IV SKYRIUS
Nešaudykite į perfekcionistą. Nukryžiuokite jį! … Į savianalizę įsiterpia šventvagiškas praeities blyksnis. Jo sutrikusio ego svaiginančios infliacijos laikotarpis. Damienas, sapnopatas, įsivaizdavo esąs neprilygstamas visatos didvyris, turintis dvi asmenybes. Savo paties šešėlyje jis kartu buvo Petrus Romanus ir Kristos Anonymus. (Negražūs graikiški ir lotyniški slapyvardžiai, žymintys garsųjį žmogų be tėvynės, kurio karalystė ne iš šio pasaulio.)
Sėdėdamas susigūžęs, kaktą atrėmęs į atverstą dienoraštį — Raudų sieną, užkrėstą kompresą —, jis kartu guodžiasi ir jaudinasi. Tarsi du iškraipantys veidrodžiai: jie be galo atspindi viską, kas tarp jų įstrigę, patekę į spąstus.
(„Liepos 10-oji
— Velnias apsėdo mano kūną ir galvą. Sieloje ir sapne — painiava. Nežinau, ar tai drąsos forma, ar nustebęs mano pasmerktos sąmonės nekaltumas, bet viena aišku: noriu tęsti savo intuityvaus žmogaus lemtį.
Daug pastangų įdėjau, kad dirbtuvėje (dabar jau mano namuose)… įsivyrautų atmosfera, artima mano nepažįstamai personai. Aiškus įrodymas: nuo šio ryto sutrūkinėjusias sienas dengia dusinantys dažai. Pernelyg stiprus kvapas kyla aukštyn, tolsta kaip kartėlio žinia nuodingai chemijai, į viršutinį aukštą. Dvokiančios išgaros, nepakenčiamos net dabar čia nesančiai tau, Nielle.
Kai sugrįši, parodysiu tau širdį draskantį žiaurumą. Tačiau „post mortem“ išvadoje jis bus nukreiptas tik prieš tą neaiškią reputaciją, kuri mane apgaubs aureole…
Numatyta priemonė paprasta ir apčiuopiama. Daugiau dažų. Nutapysiu sieninį paveikslą, turintį simbolinį skonį — drįsčiau sakyti, kvapą. Tai ženklas, kad tave persekiojantis neūžauga vis dar laikosi ant kojų. Kaip dar turėčiau elgtis, kad pastebėtum tą mažą būtybę, kuri tau kelia pasibjaurėjimą? Neturiu pinigų pakviesti tavęs į kiną, juo labiau pavaišinti vakariene restorane.
Iš žmogiškumo galėtum pasidomėti mano dvasine būsena. Juk tik neseniai išsiskyriau? — Net jei stengiuosi elgtis sąžiningai, ryšio pabaiga, išnykę dešimt santuokos metų nepraeina be sukrėtimo. Žvelgi į mane iš aukšto, tarsi būtum snobė. Dėl mano skurdo? Apsileidimo? Bjaurumo? Mano prilipusio rokerio įvaizdžio? — Tu visiškai mane ignoruoji. Gal aš pernelyg paprastas?
Jeigu tavęs nedomina matomas Damienas, gal tave užkerėtų Kristaus, net ir anoniminio, charizma? …
O Petrus Romanus, jo priešingybė, jo išsipildymas ar nežinia kas, gal tave sužavėtų (?)…? … Tai nepaprasta! Tai beprotiška! … Bet keisčiausia, kad šie mano „aš“ kliedesiai jau anksčiau egzistavo, tik slypėjo. Tavo buvimas, regis, staiga juos pažadina, o kartu susilpnina, sunaikina… Ar pasirodei mano gyvenime laiku?
Tavo nepriklausomybė ar panieka verčia mano esybę leistis klajonėn ir sūkuryje įkvėpti dieviškai atrodantį įkvėpimą. — Nieko mažiau. — Tačiau mano ketinimas ant paviršiaus, kurį tapysiu, pasirodys demoniškas. Tiesiog nubausiu Dievą!“)
Būtina, bet dvokianti introspekcija, turinti sukurti albedą jo trokštamam išsilaisvinimui, tarsi pilnatis, rodanti kelią pasiklydusiam vilkolakiui. Damienas net prisimena antraeilių minčių nuotrupas iš laiko, kai naujajame kambaryje tapė tą freską.
(„Prisipažįstu sąmoningai linkęs į įsivaizduojamą asmenybės susidvejinimą, slypintį po mano holivudine manija. Nesveikas troškimas nugrimzti į beprotybę, kad pakeisčiau ne tik pasaulio suvokimą, bet ir pačią visatą. Kukliai norėdamas, kad mane pastebėtų. Kukliai! Juk bepročiais niekas netiki.
— Šie spalvų purslai, tarsi tulžingi Judo spjūviai Jėzui, vienas po kito kimba prie sienos. Jie žymi laiką kaip sielos, amžiname pergamente atiduodančios save velniui, kraujas.“)
Prisiminus paveikslą sapnopatą apima lengvas svaigulys. Priešais neišvengiamai nubrėžtą kosmosą — du karūnuoti profiliai. Jo gyvenimo prima donna… Marilyn (tarsi įžeidimas Nielle) ir jo paties. Mįslės sprendimas: Marijos Magdalietės siluetas ir Kristos, dar vadinamo Petrus Romanus, siluetas.
Anuomet Nielle artumas jame supainiodavo gėrį, blogį ir netikrų didvyrių vaidmenis, pamažu naikino tikrąjį „aš“; jis atsisakė tikėti neveikliu Kristumi eunuchu… Jeigu Marija Magdalietė buvo prostitutė, kodėl Žmogaus Sūnus negalėjo būti diskretiškas žigolas?
Nors šios jo psichikos deformacijos sandara jam jau nebemįslinga, tiksliai nustatyti to išorinio reiškinio gimimo datą neįmanoma. Tačiau kilmę jis žino… Bažnytinis smegenų plovimas, pernelyg uolus kunigystės aukštinimas ir pagaliau puritonizmo liaupsinimas. Tokie argumentai neišvengiamai skatino gilius svajingo vaiko klausimus. Tie užkeikimai, išsiliejantys eschatologinių grasinimų vykdymu, siūlė tik dvejas išėjimo duris: rojaus medų arba pragaro garstyčias, riečiančias nosį.
„Justice! … Gerechtigkeit! … Justice!“
Sapnopatas mėgina nusikratyti kaltės. Gynybos kalba dėl nežemiškos kilmės bylos.
— Jūsų garbe! Gerbiamosios ir gerbiamieji prisiekusieji! Gerai įsižiūrėkite į mano klientą. Ar jis, atvirai sakant, panašus į kaltininką? … Ilgi plaukai, apžėlusi barzda, apsiblaususios akys, nuo marihuanos ir tabako dūmų pageltusi oda, kvaila išraiška, … argi visa tai jo neišteisina? Prieš du tūkstančius metų Palestinoje mano klientas niekam nebūtų kritęs į akis! … Ar keli papildomi šimtmečiai ką nors keičia?
Gerai, jis apsimeta Kristos Anonymus, susiedamas save su šiuolaikiniu sekso simboliu ir taip savo egzistencinėmis fantazijomis įžeisdamas žinomą Evangelijos gatvės moterį. Kartezietiškas libido, pasakysite! Žinokite, kad net jam pačiam misijos Žemėje tikslas tebėra neaiškus. Nesistebėkite, tačiau jis pats to savęs klausia.
Prieš įžengdamas į šį garbingą teismą jis prisipažino nežinantis, ar yra paskutinis pranašas (… tas, kuris Vatikane suteiks balsą moterims…)… ar Antikristo iniciatorius, išdžiovinsiantis Bažnyčios įsčias lyg šimtą kartų sužalotos moters.
Jūsų garbe! Gerbiami prisiekusieji! Kuo šis žmogus kaltinamas? … Kad yra apsimetėlis? … Ne! Tik tuo, kad tris kartus pateko į meilės spąstus, kiekvieną kartą kitaip ištiktas meilės iš pirmo žvilgsnio.
Dar būdamas mažas, svajonėms jis nebepripažino ribų. Kol kiti, sportiškesni vaikai, žaisdavo kamuoliu ar pešdavosi, jis slėpdavosi savo paties chimerų vienumoje. Jo gebėjimas vaizduotis (jo vaizduotė) buvo toks galingas, kad net pakeitė jo Edipo kompleksą. Kiekviena graži moteris vaizduotėje virsdavo idealizuota motinos figūra. Net vienuolės patekdavo į jo svajas.
Tada tarsi per stebuklą vaikystėje atsirado pasaulis, panašus į savąjį, sykiu neapčiuopiamas ir tikras arba netikras… Televizija.
Ta gyvų vaizdų dėžė, tokia pat gyva kaip vaiko galva, turėjo tapti jo drauge; jie keistųsi pasakomis ir istorijomis, žiniomis ir princesėmis. Ir atėjo diena, kai didelėje juodai baltoje pilyje pasirodė gražiausia iš herojių — fėja Marilyn Monroe. Tai buvo pirmoji meilė iš pirmo žvilgsnio ir… Hm! … Pirmasis tikrai sąmoningas meilės ir brendimo sukrėtimas.
Šį malonumą jis tęsė vaizduotėje iki nelaimingos vasaros, kai sužinojo apie amerikiečių aktorės savižudybę. Net prezidento Kennedy nužudymas po metų jo taip nesukrėtė. Apgailestavimas, kad svajonių galia negalėjo jos išgelbėti, privertė prisiekti širdies gelmėje glostyti Marilyn sielą iki savo paties mirties.
Pasekmių nebūtų buvę, jei ši netektis nebūtų susiliejusi su kitu pasauliniu gedulu, išgyventu keleriais metais anksčiau. Detalės tikslios!
Jam septyneri. Vidurdienis. Ruduo. Motina ir daug vyresnis pusbrolis mėgina sušvelninti liūdesį išgirdę apie popiežiaus Pijaus XII mirtį. Vaizduotė ir naivi užuojauta, nepaisant malonios saulės šilumos, paskatina jį ištarti liūdintiesiems: „Vieną dieną… aš būsiu popiežius vietoj popiežiaus!“
Nereikia nė sakyti, kad tam tikra trauma įsiskverbė į jo besiformuojančią asmenybę, aidint gana žemiško pusbrolio pašaipoms.
Ar itin lakią vaizduotę turintis septynerių vaikas būtinai pamišėlis? … Ar labai kūrybingas vienuolikmetis būtinai sutrikęs? … Ne! Bet viena aišku: vaikystės netektis — dalies savęs amputacija, laimei, palengvinama naujų svajonių, kurios pakeičia prarastąsias.
Prisiekusieji, jūs žinote šių naujų santykių prigimtį, žinote jų ištakas! Tas makiaveliškas sumanymas įsteigti visuotinę monarchiją, kurios karalienė būtų Apokalipsės prostitutė, o karalius… žvėris su suktu skaičiumi, gimė iš šių Damieno vaikystės išgyvenimų susidūrus su šlovingų asmenų mirtimi. Viso teismo klausiu: … Kada tas ekumeninis rūgimas prasiveržė jo gyvenime? … Per kokį įvykį? …
Šventė! Prisiekusieji! Šventė! … Energijos atsargos beveik išsekusios, širdis pavargusi, adrenalinas lygus nuliui; jis vaidino karaliaus juokdarį, pasidavęs savo aistros inercijai, kai staiga…! ? …
Pirmasis vakaro smūgis. Antroji meilė iš pirmo žvilgsnio, susitikimas akis į akį su Nielle, netrukus prieš trečiąjį virpulį. Jį plakė jų artumas ir emocinis krūvis. Nustebintas, kad meilė jam pristatė kitą žmogų, jis klausė savęs: … Kas tai, ar kas? …
Tiesiog liaudis, dėkingumo ženklai, meilė, kuria tie žmonės jį apdovanojo už atkaklumą ir protingas idėjas, suteikusias jų šventei savitumo. Šie kandūs prieraišumo ženklai jį sujaudino, supurtė paskutinius išminties ir pusiausvyros likučius. Taip smarkiai! … Tuomet jame iškilo didvyrio siluetas.
Iki tol jis manė esąs pasenęs, nevaisingas kūrėjas visuomenės akyse, o šis sukrėtimas nušvietė sielą. Niekas negalėjo nuspėti stebuklų, kuriuos jis kūrė savo galvoje matydamas dėkingumo įrodymus. Jei menkas dalykas, kurį davė jiems kaip karaliaus juokdarys, buvo filantropiškas: … Kokios būtų to ribos, jei jis būtų karalius? … Kristos Anonymus, minioje pasislėpęs Kristus?
Tai būtų virtę katastrofa be Nielle, kuri veikė kaip stabdis mano kliento įsivaizduojamam susidvejinimui, kartu skatindama ir neutralizuodama tą rūkančio dervišo fantaziją, kurią jis mėgino įkūnyti. Moters nepriklausomybė vertė Damieną pripažinti, kad jis neįstengia daryti stebuklų, kurių reikalauja vaidmuo.
Jūsų garbe! Prisiekusieji! Klausiu dar kartą. Kuo kaltinate šį žmogų? … Kad yra mistifikatorius? … Šlovės uzurpatorius? …
Ne! Tik tuo, kad neturi abiejų kojų ant žemės. Ar iš esmės kaltinamasis aktas nėra dingstis išteisinimui? … Spręskite patys!“
Susikertantys srautai Damieno smegenų alcheminiame atanore. Mirštančios viltys vartosi žiūrint savo epopėją — alchemiko mokinio, pretendento į dievybę. Dėl šio fantastinio teisinės formos intarpo jis kiek geriau paaiškina sau anuometį šleikštulį, užrašytą dienoraštyje.
(„Liepos 10-oji, tęsinys
— Rūkau, tapau. Apsimetu ir uostau dažų kvapą. Be to, pakylėsiu šventvagystę, pasitelkęs parapijos kunigą, kad palaimintų šį prakeiktą atvaizdą. Ir įžūlus šventvagiškumas bus užbaigtas, in extenso, tik po pašventinimo.“)
Veidmainiškai puikuodamasis švelnus vėjelis pranašauja artėjančios kaitros dusinantį karštį. Tarp lizdų slepiasi paukščiai, kad pamaitintų jauniklius. Svajotojas jų nepastebi, pernelyg užsiėmęs kelią prasiskindamas savo įsimintinoje santraukoje.
Atminties ekrane kartodamas menkiausius judesius, menkiausias mintis, nuo paprasčiausių iki geismo kupinų, jis dreba nuo bedugninio šalčio, kurį kelia atkaklus kontaktas su pasąmone, tarsi ką tik paskerstas aukojamas gyvulys, krūpčiojantis paskutiniais traukuliais.
Kristos Anonymus, dar vadinamas Petrus Romanus, neprisikels. Jis gimė negyvas atvykus gelbėtojai! … Marilyn??? Ne, ji tėra iškrova jo nuolankiai aistrai menui.
Damienas žino, kad nuo nusileidimo į pragarą jį išgelbėjo atsitiktinis kaimynės įsikišimas. Jis mato save balkone, iš kurio matomas galinis kiemas, laukiantį savo gyvenimo žingsnių — Nielle žingsnių. Dienoraštis tai patvirtina.
(„… liepos 11-oji
— Labas, Nielle! Graži šiandien saulė, tiesa? … Sakyk! … Ar visada taip ilgai dingsti?
— Taip! Mano darbas reikalauja dažnai keliauti!
— Norėčiau parodyti tau savo butą, jį visą perdažiau. Be to, nutapiau nedidelę sieninę freską, vos ką ją užbaigiau.
— Atleisk, bet esu pavargusi, — atrėžė ji atrakindama duris.
— Dvi minutės. Net kavos nesiūlysiu. Pažadu!
— Gerai, jei jau taip atkakliai prašai! … Kur tas kūrinys?
— Štai! Mano miegamajame, matai?
— Taip, visai nieko. — Atleisk, turiu eiti. Blogai pakeliu kvapą, dažų garus. Jie mane dusina! Iki!
Jau išbalusi ji spruko, nė neįtardama, kad savo namuose ras tą patį stiprų, šleikštų kvapą, nuo kurio ką tik pabėgo.
Kam aš ją pakviečiau į savo kambarį? … Ką padariau? …
Tikėjimas savo mesijinės beprotybės nenugalimumu mane ramino. Nesvarbu abejonės, Petrus, Kristos ar Antikristo tapatybių netikrumas: šios asmenybės žadino mano vaizduotę. Argi nesu pirmiausia kūrėjas… svajotojas?
Nuo tada, kai uždarei duris už savęs, užduodu sau Gauguino klausimus: „Iš kur atėjome? Kur einame?“ Tie klausimai paneigia galimybę, kad vėliau prisiminsiu savo ekumeninius paklydimus. Netekęs tų šarvų, to religinės išvaizdos kiauto, kuris džiugino mano niekingą ego ir kurį sunaikino tavo abejingumas, … bijau, man skauda. Ši žmogaus oda, kurią tu verči mane atidengti, degina tarsi atvira žaizda.
Suvokdamas laiku suteiktą pagalbą, traukiančią mane iš vis labiau užvaldančio įsivaizduojamo asmenybės susidvejinimo, turiu pripažinti, kad vien tavo buvimas mane gelbsti — tavo, paprastos kaimynės.“)
***
Saulė uždega krūmus. Kaitri, tačiau jų neužgesina… Žadintuvai primena visuomenės tvarką. Sapnopatui neįmanoma pasiekti dzeno ramybės. Jis žino, kad parašytos tiesos tėra kai kurių ištartų melų mirtis. Nutylėjimai tebegyvuoja kalbose „ką žmonės pasakys“!
Introspekcija klaidžioja kartu su jausmais, kuriuos jis išgrynina. Damienas kybo tarp dviejų laikų. Vieno — intensyvios psichoanalizės, kito — jos poreikio kilmės. Dienoraštis — siūlas, laikantis jį virš jo problemų prarajos.
(„Liepos 12-oji
— Koks skausmingas sunkumas pasilikti vienam vienatvėje, tame visiškame ir negrįžtamame užsisklendime. Dar ne viskas išgyventa. Dar niekas neparašyta. Tačiau kovoju su nepasotinta savo nevilties tuštuma. Ji persekioja mane kaip pasiutęs žvėris tame mirusiame miške. Melancholija.
Pasiilgau Mylène. Dar labiau Lysianne, kuri netrukus grįš iš atostogų.
Nerimą nukreipiu į tave, mūza. Negaliu nieko padaryti, tai instinktas! Net jei lipi į savo namus nedrįsdama pažvelgti ar bent patikrinti, ar aš čia stebiu kiekvieną laimingiausią, trumpiausią tavo judesį…, tu mane apsėdusi. Ar tavo elgesį lemia tik naivus pasitikėjimas manimi? … Ar tas taip siaubingai mane erzinantis abejingumas?
Tiesa! Aš tavęs nesekioju. Stebiu pats save… kaip palūžtu! Nerimo išvengti neįmanoma. Šis žaismingas mazochizmas mane drasko. Apžiūrinėju tave net iš toli, kad šiai naujai tavo pasėtai beprotybei rasčiau pateisinimą ir galėčiau kvėpuoti.
Nepaisant mano valios, baimė būti užtiktam nesustabdo nuo rizikos susidurti aštriais žodžiais ar tuščiais pokštais. Slypinti paranoja, žiaurumas iš šalies? Tykojimas beveik virsta malonumu.
Vos įtaręs išgirdęs menkinamą pastabą apie save tame blėstančios vasaros ore, iš tavo langų į savuosius, be leidimo…, glaudžiuosi prie savo katės meilumo kaip skriaudžiamas vaikas.
Taip, gyvūnų terapijai! Bet…! … Liūdna katė, vargšas gyvūnėlis! Ji kenčia kartu su manimi. Mano suspausta siela užbūrė ir jos sielą. Mano animistinių tikėjimų padarinys? … Visos mano kančios, nuo aštriausio skausmo iki lakoniškų aimanų, švitina ją beta bangomis. Kai ji miega ir sapne inkščia, rodo pernelyg tobulą simbiozę su mano liga. Šis mažas trispalvis gyvūnas — praturtintas mano pilkėjančios auros atspindys.
Neginčijamas įrodymas: pavakaryje išėjau pasižvalgyti po parduotuvių vitrinas. Norėjau atsipalaiduoti, pakeisti mintis, pakeisti savo nusivylimų vietą… Nerūpestingu veidu, rankomis kišenėse, grįžtu kiek mažiau savimi nusivylęs. Ir truputį labiau susierzinęs dėl visuomenės.
Už kelių metrų nuo naujųjų namų, beviltiškai miaukdama ir norėdama atkreipti mano dėmesį… Mano katė! Ji tupi ant palangės tarp pusiau užvertų langinių. Tarsi nagais ir nuolaužomis papuošta vizitinė kortelė ji prasprūdo į trečią aukštą. Kokiais kerais jai pavyko tai, kas man taip apgailėtinai nepavyksta? … Ar esu menkesnis už katiną? … Gal žiurkė?
Gal tai užmaskuotas kvietimas? … Jei taip, kas sugalvojo gudrybę? Gyvūnas, mūza ar atsitiktinumas? Ar taip svarbu žinoti slaptažodį, jei likimas leis apsikeisti keliais sakiniais su Nielle?
Kaimyne, iš kur atėjai? Keista, bet pasirodei po keleto akimirkų. — Esu laimingas! — Pagaliau tavo akys! Koks spindesys! Kuo arčiau, tuo labiau jos verčia mane kaip lyno akrobatą svyruoti ant trapaus vilčių siūlo. — Tu čia. — Taip arti…!
Nepaisydamas džiaugsmo, prakalbinau tave įtariu veidu.
— Labas! Nenoriu trukdyti, bet mano katė, nežinau nei pro kur, nei kaip, … pateko pas tave!
— Ak! Tikrai keista! … Užeik ir pasiimk ją, — skubiai tarė ji su tokia entuziastinga šypsena, kad ši net vasaros karštį sugėdino.
Tokio netikėto atsakymo nesitikėjau. Tas kvietimas į trečią aukštą man reiškė septintąjį dangų, kuriame iš visos širdies norėčiau mirti nuo palaimos.
Nelaimė! Kaip tik tada, kai rengiausi eiti iš paskos, vakaro programa netikėtai pasikeitė. Nenumatytasis įvykis pasirodė, nemaloniai ir įnirtingai mojuodamas rankomis: Jean Brouillette (artimiesiems — Bruce'as), antrasis pirmame aukšte gyvenančių kaimynų, namo savininkų, sūnus. — Atrodo, šiam jaunuoliui viskas sekasi, jis pasitiki savimi kaip velnio pasiuntinys. Savo valentiniško rokerio iškalba, humoristiniais žongliravimais jis sudaužė ir taip trapų švelnumo kupinos akimirkos žavesį.
Jo flirtas sudegino mano lūkesčius ant laužo; tapau pašalietis. Mano karma dar kartą atsiėmė malones, kurias tarsi buvo pažadėjusi. Prie nemalonaus, kritikuotino jos palydovų įsikišimo per šventę dabar netikėtai prisidėjo laukinė paauglystė.
Negailestingas užkeikimas, pakeitęs šio paprasto ir nuostabaus įvykio eigą, laužė man strėnas. Nesijaučiau lygus varžovas. Prisipažįstu! Man trūksta kiaušų! Triumviratai man nesiseka.
Ir vėl bėgimas į prarastus, miglotus kankynės horizontus, ten, kur nebėra sąmonės… Pamiršti net apgailestavimą dėl tikro ir daug žadėjusio bendravimo, kuriam buvo nukirsta galva. Kas žino? Gal net dėl sužlugdyto švelnaus ir drėgno suartėjimo.
Dar labiau jaudino nusivylimas išraiškingame Nielle žvilgsnyje: atrodė, kad ji pastebi mano nesugebėjimą kovoti su netikėtumu ir tai, jog iškilus sunkumams mieliau vengiu priešininko, pats paralyžiuodamas savo jausmus ir emocijas.
Puiki proga pasikalbėti. Sugadinta! … Turėjau sureaguoti, meluoti ir juoktis iš Bruce'o kliedesių. Linksmintis! … Bet komą primenantis susijaudinimas man sutrukdė.
Taigi grįžau vienas į ankštą savo prieglobstį, laikydamas katę ant rankų; ji žiūrėjo į mane nusivylusi.“)
Riksmo įbauginta tyla visiškai išnyksta, beviltiškai pasislepia tinkuotose buto pertvarose. Langas atviras. Pasiklydęs lėlys išgąsdina jau išnykusią naktį ir beprasmiškai šaukiasi vis labiau augančio ryto.
Arbatinukas šnypščia pažįstamą melodiją. Pavojaus signalas duotas. Ugniai… užgniaužė kvapą. Opos ar ne. Skrandis ar ne. Truputis pieno, žiupsnelis cukraus į kancerogeninę tirpios kavos chemiją.
Gerklė, vis dar sudirginta iškilusio nusivylimo, pamažu atsigauna nuo pabrėžto paraudimo. Negalavimas nesustabdo šmėkliškų, už teksto ribų esančių prisiminimų. Tarsi išvykstantis rūkas, plūduriuojantis aplink juodą sąsiuvinį.
— Mano bailumas — šaltasis ginklas, kurį atsuku prieš save. Siaubingai ši spraga persmeigia mano galimybes save įtvirtinti. Guostis, kad šis trūkumas kyla iš mano judėjiško ir krikščioniško auklėjimo, nereiškia panaikinti jo pasekmes ir neatleidžia nuo kaltės. Atsukti kitą skruostą, kai pirmasis jau raudonas iš keršto, tapo šventu automatizmu, žalingu mano raidai. Peržengti tolerancijos slenkstį! … Iš savęs semtis drąsos ir jėgų, išduoti paklusnumą ir stoti agresorių pusėn! Patirti tikrovę taip, kaip niekada jos nejutau! Saldžioji būtinybė.
(„Liepos 12-oji, tęsinys
— Rytoj turėsiu panaudoti svarbiausias iš tų savybių, kuriomis iki šiol neleisdavau sau naudotis. Turiu nuvykti į vaikystės kaimą ir pranešti geriesiems tėvams apie išsiskyrimą. Padėti jiems priimti staigų mano taikios santuokos išnykimą, pernelyg jų nesukrėtus. Padaryti viską, kad jie suprastų, priimtų mano nesėkmę. Be to, turėsiu įspėti, kad apie šeimos branduolio skilimą Lysianne pasakysiu tik jai grįžus iš atostogų. Kalnas apčiuopiamų aplinkybių net man, svajotojui.
Ši kliūtis, kurią turiu įveikti vienas, tikriausiai pažadins manyje vertybes, priversiančias susidurti su mano pražūtingu bailumu.“)