampano buteliai suteikė būstui bent kiek iškilmingumo. Miegamasis apverstas aukštyn kojomis; virtuvėje picų plutelės džiūvo lėkštėse kelių musių džiaugsmui; putojantis vynas išgertas; dušas liejosi be sustojimo. Kažkas užsuko vandenį…! — Iš tokio pat dydžio, kaip lėktuvo tualetas, kambarėlio išėjo jauna moteris, įsisupusi į mano chalatą. Naivi ir sutrikdyta mano buvimo, ji tarsi gaubėsi garų debesiu, kuris kartu su ja slinko iš tos mažytės dėžutės, spąstų bet kuriam lifto klaustrofobui. — Ji ką tik ten prausėsi.
Jai galėjo būti šešiolika ar septyniolika metų, o jos akys, jei drįstu taip pasakyti…, buvo „Nielle“ mėlynumo. Šis palyginimas iškart pakuteno mano vaizduotę. Tačiau jos jaunystė ir sutrikimas visų pirma reiškė viena: reikėjo ją apsaugoti.
Nuo pat pradžių, visai nenustebęs, kad grįžau, Mike'as, grupės narkotikų perpardavinėtojas, užkalbino mane ir mėgino įtraukti į jų poelgius, demonstruodamas įžūlų nepadorumą žmogaus, kuris nemato nieko blogo tame, kas ką tik įvyko.
— … Ji graži! Ar ne? … Dabar tavo eilė! … O mes jau padarėme, ką norėjome! Tiesa, Bruce’ai?!
— Būtent, bičiuli! … Ir tu dar turėtum išgirsti, ką mes privertėme ją iškęsti! Cha! Cha!
Ar Bruce'as be gėdos taip atsakė tik girdamasis? … Tiesa, melas ar tuščias gyrimasis? … Nesvarbu! Pasimetęs tapau nevalingu jų elgesio bendrininku.
Įsikibęs vienos įkyrios minties, Mike'as pakartojo savo nepadorų pasiūlymą…
— … Na, Damienai, dabar tavo eilė! … Ji nieko nesakys! Tiesa, Sophie?
— Ne! Nebenoriu. Man jau gana…!
Po įkyraus jauno iškrypėlio pasiūlymo ji tekalbėjo, kad nori iš čia išeiti. Nerimaudama ji metė į mane tą patį pasibjaurėjimo kupiną žvilgsnį, tą pačią atstūmimo išraišką, kurią matydavau Nielle veide. Mano apgailėtinoje išvaizdoje atsispindėjo skurdas ir pernelyg ilgas susilaikymas. Tikriausiai ir jai buvau atgrasus. Bet jos atsisakymas buvo aiškus, ir jį reikėjo gerbti.
Tarsi jauni rokeriai, laukdami niekaip neprasidedančio koncerto, visi keturi niurnėjo, protestavo dėl mano neveiklumo ir Sophie pasipriešinimo. Jie badė mus grasinimais ir perspėjimais lyg pradedantieji mafiozai, pasiryžę primesti savo tariamą „apsaugą“. Nebežinodamas, kur dėtis, nusivedžiau jauną merginą į vienintelį kitą būsto kambarį, kurį buvo galima užrakinti — savo dirbtuvę.
Stovėjau nejudėdamas ir tiesiog ją stebėjau, labiausiai matydamas jos nerimą. Ką dar galėjau padaryti? Tik paklausiau, ar ji jaučiasi gerai ir ką norėtų daryti.
Nustebusi, kad nieko daugiau neprašau, ji stipriau susisupo chalatą ir pasakė tenorinti išeiti. Tas nuoširdumas sukėlė man simpatiją, bet…!
Bet aš galvojau apie Nielle!
Sophie atvaizdas išsisklaidė įsivaizduojamame virsme, ir prieš mane pasirodė mano mūza. Ši mintinė metamorfozė netikėtai privertė mane apsimetinėti net reaguojant į savo iliuziją.
Žinodamas, kad jau vėlu, įtikinėjau save, jog Nielle guli lovoje, galbūt atsipalaidavusi skaito. Įvertinęs, kaip garsiai mano balsas galėtų sklisti uždarame kambaryje, ištariau kruopščiai parinktu garsumu, kad miegančioji ar skaitančioji mane išgirstų, nors apsimečiau kalbantis nustebusiai paauglei: „Aš myliu moterį. Mano misija žemėje — jai padėti. Myliu Moterį, iš didžiosios raidės!“ Nors ketinimas nebuvo iš tiesų piktas ar abejingas moterų teisėms, šis kliedesys siekė nukreipti Nielle į idealesnį manęs, kūrėjo, suvokimą.
Pastebėjęs, kokį apstulbimą Sophie sukėlė šis sutirštintas beprotybės proveržis, pradėjau su ja kalbėtis nuoširdžiau, santūriau.
Tėviškai moralizuodamas perspėjau ją apie pavojų, kylantį tokioje daugiau nei rizikingoje situacijoje: vieniša jauna mergina tarp klastingų vilkų gaujos. Tuomet, kad keturi likusieji patikėtų gavę tai, ko norėjo, ir Sophie galėtų išeiti nepatirdama naujo spaudimo, už durų suvaidinome kelis garsus. Šiuo spektakliu patenkinti skriaudėjai leido jai išeiti. O patys išsinešdino iš mano landynės, grąžindami raktą ir savarankiškumą.
Palengvėjimas čia ir dabar…! Tačiau liko mintis apie Sophie pažeidžiamumą ir paprastus žmogiškus gestus, kurių, regis, ji buvo nustojusi tikėtis. Vėliau, pasimetęs savo lovos švelnioje užuojautoje, giliai sapnavau Nielle… Mano gelmėse puritonas krypo į ydą.
Kitą dieną — įniršis ir barniai! Nielle atėjo pas mane išrėkti gerklės, priekaištaudama dėl ankstesnių dienų triukšmo. Apgailėtinas sutapimas. Svetingoji moteris buvo priėmusi dvi drauges iš Amsterdamo, viešėjusias Monrealyje; iš gerumo pati nakvojo kitur. Ji padarė viską, kad olandės kuo geriau galėtų pasinaudoti jos svetingumu, prieglobsčiu, filantropija, o svarbiausia — ramybe ir poilsiu, kurių tikėjosi.
Jos visiškai pagrįstai pasiskundė Nielle triukšmu; laikydamos aplinką pavojinga ir niūria, ragino ją pačios saugumui išsikraustyti, o tuomet išvyko, palinkėjusios kuo didžiausios sėkmės.
— Atsiprašau! Labai atsiprašau! … Manęs nebuvo. Buvau palikęs raktus Bruce'ui Brouillette'ui, ir prašau patikėti: jeigu būčiau galėjęs numatyti…
— Nebandyk įtikinti manęs savo nekaltumu, Damienai! Esu tikra, kad visas tas triukšmas ir visos jūsų kvailystės buvo suplanuotos iš anksto. Šia sumaištimi norėjai mane erzinti! … Nuodyti man gyvenimą, tarsi vien tavo buvimo jau nebūtų gana!
Pataikė!
Negalėjau teisintis nei patvirtindamas, nei neigdamas. Jos tirada skaldė mintyse kilusių žodžių skiemenis; tegalėjau pateikti miglotą paaiškinimą, kuris ją dar labiau įžeidė. Tuomet prasiveržė nepelnyti sąžinės priekaištai, nustelbdami ir sutraiškydami mano nekaltus troškimus.
Iš tiesų norėjau atkreipti jos dėmesį. Bet tik savo nebuvimu. (Naivuolis!) … Stulbinamas likimo smūgis. Šią nutolimo gudrybę, šį apsimestinio nebuvimo vaidinimą šiandien naudoja Nielle. Ši nepagaunama kliūtis egzistuoja todėl, kad ji mano pamačiusi tikrąjį mano veidą. Vis dėlto buvo akimirkų, kurios neišnyko, nors niekada nenorėjau parodyti pačių tamsiausių savo pusių. Negalėdamas laikyti savęs gražiu, aukštu ar stipriu, puoselėjau absurdišką mintį, kad ji galiausiai pasiduos, atradusi mano gerąsias savybes. — Juokingumas nežudo? … Netiesa! — Manyje mirė absurdo garbinimas.
Pasaka! … Fairy tale! … Märchen! — Tikėjau istorija apie princą, paverstą varle. Deja, laukdamas bučinio rūkiau velnio žolę. „Rūkykite! Rūkykite, pone Varliagyvi. Įtraukite pilnus nasrus! Pūsitės ir pūsitės, kol likimas — fatum — suplėšys jus į tūkstantį gabalų!“ Štai! Esu suskaldytas. Tarsi tuščias, o tą nebūtį, kuri sadistiškai gyvena drauge su manimi, pats pasikviečiau. Anksčiau princesė bent truputį su manimi kalbėdavosi ir į mane pažvelgdavo. Dabar — nieko! Nulis! Tuštuma! — Mano meilę ištiko aklumas: nebematau nei jos, nei šviesos, kurią ji slepia su artimųjų pagalba.
Po šio trumpo apmąstymo apie iš laiko iškritusį praeities blyksnį Damienas perskaitė ką tik parašytą eilėraštį. Jį daužė kančia ir kaltė. Paėmęs rašiklį, nesusimąstydamas apie pasekmes, perbraukė veiksmažodį „išsimaudyti“. Sąžinė, kurios drąsa svirduliavo bėgdama, privertė jį eilutę užbaigti taip: „Nuo tavo dangaus spalvos akių atsiplėšti…“
Perrašytą ir kruopščiai sutvarkytą tekstą įkišęs į mėlyną voką, jis laikydamasis savo įprastų apsimestinių ritualų įmetė damienizmo persmelktą laišką į seną 2379 namo pašto dėžutę. Kad padidintų sėkmės galimybę, prieš atvykstant laiškininkui dar pabučiavo pačią popieriaus širdį… ten, kur buvo užrašytas mylimosios vardas.