XVII SKYRIUS
Po kitų be savo mūzos praleistų, sielą marinusių metų laikų, kai jis apgaudinėjo Bichoune net mėgaudamasis malonumais, kuriuos mintyse skirdavo tik Nielle, po mėnesių tų apsimestinių, Gainsbourg’o dvasia atliekamų sueičių, netikro įkarščio, persmelkto tikrų „…myliu tave. Aš tavęs irgi ne“, kai glamonėjama moteris nė nesmerkė savęs už dažną neištikimybę, atėjo dar viena vasara. — Atėjo saulėta, maloniai šilta diena. — Atėjo įprasta popietės pradžia, kai jis susimąstęs nesiliaudamas žvelgė laukan, į kairę…
Kaip tuose išmoninguose barometruose, kur iš namelio, artėjant lietui, išlenda mažytis žmogeliukas, o prasidėjus audrai sustingsta, Damienas vylėsi, kad pro priešingą angą pasirodys geraširdė moteris, pranašaujanti gražų orą. Mechanizmas buvo sugedęs. Mūzos ten nebuvo. O saulė vis dėlto švietė nuostabiai.
Štai automobilis sustojo priešais įvažiavimą į kiemą, dar nepraradusį savo paslaptingumo. Modelis — universalas. Spalva ir markė… nesvarbu, jas galima pamiršti: šioje istorijoje išlipę keleiviai nusipelnė kur kas daugiau dėmesio.
Nielle? …! Ne, jos tarp jų nebuvo. Nei Mios, nei Carloso, nei Bruce'o, nei kitų. Svetimieji, nepažįstami veidai.
Nauji veidai, kurių panašumas į Nielle leido įtarti kraujo ryšį. Šeiminiai bruožai tai neabejotinai patvirtino. Iš trečio aukšto pasigirdo pasisveikinimai; atvykėliai atsakė tokiomis panašiomis, iškalbingomis šypsenomis, kad jų giminystė atrodė akivaizdi.
Džiaugsmas juos visus tarsi apjuosė spindinčiu rėmu, kai skubėjo pas aukštai laukiantį mylimą žmogų. Damienui, irgi besidžiaugiančiam šiuo įvykiu, jų reakcijas geriausiai priminė nebyliojo kino kadrai, kuriuose aktoriai mažus džiaugsmus perteikdavo nervingai mirksėdami akimis, aptemdytomis pernelyg ilgų blakstienų. Lyg žvelgdamas į senųjų filmų scenas, dabar jis galėjo kalbėtis tik su jų atvaizdais — aktoriai jau buvo dingę iš scenos.
Kas jie? … Vairuotojas orios išvaizdos, švelnaus žvilgsnio, dosnumu spindinčio veido — be abejonės, jo mūzos tėvas. Jis pasižymėjo tokiu pat iš daugybės gyvenimiškų išminčių sudėtu žavesiu kaip ir senutė ilgais baltais, aukštai sukeltais plaukais — Nielle močiutė. Svajotojas šiai „savo močiutei“, kaip mielai ją pakrikštijo, priskyrė tokį pat protą ir praktiškumą kaip jos anūkei. Su jais atvykę vaikai, nerimastingesni ir nekantraujantys pramankštinti kojas, taip greitai pasiekė galinį Brouillette'ų namo kiemą, kad Damienas nespėjo nei jų suskaičiuoti, nei įsidėmėti išvaizdos; jam liko tik jų entuziazmas.
Svajotojas nelaukė, kol juos pasitikusi moteris — Mia ar Nielle — parodys į jį pirštu. Jis bėgo nuo pavojaus, kad kuri nors jį pristatys kaip ramybės drumstėją. Mintis, kad bus laikomas visiems trukdančiu žmogumi, jį šiurpino. Su tuo susidurti būtų buvę nemalonu, juolab kad jis jautėsi neturįs teisės mylėti tų žmonių, kurių daugiau niekada nebepamatė.
Vis labiau bjaurėdamasis išsivadavimo paieškomis per marihuaną, stiprių emocijų apimtas jis leido sau griebtis naujos iškrovos priemonės. Teisėta, nepastebimesnė ir veiksmingesnė už narkotikus, ji buvo milžiniška kliedesių ir malonumų dėžė… pianinas. Kaip ir ankstesniais liūdesio laikotarpiais, jis valandų valandas skambino juo nemokėdamas skambinti. Baksnojo klavišus, maišydamas slopinamus jausmus ir nerimą su klaidingomis, kartais tyčia tokiomis, natomis, kad išsilaisvintų iš savo melancholijos.
Šiek tiek apramintas disonuojančių trisdešimtantrinių natų, jis jau ketino atsidusimu užbaigti gydomąjį pasirodymą, kai tarsi kontrapunktas suskambo telefonas.
— Klausau!
— Damienai! Čia Bichoune. Ilgai nekalbėsiu, nes… na! Tik norėjau pasakyti, kad šįvakar išeinu su viena… su savo drauge. Tai mes negalėsim susitikti. Tu nieko prieš? …
— Atvirkš… Hm! Ne, smagiai praleiskit laiką. Iki!
Lėtai padėjęs ragelį, jis tarstelėjo keistoką pastabą: „Taip net geriau!“ Atgijęs po muzikinės iškrovos, trindamasis kaklo šonus ir sprandą, paskui sukiodamas galvą lyg prieš mankštą, jis ruošėsi ilgai sargybai į kairę… išsivadavęs iš parodomosios seksualinės veiklos gniaužtų.
Sėdėdamas ant slenksčio ant senos patogios pagalvės, alkūnes atrėmęs į pakeltus kelius, rankomis prilaikė galvą, tarsi norėtų save priversti priprasti prie vienintelės padėties, vienintelės leistinos krypties.
Pirmasis pastebėjimas: automobilis jau išvažiavęs. Šis nusivylimas būtų jį persekiojęs ilgiau, jei nebūtų savęs guodęs tariamu abejingumu minčiai varžytis puikybe su mūzos tėvu ar neurasteniko, trumpam prabudusio gyvenimui, vilionėmis sukrėsti močiutės patirtį. Norėjo būti Samsonu ar Galijotu, net Louis Cyr'u ar Hulku Hoganu, kad vienas išneštų pianiną ant šaligatvio… ir tarp žodžių juo paskambintų, pasisemtų jėgų, tačiau tikrovė privertė nusileisti.
Gatvė jam atrodė tuštesnė nei įprastai. Dienos šviesa, nepastebimai stumiama gretimų namų šešėlių, sparčiai blėso.
Jau apie pusę devynių vakaro Damienas manė, kad tą įprastą ramybę sutrikdė tik septyni automobiliai per valandą, vidutiniškai keturi nepažįstamieji, skubantys iš baimės būti užpulti, trys padorūs kaimynai ir dvi ar trys liežuvautojos — visuomet tos pačios, savo ratus žyminčios beveik nepakitusiais apkalbų antspaudais.
Visus šiuos neramumų šaltinius… Damienas suskaičiavo lyg apklausos duomenis, kaip tebeskaičiuodavo nuorūkas, kurias sprigtu paleisdavo tolyn. Vis žvelgdamas ta pačia kryptimi, panašiai skaičiavo ir vertino įvairias tikimybes, kad universalas grįš ir galbūt sustos priešais jo namus.
Taip ilgai žvelgdamas į tą patį horizonto tašką, jis pajuto lengvus sprando apačios spazmus, o akių nuovargio sukeltas regos rūkas vis temdė vaizdo ryškumą.
Norėdamas vėl sufokusuoti žvilgsnį, švelniai pasitrynė vokus ir apžiūrėjo aplinką ieškodamas ryškios spalvos lopinėlio. Regėjimas pirmiausia paaštrėjo pažvelgus į anuomet avangardinį fluorescencinių spalvų dviratį, kuriam jis buvo davęs ne mažiau išskirtinį „Vaivorykštės“ vardą. Paskui nukreipė akis į didelę lauko sieninę tapybą, pretenduojančią būti istorine freska. Šis milžiniškas tepliojimas glostė jo savimeilę: tai buvo paskutinis išlikęs jo, kaip gatvės šventės organizatoriaus, išmonės pėdsakas.
Galiausiai, ieškodamas paskutinio ryškaus taško žvilgsniui sureguliuoti, jis įsižiūrėjo į akį traukiančią spalvą savo peizaže. Gatvės gale pasirodė nėščia moteris raudona nėščiosios suknele. — Raudona! Draudimo, perspėjimo pigmentas. — Skaisčiai raudona! Meilės atspalvis.
Akinama! Kaip akivaizdi tos motinos meilė nešiojamam kūdikiui. Taip, skaisčiai raudona! Nuostabų apvalų pilvą dengiančios suknelės spalva išdavė daugiau nei pavydėtiną Nielle nėštumą; ji spartino žingsnį, vis dar bijodama nenuspėjamų buvusio kaimyno poelgių. Užklupta išskirtinio atgimimo akimirką…, ji irgi ėjo aplankyti sesers.
Viena širdis — ir dar daugiau — spruko. Kita norėjo rėkti. Tačiau nei burna, nei gerklė nepakluso jausmui.
Jam nerūpėjo, kuriam vyrui, dabar pagerbtam Nielle įsčiomis, priklausė tėvystė. Jis, Damienas, savo iliuzijose virto arkangelu, sveika dvasia…, savavališkai skelbdamasis vaiko pradžios šaltiniu, esą jo neapsakomoji gražuolė bendrininkavusi su juo, trokšdama mistinio ryšio. Svajotojas nesąmoningai plagijavo tą kankinančią vaikystės sagą.
Jis būtų užliejęs Nielle meilės žodžiais, iškėlęs ją pagyromis, glostydamas to didingo, pažadų pilno pilvo grožį…; tačiau nors menkiausias ženklas, gyvybės šauksmas, būtų visiems laikams nutraukęs jo vergystę regimosios fėjos atvaizdui, viduje gyvenančiai Nielle. Tai, kurią jis karūnavo šventose savo sapnų sakmėse, kurią pavydžiai saugojo savyje lyg šykštus magas alcheminį auksą.
„Prastai suręstas!“ — riaumojo sėdėdamas sukryžiavęs rankas, vis trūkčiojamai sūpuodamasis, kad pateisintų savo kūno buvimą. Kaip išsiderinęs automatas, savyje surišantis iš žmogaus pavogtą sielą, jis įkūnijo dvejones, jausmų baimę, tiesos siaubą, negebėjimą pasirinkti tarp meilės Nielle ir įsivaizduojamo saugumo, kuriuo bandė ją kompensuoti.
Damienas valandų valandas kentė nuo vėjo atnešamo juoko ir džiaugsmo šūksnių, vos prislopintų atstumo, nuo mažų laimės akimirkų, iš kurių jis buvo išstumtas ir kurios sklido iš Brouillette'ų namo viršutinio aukšto. Jis tarsi įkalino dalį gaivinančių bangų, sklindančių iš balso, kuris jį užvaldydavo, degindavo ir sustingdydavo. Kai vėjas jį nutildydavo, ieškodavo savyje panašių virpesių, apgulusių sielą. Tada artindavo juos vieną prie kito, kol apkvaisdavo nuo šiurpulių.
Nuo palyginimo iki susidūrimo, nekantrumui augant, opiatą primenantis apsvaigimas nuo to balso virto kitu troškuliu. — Nielle akių. — Šis godulys privertė jį svirduliuoti į sapnus… lyg lunatiką.
— Labas, Damienai! Atrodai pasiklydęs! — su cinišku juoku šovė Bruce'as.
— Mm…? Ak! Labas, Bruce'ai, kur gi taip eini?
— Tau gal su galva negerai? … Ką reiškia „kur einu“? … Geriau pats pasakyk, kur eini! … Ar nepastebi, kad stovi priešais mūsų namus? …
— …Priešais jūsų namus…? Svajotojas nežinojo, ką sakyti. Balsas jį nusivedė, išplėsdamas ir paversdamas alegorija tą fanatišką poreikį iki pat trečio aukšto langų. Sirenos daina traukė jį kaip mėnulis vandenynus.
Nors suviliotas ir įspraustas į kampą savo svajonės, jis atsitokėjo ir apsimetė visiškai normalus, nepaisant prarasto aiškumo.
— …O ką tu pats veiki, Bruce'ai?
— Nieko ypatingo. Žiūriu televizorių… Ai, prisiminiau! … Mačiau tavo Nielle einančią pas Mią. Ar žinai, kad ji nėščia? … Gali sakyt, tikrai mylėjai tą kalę!
— Bruce'ai!
— Oi! Atleiskit, pone Damienai. Gal tu ją vis dar myli, net ir su didžiuliu pilvu! — bėrė jaunuolis, iš nuobodulio tyčia jį erzindamas.
Jis mėgino suvaldyti pyktį ir neparodyti jaunajam Brouillette, kad šis pataikė tiesiai į širdį. Paskui atsakė vos girdimu balsu, taip ramiai, jog pats būtų nustebęs, jei galėtų vienu metu būti dviejose vietose ir save stebėti.
— Na jau, ar tikrai manai, kad po tiek laiko vis dar ją myliu? Ji turbūt susirado vyrą. Ji pernelyg graži, kad gyventų viena. Nėščia ji žavi, tiesa?
— Na! Aš tai…! — Klausyk! Netrukus rodys seną kung fu filmą su mano dievaičiu Bruce'u Lee. Nori pažiūrėti?
— Ne. Bet eik, žiūrėk! Sėskis prie ekrano, o aš… jei tau netrukdys, pakvėpuosiu grynu oru čia. Gerai? …
— Jokių problemų. Šaligatvis visų! — sumurmėjo nusivylęs Bruce'as, nesulaukęs naujo kovos menų gerbėjo.
Kol „Karatė vaikis“ žavėjosi taivanietišku smurtu ir su vaizdu nesutampančiu įgarsinimu, Damienas monotonišku balsu be pertraukos malė viską ir nieką. Nei kalbos garsumas, nei greitis netrikdė televizijos žiūrovo. Juk kalbėta ne jam. Nuolatiniu monotonišku plepėjimu svajotojas tarsi kasinėjo eterines sielos nuosėdas. Tam tikra prasme jis drįso tikėtis, kad užsispyręs, blankus žodžių viduriavimas sulauks atsako iš gailestingų mūzos akių.
— Jei prireiks, deklamuosiu visą naktį! Net jei man į galvą iš lango paleis vazoną, — pusbalsiu, niekam nepastebint, kalbėjo jis, idealizuodamas savo negatyvumą.
Likimo ironija: akimirką įkvėpė oro, kad, pakėlęs balsą, galėtų aiškiau išdėstyti savo padriką šneką.
— …!
Viršuje staiga stojo absoliuti tyla. Nors vakaras nyko, užleisdamas vietą nakčiai, ir mėnulis nepasirodė, keista ramybės jūra prisišvartavo prie nutrūkusio jo monologo.
Tuomet Nielle savąja pavydėtina besilaukiančios moters figūra užvaldė šviesą, sklindančią pro atvirą langą. — Ir ten sustingo. — Paskui ištarė tą užkoduotą šauksmą, kurį tik Damienas galėjo išversti, šūksnį, kurio laukimą jo vaizduotė buvo kaupusi įsivaizduotus tūkstantmečius.
— Ba. Ba. Bi. Bo. Bi, — paniūniavo ji sol tonacijoje, leisdama savo lūkesčiams sklandyti viliojančioje, perspėjančioje ramybėje.
Jis sustingo. Netekęs žado, apstulbęs nebeištarė nieko — nei tuščių, nei, deja, gelbstinčių ar prasmingų žodžių. Iškalba nutrūko. Nieko. Tikrai manė sapnuojąs. „Iliuzijos! Ir vėl iliuzijos!“ — sakė sau, nepradėdamas plepėti iš naujo ir tikėdamasis, kad tas malonus, nepaprastas klausos miražas pasikartos.
Vis dar laukdama nesulaukiamo atsakymo, susierzinusi ir užgauta prieš Mią bei kitus svečius, Nielle, regis, buvo įsitikinusi, kad Damienas tyčia privertė ją laukti, tiesiog pasišaipė iš jos savo beviltišku vangumu, kvailumu ar iš keršto.
— Nešdinkis pagaliau! … Dink iš čia! — karališku griežtumu sušuko Nielle, lyg ištremdama jau seniai išvarytą pavaldinį. — Langinės su trenksmu užsivėrė ant jos suprantamo, smarkaus įniršio, kurį artimieji sunkiai gebėdavo numaldyti. Apačioje susierzinimas tarsi atsiprašinėjo vos girdimomis ašaromis.
— Kas jiems visiems darosi? … — Damienas?! — Išėjo! — Po galais, koks jis nuobodus nuo tada, kai neberūko žolės su mumis, — bambėjo Bruce'as, neprarasdamas susidomėjimo filmo įtampa, ir vėl įniko į ekraną.
Damienas? … — Jis ėjo pilkšvu koridoriumi pas tą tvirto būdo moterį, kad prašytų atleidimo ir dejuotų prie jos kojų. Brutalus, ironiškas mūzos įtūžis grąžino jį į tikrovę.
Piktavališki šešėliai, iš visų pusių slenkantys jo link, jo nepasiekė. Jis žengė nenumaldomai, jausdamas tik džiaugsmą vėl pamatyti Nielle: „Neapsakoma palaima. Dieviškas malonumas. Neprilygstamas džiaugsmas. Rojaus ramybė — pagaliau mano!“ Kiemas prieš jį atsivėrė didelis ir laisvas: „Štai aš, Hard Headed Woman, visų mano mūzų mūza, pasakiškasis įkvėpime, palaimintoji energija. Švelnioji moterie.“ Jo pėdsakai glostė Nielle pėdsakus; jos grįžimų ir pabėgimų kelius. Kiekvienas žingsnis žymėjo niekada nepatirto svaigulio nuojautą: „Taip, būsiu draugas. Taip, būsiu patikėtinis. Taip, jei galėsi ir norėsi, būsiu meilužis, sutuoktinis, tavo įsčiose augančio vaiko tėvas.“
Svajotojas atsitraukia nuo šios poezijos tik tam laiko ir erdvės mirksniui, kurio reikia savo pranašumams ir trūkumams įvertinti.
— Jei ištempčiau tą laiko tuštumą, gal atrasčiau jėgų užgydyti žaizdas; paaukoti savyje įkalintą nebūtį sugrįžusios gyvosios labui. Vadovaudamasis nuojauta turėsiu išgalvoti ar atskleisti? … Per mūsų jautrumą suprasiu, kokie žodžiai teisingi, kad jais užhipnotizuočiau savo mūzą.
Atsitraukti! Atstumti! Įsikibti! — „NE! Tu neisi!“ — iš tamsos išspjovė galiausiai jį pasiviję piktieji vaiduokliai — jo kančių ir krizių šmėklos. Laiptai tarsi išsikraipė ir jo neįsileido. Kojos sustingo lyg įkalintos greitai stingstančiame cemente. Neįmanoma užlipti. Damienas duso ir staiga palūžo nuo abejonių.
— …O jeigu ji tik nori iš manęs pasišaipyti, prasiblaškyti nuo savo reikalų? Koks būčiau mulkis! — Atsitraukti, kol netapau pajuokos objektu! — Daugiau neištverčiau jų kandžių juokų. Kaip reaguočiau? … Ar galiu rizikuoti žlugimu, blaškytis ir traumuoti Nielle bei nekaltą gyvybę jos viduje? — Jei dabar pasitrauksiu, ji apie mane pasakys: „Nepajudinamas!“ ir tada pripažins tą savybę, kurią dabar skandina neapykantoje!
Be garso, be svajonių jis grįžo namo mėginti nutraukti naują iš vidaus pančiojančią grandinę ir išsikrauti prie savo pianino su užsklęsta klaviatūra, kuriam linkėjo būti nebyliam papildomoms emocijoms.
***
Sapnopatas artėja prie atsisveikinimo su nebūtimi. Tačiau liežuvį jai parodys tik po šių užsitęsusių scenų. Vienintelis noras — bent akies krašteliu pamatyti vaizduotę, išsilaisvinusią iš visų pančių. Amžinas svajotojas niekada netaps nepalenkiamu pragmatiku. Jis tai žino. Beliko išplėšti iš praeities kelis prisiminimus — tokius, kurie jo nepribaigs. Paskutinis posūkis. Gongas skelbia galutinį sprintą.
Bichoune aplankė Damieną tik praėjus dviem savaitėms nuo tos netikėtos išvykos su drauge… Kiekvienas puoselėjo savo kaltę, ir nė vienas nesidomėjo kito pramogomis vėlesnėmis nuobodžiomis dienomis bei mėnesiais.
Damienas vos vegetavo, leisdamas svajonėms keliauti per dykumą primenančią širdį, kurioje jį gaivino vienintelė oazė. Joje gėrė sapnų vandenį iliuzinių datulių palmių pavėsyje. Netoli skaidraus šaltinio augo nematomas augalas, paprastai kenkiantis šviesos kviečiams aplink tą prieglobstį. Vaizduotėje Damienui jis atrodė nepavojingas — „Lychnis githago“, pasipuošęs purpuriniais žiedais, sėklomis, degančiomis nuo jų pačių nuodingumo, paprastai vadinamas „nielle“ — dirvine raugė. Jo sieloje, be kartėlio ar kenksmingumo, ir net už jos ribų, jis skleidė hipnotizuojantį kvapą, kuris kvepino kasdienybę.
Kitas augalas, kitas troškimas. Amalo lapus rankoje nešinas jis patraukė pas Bichoune praleisti Kalėdų nakties ir vėl sustatyti mažą jautį bei didelį asilą. Tačiau šios ant šiaudų patiektos fantazijos nenukreipė jo minčių nuo Lysiannos; jis taip pat suprato, kad Mylène, pas kurią viešėjo dukra, turėjo teisę į savo laimės dalį.
Pūsdamas į sapnų trimitą dar galingiau ir magiškiau, lyg kalnų angelas, jis vylėsi, kad jo linkėjimai pasieks nelaimingiausiųjų širdis: vargšų, ligonių, nuskriaustųjų, vienišųjų; tų, kuriems jis nė motais — pavyzdžiui, svečius priimančių Brouillette'ų ar naujojo dirbtuvės nuomininko, kurio jis nė nepažinojo; taip pat tų, kurie jį išdavė ar nekentė — šių nugalėtojų Lou, Carloso, Džonatano ir Mios.
Dar siuntė linkėjimus visiems nepažįstamiems, patyrusiems jausmingą Nielle dosnumą. Tiems, kurie norėdami patekti į jos valdas… narsiai įveikdavo tą tunelį. Lyg plačiai atvertos durys į savitas draugystes, iš gatvės matomas koridorius priminė paveikslą, vis vaizduojantį tą patį niūrų peizažą: senus, pilkus, sulopytus sandėliukus, kuriuos, keičiantis metų laikams, karūnavo kaimyniniuose sklypuose augančių jaunų medžių viršūnės.
Šiame rėme, kur sniegas suvienodino drobę, iškilo aukšta figūra: Nielle, staiga sustojusi ir prispaudusi naujagimį prie krūtinės, kad apsaugotų nuo svajotojo reakcijų. Ji bijojo to pasiutusio žvėries.
Tęsdamas kelią, atlaidus, ištroškęs ir švelnus, jis visam laikui įsiminė tas dvi būtybes.
— Nielle, myliu tave! Myliu šį vaiką, kurio niekada neleisi man pažinti. — Nebijok. Nei jūsų pulsiu, nei kada nors iki gyvenimo pabaigos artinsiuosi. — Geriausi linkėjimai! … Mano pagarba, mano meilė, mano karaliene, mano mūza!
Sapnopatas rasos gaivumo ašara mini tą tolimą ir paskutinį susitikimą, paskelbusį iki šiol nesibaigiantį tuštumos laikotarpį, per kurį Nielle nebeišvydo. Tiesą sakant, jam tai vis dar didžiausia sumaištis, nes nulio vertė lygi niekiui. — Vis grįždamas į savo fantazijas ir sapnus, jis gyveno vaizduotės saloje, ten išaukštindamas skausmus ir liūdesį. Vienintelis priešnuodis, be to, jį taurindavęs: mylėtis su savo vienatve.
***
Kitais metais Damienas nutraukė santykius su Bichoune. Ji nenusileido ir be paliovos jį persekiojo. Mat būti paliktai sumanaus neaukštaūgio…, kišeninio intelektualo ir menininko, reiškė prarasti dalį fatališkos moters spindesio ir sumenkinti savo prestižą tarp androginiškų draugių.
Jei ne jo motinos, kurią priglaudė, kol šeimos galva ligoninėje gydėsi chemoterapija, įsikišimas, jei ne aštrus dviejų moterų susidūrimas — tikra avinų kova! — jis ir toliau būtų leidęs sau pūti neištikimybės liūne. Be to bailys vis dar svarstytų, ar turi drąsos, ir niekada nebūtų pastebėjęs, kad paskutinis jo orientyras mūzos link netrukus dings iš aplinkos.
Mia, vienintelė pažįstama Nielle sesuo, jo fantazijoje priminė kampamatį, kai jis galėdavo pasinaudoti jos demonstratyvia laikysena, pasigardžiuoti jos žavesiu, net alpti. Lyg grobdamas intymumą, jis savinosi jos panašumą į mūzą, kol sapnuose kone laižydavosi lūpas. Net pasiekdavo Nirvaną, savo pasmerktomis akimis bučiuodamas gražiosios demonės užpakalį. O ji netrukus turėjo pakeisti pragarą.
Tačiau Mia neišsikraustė nepasiėmusi iš savo pašto paskutinio gyvybės ženklo. Damieno laiško, kuriame aiškino, kas, jo manymu, paskatino intrigas prieš jį, kartu išsakydamas sutrikimą ir pritarimą tiems maištingiems, apsauginiams veiksmams Nielle labui. Jis net pagardino laišką žvaliais pasakojimais apie baisiausias niekšybes, būdamas tikras, kad ją nustebins. — Galiausiai atsisveikinimą pasirašė beveik iškilmingu pakartojimu: savo meile Nielle.
Prisipažinimas būtų sulaukęs pakartojimo, jei būtų pridėjęs trumpą kasetę, užburiančią įkvepiančią klausytoją sukrečiančiu „Ba. Ba. Bi. Bo. Bi.“ — be balso, tik pianinu.
***
Staigus vėjo gūsis atlapojo galines duris. Tarsi vėjo teisėjas, atplėšęs užantspauduotą voką, skelbtų ilgo svarstymo rezultatą: „…ir nugalėtojas yra…? …Mažasis svajotojas! Dar per silpnas pats ateiti, ponas Damienas, buvęs sapnopatas, atsiims taurę jo vardu.“
Savęs susigrąžinimas baigėsi pergale. Viskas prisiminta, beveik išgyventa iš naujo, nesudeginus smegenų ir nepasinaudojus jau užtaisytu revolveriu, suvyniotu į rankšluostį ir nešiotu sename lagamine drauge su dienoraščiu bei fotografija… tam atvejui, jei ištiktų skaudi nesėkmė.
Nereikalinga! Damienas, pagijęs mažasis svajotojas, vėl bunda gyvenimui. Išgąsdinta jo vaizduotė jau rimsta. Greitas pasveikimas? … Galutinis? Jis tai nujaučia. Jis užuodžia sielos laisvę, širdyje — euforiją. Ieškodamas savyje, išsivadavo iš nematomos mūzos vergijos. Bet dar geriau! Daugiau niekada nebekils tų savižudiškų minčių, trykštančių iš fatalizmo aptemdytų vasarų, prisimenant pirmąsias savo ašaras. — Baigta! Pasibaigė tos liepos ir rugpjūčio savaitės, laiko koridoriai, kurių lubose kabojo nesuskaičiuojami Damoklo kardai, laikotarpiai, kuriuos vadino nostalgijos zonomis. — Dingo! Akimirkos, kai maištavo prieš save, kaltindamas save palikus tas vietas, kur vegetavo po Nielle žingsniais. Argi ten ji nebuvo arčiau?
Jis gailėjosi savyje stokojęs damieniškumo. Apverkė tai, ko nepadarė, tuos penkiasdešimt niekada nežengtų žingsnių. Tą vienintelį bandymą, kuris būtų nuvedęs į trečią aukštą per trylika nerimo spąstais virtusių pakopų; tą begalybei prilygusį atstumą, kurį būtų įveikęs net nuogas, keliais, su gėle rankoje.
Ištaisyta sąmone jis vėsiu atsisveikinimu išlydėjo savyje tūnojusį didybės manijos apimtą svajotoją ir beprotišką įsimylėjėlį, paskutiniu erzinimu iššaukdamas prie mūzos pripratusią pasąmonę.
— Nielle, kur bebūtum, išgirsk mane! … Užmarštis? … Tokios nepažįstu! Tačiau prisiminimų apžvalga mane pakeitė, ir nuo šiol liesiu tik dulkių ašaras; man grasinusi savižudybė žuvo nuo savo pačios negalios, kaip kamikadzė, savo kabinoje pasidaręs charakirį.
Mėginau pasisavinti laiką, sapne užmigdydamas jį tarp dviejų pikosekundžių. Siaubas! Pasirodo, jis nemigesnis už mane. Tyrinėjau mus skiriančią erdvę, mėgindamas pakeisti jos elastingumą. Tas atstumas buvo pernelyg atsparus: užuot trūkęs, visiems laikams mus atitolino. Mano valia buvo tokia didelė, o galios — tokios menkos.
Taip tavęs geidžiau, vaiduokliškoji mūza, kad tavo ektoplazma uždusino mano sielą. Mėginimas sušvelninti tavo atsisakymą, onanistiškai įsikibus į fotografiją, man leido tik laukti. Pernelyg ilgai?
Mirti dažnai reiškia baigti gyventi taip, kaip kovojome ar gynėmės. Mirtis — paskutinė ir narsiausia gyvenimo pamoka, kurią galime duoti kitiems: tiek tiems, kurie mūsų ilgėsis, tiek tiems, kuriems įgrysome. Tad kapo nakties lauksiu taip, kaip laukiau tavęs: susitaikęs. Paklusiu jos išlaisvinimui, kai ji ateis. Žinau, kad ji ateis manęs mylėti.
Silpnučiai paukščiukai cypsi iš baimės košmaruose. Instinktyviai bijo, nes pabudę bus išstumti iš lizdo. — Arba skris, arba žus.
Sveikas ir gyvas perėjęs savo tamsą, Damienas gali nusipjauti sparnus, dabar nebereikalingus ir tik trukdančius, ir atrasti naujus horizontus. Tačiau išvalęs, ištuštinęs protą ir išgryninęs atmintį jis išsekęs ir išbalęs; jaučia aptirpimą, o krūtinė tarsi siaurėja. Nepaisant visko, jam, naujajam žmogui, reikia gryno oro.