XI SKYRIUS
Svajų ligonis sustoja savo išgyvenimų kelyje. Tamsus audros šydas ir įniršęs vėjas imituoja eschatologinės dienos saulėlydį. Užvėręs langines, nors ir praleido kai kurias smulkmenas, jis nepamiršta Beethoveno. Kai tarp allegro ir andante žaibas trenkia į netoliese augančią tuopą, nusivylęs svajotojas iš naujo surikiuoja savo klaidas ir išskirtinius laimėjimus. Laimingus atsitiktinumus ir netikėčiausius nemalonumus…
Dvi dienas savo noru užsidaręs bute, Nielle nebuvimo ir trumpalaikių pasirodymų įkalintas Damienas žingsniavo pirmyn atgal, kai Carloso šešėlis užtemdė durų stiklų šviesą. Net neleisdamas studentui pasibelsti, jis pakvietė jį vidun. Šio veidą puošė kvailos šypsenėlės, tarytum gėrikų varžybose jis būtų nuvertęs patį Guinnesso rekordininką.
— Labas, Damienai! Turiu pusę butelio raudonojo. Na, …ėėė! Tiksliau, man liko pusė butelio. Užsimaniau pabaigti vyną drauge su tavimi. Prie prasto vynelio smagiai paplepėti. Ne, norėjau pasakyti, smagiai papliurpti prie… Na, tiesiog pasikalbėti kaip draugams!
Netardamas nė žodžio, tik išsiblaškęs klausydamasis nesibaigiančių Carloso kalbų apie universiteto dėstytojų „…šūdiną!…“ pedagoginę kokybę, apie tuos „…šūdžius!…“ profesorius jo „…šūdiname!“ universitete, Damienas iš spintelės ištraukė dvi skirtingas taures. Seklio kruopštumu tikrindamas, ar jos švarios, jis svarstė, ar girtuoklis ieško paguodos, ar gudriai atėjo patikrinti jo dvasinės pusiausvyros ir apčiupinėti jo vargų.
Carlosas vyną rijo, Damienas tik vos vilgė lūpas. Taip jie aptarinėjo, kokį poveikį didiesiems menininkams kadaise darė absentas, amžiaus viduryje – škotiškas viskis ar viskis apskritai, o dabar – narkotikai. Išgėręs paskutinį gurkšnį, svajotojas, svaigaus vyno paskatintas, ėmė puikuotis: kada nors tapsiąs pačiu geriausiu komiksų kūrėju, gal net gausiąs „Yellow Kid“ premiją. Galiausiai neatsispyrė ir paklausė Carloso apie atsako taip ir nesulaukusį savo eilėraštį. Tačiau nutylėjo, kokios formos buvo tas rašinys, kad nesukeltų jokių įtarimų dėl plagijavimo.
— Ar žinai, ar Nielle gavo paskutinį mano laišką? … Mane tai kankina, niekada nesulaukiu atsakymo!
— Nežinau! … Nielle niekada nematau! Dažniausiai matau jos seserį. Tai ji dabar ten gyvena, na, bent jau man taip atrodo…
Carlosas paraudo, ir šis atspalvis, sulyginęs jo veido spalvą su brendžio paraudinta nosimi, neišnyko iki pat atsakymo pabaigos.
Ši akivaizdi veidmainystė, rodės, nurausvino ir nustebusį Damieno veidą. Jam pačiam kraujas plūstelėjo į galvą. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad melą padiktavo alkoholis, tačiau jis pernelyg aiškiai siekė pasėti abejonę.
— Tu tikrai manai, kad ji ten viršuje nebegyvena? … Bet jos žingsniai ir balsas, kuriuos girdžiu…? Pasakyk, Carlosai, ar aš kraustausi iš proto? …
— Nesuk galvos, net Metušelachas žinojo, kad visi iki vieno buvo pamišę dėl šūdo. — Na, …man jau reikia eiti…! Ačiū už raudonąjį, kitąkart vaišinsiu aš.
Šiek tiek nerišlus, savo melo bjaurasties prislėgtas studentas pasišalino susigėdęs ir lengvai apsvaigęs… (?)
Įniršęs ir apkartintas sužadintos nežinios, Damienas mintyse sekė Carlosą laiptais, net troško išgirsti jį nusiritant žemyn, o paskui po kritimo besiguodžiant keiksmažodžiais kiekvieno lipimo laiptais pabaigoje.
— Štai, iki jo kritimo liko vos keturios pakopos. Trys, dvi, jau tik viena…! — Kaip apmaudu, jis negriūva. Stovi nejudėdamas aikštelėje. Vargšas Carlosas, turbūt bando atgauti pusiausvyrą, kad nesusvyruotų. Ne! Jis suka dešinėn, namo. Bet dešinėn! Juk ten… Nielle butas!
Viršuje aiškiai suskambėjo du balsai, tarytum du kalavijų dūriai, draskantys būgno odą, kiekvienam pasisavinant po vieną jo ausies būgnelį. Pirmąjį smūgį sudavė jo mūzos balsas.
— Damienas man parašė? … Girdėjau!
— Taip, sakė, kad atsiuntė tau eilėraštį.
— Bet jis nė karto neištarė šito žodžio! Kalbėjo tik apie laiškus. Iš kur žinai, kad tai buvo eilėraštis? …
— Aš… Šiaip sau pasakiau…! Kaip, tu girdi, kas dedasi apačioje? …
— Taip, ir kas iš to…?! … Kas tu toks, kad leistum sau perimti mano korespondenciją? Nielle įtūžo. Taip įtūžo, kad jos žodžiai, rodės, užsiveržė aplink Carloso kaklą ir negalėjo atsilaisvinti, kol jis neprisipažins niekšybės.
Demaskuotas ir bejėgis jis šaukė apie savo nekaltumą, abejingai atskleisdamas pinkles, kurių sumanytojas nebuvo. Jis skundė kitą.
— …Tai Lou! … Jis mane privertė. Įsakė taip elgtis. Prisiekiu!
— Nenoriu, kad tai kada nors pasikartotų. Aišku? … Nesvarbu, ar tai Damieno, ar kieno nors kito laiškai! … Supratai? … O Lou dar sulauks savo valandos. Kai ateis metas, paklausiu jo, ar sakai tiesą!
Jei ši žinia Damieno klausą pritrenkė nuostaba, tai netiesioginis atskleidimas, kad Nielle taip pat klausydavosi jo asmeninio gyvenimo, privertė sustingti jo žvilgsnį. Nors per savo paties smalsavimą daug sužinojo, jis nesistengė išgirsti likusio jaudinančio ir gluminančio studento bei mūzos pokalbio. Jis bandė atsikratyti užplūdusio kartėlio. Pyktis ir keršto troškimas vienas kitą lenkė, grūdosi.
— Man skauda! — ištarė jis, vos neprispringdamas tyloje.
Kad nepradėtų verkti, bijodamas, jog ji išgirs, guodėsi atsitiktinumu, leidusiu įminti paslaptingą jo švelnių laiškelių žlugimą. Šios tulžingos taktikos atskleidimas išgelbėjo jį nuo visiško sudužimo, kurį būtų sukėlęs mūzos ir būsimųjų elegijų išsižadėjimas.
Tas apgaulingas džiaugsmas greitai išseko, subliuško spaudžiamas nepasitikėjimo, kuris pastaruoju metu vis labiau jį gniaužė. Klausos haliucinacijų paradas. Ar jo troškimas buvo toks stiprus ir smarkus, kad jam tik vaidenosi Nielle, vaikštanti, besisukiojanti, besijuokianti, gyvenanti savo prieglobstyje ir net besikalbanti su kitu žmogumi…, kaip su Carlosu ką tik? Ar jau buvo per vėlu? …
Damieno skausmas buvo toks didžiulis, toks nepaprastai kartus, kad jis vos įstengė tramdyti savo kliedesius, neleisti sau išlieti įniršio ant abstrakčių, bet numanomų kaimynų.
— Ar norėdami įtikti velniui, paglostyti tą žvėrį pagal plauką, jūs visi sudarėte bendrą paktą? … Nematomas pergamentas, išteptas jūsų klastomis ir patvirtintas parašais, įrodančiais besąlygišką paramą blogiui. Jūsų sąžinės ir mano proto sunaikinimas. Sąmoningas lėtas nužudymas pragaro ugnyje!
Dvokiantys padarai! … Kaip man išvengti paranojos? Jūs mane uždarėte į pelėkautus: jūs, viršutinio aukšto nuomininkai, ir jūs, mano kaimynai apačioje. Visi esate man žiaurūs.
Brouillette'ai… Kaskart, kai jų akivaizdoje ištariu „Nielle“, teiraudamasis, ar ji nebuvo jų aplankiusi, jie visi išsisukinėdami atsako: „Nielle? … Kokia Nielle? … Apie ką kalbi, Damienai? …“ Na jau! — Juk daugiau kaip dvejus metus ji jiems reguliariai moka nuomą. Pinigai gal ir nekvepia, bet juos galima paliesti! — Kuo mane laikote? … Ko siekiate? … Gerai, asmenybės sutrikimas sudarkė mano sielą, ir aš neneigiu, kad laikiau save Kristos! … Gal nežinote: jį atleidau…! Ekskomunikavau iš savo beprotybės.
Tai kam tada be reikalo mane kankinti? … Psichinis nukryžiavimas? … „Koks dar nukryžiavimas? …“ — paklaustumėte jūs!
Pasitraukęs į lovą, Damienas slopino savo verksmo aidą pagalvėje, o skundus pertraukdavo vis kankinančiomis analizėmis. Vėl normaliai kvėpuoti? Sunku! Jo pastangoms priešinosi plėšrios, nelogiškai viena kitą sekančios mintys.
— Juokinga! Jie skerdžia mane kaip aukojamą avinėlį, slėpdami ją po apsauga, kurios patikėti jiems nevalia. Nėra jokio pavojaus, nuo kurio reikėtų ją ginti, nes aš neturiu nei tvirtumo, nei drąsos pasipriešinti jų išdaigoms. Akistatos bijau; esu bailys.
Kaip dabar pasiekti savo meilę, paliesti jos mintis, užburti jos sielą? Rašyti jai? Net epinis eilėraštis apie mano jausmus būtų bergždžias; kūrinį, nepaisydami perspėjimų, vėl galėtų perimti. — Ją pamatyti? Jie ją slepia, laidoja ir patys grimzta savo niekingose gudrybėse.
Kaip susigrąžinti tuos prarastus, pavogtus žodžius, kuriuose slypėjo viltis sutvarkyti savo gyvenimą, kuriuos laikiau raudonu kilimu, nusitiesiančiu iki mūzos? … Peržengti jų netektį, išaukštinti jų sunaikinimą, papildant šių puolusių veiksmažodžių šešėlį kiekviena nata, prasmingiausiomis vibracijomis. Nepavargti jai rašyti… muzika, kurią jai primygtinai grosiu. Nepyk ant manęs, man taip skauda. „Hard Headed Woman.“
***
Saulės rezginys aimanuoja, tarsi tapęs atskira būtybe. Svajų ligonis susiriečia ant neatskiriamos sofos. Jo sinapsėse vaidinama atmintis – jo gyvenimo teatro sufleris.
Audra smarki. Lietus, taškydamasis į žemę, dauginasi it nesuskaičiuojami mažyčiai ašarų fontanai, tuoj pat savo ašaras susiurbiantys. Vidinis plepumas grįžta, laukdamas džiaugsmo, kuris dar labiau sužadins jau pervargusius neuronus. Horizonte ryškėja netikėtų pasiuntinių iš svetur, tarsi iš kitos planetos, siluetai. Radijo bangų pasaulis.
Damienas papildė savo plokštelių kolekciją naujienomis, taip praplėsdamas decibelais siunčiamų žinučių būdus, pasiskolinęs įrašų iš draugų. Ir taip išrankus Damienas taps eklektiškas. Vertindamas kiekvienos dainos poveikį mūzos jausmams, jis sverdavo muzikos perduodamas emocijas. Svajojo išsamiai nutapyti savo sapnų paveikslą. Skaičiavo lyg draudimo aktuaras, prognozavo lyg futurologas, įsitikinęs, kad po ilgų klausymosi valandų bent viena banga perskros Nielle širdį. Plokštelių mėgėjas džiūgavo, kurdamas muzikinius prisiminimus. Paskui, tarsi didžėjus, pradėjo tai žaviai moteriai skirtą euritmiją. Jos reakcijos? Žinojo, kad nei matys, nei girdės jų, tad negalės jomis džiaugtis, bet iš įpročio, tiksliau, užgaidos, jas įsivaizduodavo.
Jo sąžinė ir dorumas trupėjo. Jis papirkinėjo savo moralę, teisindamasis naiviais, raminančiais motyvais, nors suprato, kad taip įsitraukia į vingrų ir nesąžiningą persekiojimą. Kartais stoiškai tris kartus susmūgiuodavo sau į krūtinę ir, svyruodamas tarp klaidos nesuvokimo ir saviironijos, kartodavo: „Ar turiu pasirinkimą? … Ar turiu pasirinkimą? Ar turiu labai didelį pasirinkimą? … Tebūnie!“ Pripažindamas, koks atgrasus šis triukas, vis dėlto nusprendė, kad tai iš esmės pats menkiausias dalykas, kurį gali daryti.
Jis griebėsi visų muzikos formų ir stilių. Populiariosios muzikos naivumo ir roko veržlumo; miglotos kai kurių džiazo melodijų ir daugybės bliuzų sielos; klasikos šlovės ir didžiųjų dainų kūrėjų tiesų, kartais net mesijiškų. Mintyse šaukėsi kitų visatos mūzų, kad jos pašnibždėtų jam sieloje dar nežinomus žodžius, suteiksiančius drąsos grumtis.
— Nielle, mano meile! Taip, aš vis dar turiu įžūlumo minėti jausmą, kurį tu verčiau tučtuojau ir amžiams išpjautum! Myliu tave, bet jau per vėlu: ši daugiakultūrė odė prasideda tavo elektriniu trubadūru Catu Stevensu, jo tekstais ir balsu, kuriais mėgaujiesi ir kurie išmuš tave iš balno. Jis pradeda. Klausyk „Hard Headed Woman…!“
Tą dieną, dar nenuskambėjus paskutinei natai, Damienas padarė pauzę, kad tyla pabrėžtų ir patvirtintų dainos poveikį bei tikrumą. Priešpietis seno: kelios sekundės ką tik iškreiptu veidu pasitiko vienuoliktą valandą. Tuo tarpu niekas nešvelnino atstūmimo padarytos žaizdos, tik Nielle žingsniai. Tačiau klastos galimybė sugriautų jo tikrumą.
— …O jeigu tie žingsniai – tik kažkokia mėgdžiojimo eisena? Didžiųjų abejonių sėjėjų lyga, susibūrusi ir veikianti tam, kad mane apgautų? Ne! … Neįmanoma!
Jie pernelyg panašūs į jos žingsnius… Mano širdis gali tik atpažinti jos buvimą: ji susiderina ir plaka jos judesių greičiu. Ritminis kodas.
Štai… ji pusryčiauja, ir mano pulsas maitinasi jos prabudimu. Ji baigė; eina į miegamąjį apsirengti, pasidažyti, pasikvėpinti… jis padažnėja! — Dabar ji išeina, pereina į svetainę, sustoja prie savo stereo aparatūros… mano širdis nebeperduoda signalų…! Niekada anksčiau rytais ji muzikos nesiklausydavo!
Damienas užlipo ant sofos, stovėdamas suglaustomis kojomis, beveik ant pirštų galų, kad priartėtų prie muzikos, kurią šiek tiek slopino lubos. Tokioje nepatogioje pozoje jis vos išlaikė pusiausvyrą. Tarsi turėdama nelaimę numatančio pranašo įžvalgumą, Nielle pagarsino muziką.
Nenustodamas klausytis, jis vėl atsisėdo, svarstydamas, ar šiuo dėmesiu, kad ir netyčiniu, ji tiesiogiai nepranešė jam apie įniršį ir keblią padėtį, į kurį jis pats savanaudiškai ją įstūmė. Tačiau jis atpažino garsiąją „The Beatles“ dainą „Let It Be“.
Angliškai jis mokėjo menkai ir nors dainavo pro šalį, tai netrukdė jam pagal savo galimybes verstis melodijos vingiais: „Taip jau yra! Paleisk! Taip ir turi būti…!“ Ši melodija priminė paauglystę, bet taip pat įsibrovimą, kurio niekada nebuvo, ir pašėlusius, įsivaizduojamus šokius su Nielle, nuo kurių drebėtų žvaigždės. Jis prisiminė tai, ko nebuvo.
Jam buvo malonu nebūti didžėjumi. Šiuo malonumu pasinaudojo susidomėjęs kita daina – „Across the Universe“.
Staiga jo ausis ėmė erzinti garso stiprumo svyravimai. Nielle žaidė pritildydama posmus ir išryškindama priedainį. Šie ritmingi garsumo pokyčiai jį dirgino, tačiau jis aiškino juos ypatingu Nielle pomėgiu šiai vietai: „Nothing’s gonna change my world“ („Niekas nepakeis mano pasaulio!“). Ši frazė žėrėjo, smarkiai išsiskyrė iš kitų. Toks garsinis išskyrimas paskatino Damieną manyti, kad ji jam atsilygina tuo pačiu. Muzikinės eilutės pabaiga, taktų pabaiga. Tik du seni hitai. Nielle išėmė plokštelę ir pasirinko kitą.
Užčiauptas! Priblokštas! Naujas mylimosios pasirinkimas jį taip apakino, kad virto tikru vaiduokliu. Tačiau pati to nežinodama ji bandė išvaryti iš jo demonus pasitelkusi Léo Ferré, aukščiausiąjį poetą, socialinės neteisybės ir klastingų išsišokimų kaltintoją: „Bėgant laikui viskas praeina… užsimiršta…“
Pas ją suskambo skambutis ir ji turėjo pajudėti. Jos žingsniai tarsi metronomas rodė Damieno širdies ritmą. Ji atidarė duris savo draugui ir patarėjui Marcui…, tada beveik nepastebimai pritildė garsą.
— Kaip laikaisi, Marcai?
— Labai gerai, o tu, Nielle, kaip tau sekasi? … Ar pasiruošusi? …
— …Tuoj ateinu! — tarė ji, eidama į miegamąjį pasiimti rankinės.
— Nielle, plokštelė vis dar sukasi, gal išjungti aparatūrą…?
— Ne! Leisiu dainai pasibaigti.
— Kodėl?
— …Mmm… todėl, kad…! — saldžiu balsu atsakė ji Marcui. Paskui gudriai išvengė pašaipų virtinės pridurdama: „…Be to, bėgant laikui, jeigu neišeisime, galime pavėluoti.“
Svajotojui viskas buvo aišku kaip dieną. Šis atsakymas suteikė apčiuopiamą formą jo mūzos žaidimui. Ji ką tik save išdavė, netyčia prisipažindama sąmoningai norėjusi su juo bendrauti.
Nielle ir Marcas išėjo. Durys už jų užsidarė.
Koncerte įrašyta Ferré daina, tarsi giljotina kertanti laiko mazgelius, užklojo Damieno sugrįžimą į vienatvę iki pat plojimų ir gerbėjų prašymų pakartoti, kuriuos nutraukė įrašymo technika.
Staiga, kaip tirpstant sapnui, kai prieš pat jo pabaigą pasąmonė primeta išvadą, Damienas išanalizavo faktus ir ėmė spėlioti, kaip veikia jo mūza. — Paralyžiuota! — Kad ir kokie neįprasti bei trapūs būtų buvę jo slaptieji pranešimai, jie davė vaisių.
— Tiesiai į dešimtuką! Pataikiau į savo žavingą taikinį! Mano teorija apie plastikinę žinutę, nešamą garsiakalbių bangomis, kad ir kokia kvaila bei klastinga ji būtų, pasirodė veiksminga! Džiūgauju! — Nors Nielle man pranešė, kad „niekas nepasikeis, kad laikui bėgant viskas išnyksta ir kad taip jau yra!“, ji man atsakė!
Ar tas subtilus dėmesys, ta užmaskuota švelnumo išraiška būtinai paneigia gailestį? Ar švelnumas ir gailestis nesuderinami? Nesvarbu, juk maniau, kad ji manęs nė kiek nemėgsta… Koks malonus paneigimas!
Bet čia kažkas supainiota! Suraišiotas, atrodantis kaip visiškai nevykęs pikų tūzas, aš vis tiek esu širdžių karalius, nes laikas niekada neištrins jos akių iš mano atminties. Meilės neišmesi iš gyvenimo, iš žmogaus kaip išpjovęs biopsijai skirtą nuostabų jausmą. Jokia chirurgija, kad ir kokia tiksli, joks skalpelis, kad ir koks aštrus, nepajėgia nukirsti ar pašalinti jos palikto rando. Toks veiksmas tik atvertų žaizdą, nesuteikdamas palengvėjimo operuotajam, skausmingai primindamas, kad meilė slapta ilsėsis jo mintyse iki abiejų mirties.
***
Penktoji simfonija skrodžia svajų ligonio klausą. Galingi, įniršę žemieji garsai virpina prastų garsiakalbių membranas. Erzinančios vibracijos žaloja vienintelį jam prieinamą pasimėgavimą.
Nepaisant susitelkusių vaizdinių gausos, užsibarikadavęs savo senojoje kamaraitėje, jis dar nerado klaidos: tos aiškios laiko ir erdvės atkarpos, kuri būtų užkabinusi, pervėrusi jo gyvenimą ir sunaikinusi kitus prisirišimus. Jam neramu, drąsiai nusistatyto termino pabaiga artėja…
Katė murkė jo glėbyje, kol jis budėjo prie langų; jie vienas kitam teikė saugumą ir meilumą. Gatvės ir kiemo vaizdus jis galėtų nupiešti užsimerkęs, nes laukdamas ir mėgindamas prasiblaškyti vis iš naujo juos tyrinėdavo ir rinkdavo smulkmenas.
— Nuo to „Beatles“ ir Ferré sąskambio tu gyveni manyje, geidulinga, pripildydama mane išskirtinio, giliai paslaptingo džiaugsmo. Kad tave įsivaizduočiau, man nebereikia užmerkti akių ar net mirktelėti; esi čia, tokia pat nepaliaujama mano kvėpavimo viduje ir anapus jo. Tavo buvimas juntamas labiau nei kada nors anksčiau. Tačiau paradoksalu: tebelaukiu tavęs, leisdamas veidui ant lango stiklo palikti riebalų ir prakaito ratilus.
Nerimą keliantys miražai, kuriais jis maitino savo laiką. Negailestingai jie drąsino tą graužiantį nerimą, kuris jį draskė. Jis sustingdavo prieš svaiginančias kaimynų machinacijas. Susidūręs su jų melais ir moralizuojančiais, kaltinančiais pamokslais, pats rinkdavosi melą nutylėdamas, apgaudinėdavo tyla ir slopinamomis reakcijomis, užsidaręs savo būste.
— Kokia palaima būtų užklupti Nielle vietoje ir pergudrauti Lou, kuris ją slepia! Jo išdidumą mielai perrėžčiau, man nusispjaut! Bet ją įbauginti – niekada! Vis dėlto jiems abiem piktdžiugiškai malonu apgaudinėti mano budrumą…
…Beveik kiekvieną rytą jis neša aukštai pakelta ranka ant metalinės pakabos kabantį ir celofanu apgaubtą kostiumą. Tarsi parsineštą iš cheminės valyklos. Leidžiantis laiptais, nešulys po truputį slenka atgal, todėl kampas su kiekviena pakopa keičiasi. Visa ši disciplina skirta slėpti Nielle judesius: ji slepiasi už to paties, visuomet nepriekaištingai išlyginto kostiumo. Vakare grįžtant… ta pati gudrybė.
Kvailystė! Nuo pirmojo sniego ši klasta jau nebetinka. Nereikia nė aiškinti: kai žmogus dvikojis, keturios pėdų žymės sniege sukelia tikrą „bœuf“ — milžinišką — efektą.
O ką manyti apie „œuf“ — „kiaušinio“ — efektą? … Kas gi atsirado pirmiau? … Višta? … Ar šis klausimas tik tuščias lukštas? — Mia kartoja tą patį priedainį, nepakeisdama nė trupučio, kad patikėčiau, jog jos sesuo galbūt iš tiesų išsikraustė. Jei taip, kas motyvuoja slėpynes? Surežisuotas scenas ir atsakymus, svyruojančius tarp dviprasmybės ir tikrumo? — Jos apgalvotos replikos, beveik suderintos ir kupinos priešiškumo, verčia manyti, kad Nielle gyvena viršuje, kai jos ten nėra, ir yra ten, kai iš tikrųjų kvėpuoja kitur. Ar jos tikslas – kryptingai didinti mano sumaištį, maitinti ją dviprasmybėmis, kol ši išaugs į paniką ir susitelks į pavojingą magmą? … Kad vėliau įvyktų emocinė iškrova, kurios ištakų negalėčiau atpažinti?
Kas gali garbingai ir nuoširdžiai papasakoti man apie Nielle? … Mia? Carlosas? Lou? Brouillette'ai, apatinio aukšto kaimynai? … Kai kurie jų meluoja tokiu gluminamu lengvumu, kad melas persikelia net į jų ydingus poelgius.
Tarytum spragtelėčiau pirštais… Man tereikia ištarti „Nielle“, ir jie įsivelia į savo sofizmus. Kai tik mylimosios vardas suvirpa ore, jų veiduose tingiai nusidriekia vos pastebima ypatinga šypsena, o žibančiomis akimis jie išlieja ironiją ir blankų pasibjaurėjimą manimi.
Paskui apstulbstu aš. Jų burnos (…kas galėjo patikėti, kad tai tikrai burnos…) plačiai išsižioja; lūpos ima trūkčioti vienodu tiku. Galiausiai tose dvokiančiose žiotyse pasimato skonio speneliai, kurie tarsi mėsėdės gėlės išsiskleidžia, kad geriau mėgautųsi neapykanta ir pagieža. Jų alkis silpniausiajam.
***
Karajanas ir Berlyno filharmonijos orkestras pereina prie andante con moto. Nors audros vėjai praranda greitį, muzikantai savo aistrose išlieka tikri. Mirties simbolika nekinta audroje, muzikoje ir svajų ligonio sieloje. Iš nevilties vis stiprėja noras sąmoningai išplėšti tas praeities augles…
Ar jis sėdėjo virtuvėje? … Gulėjo ant sofos? … Ilsėjosi lovoje? … Stovėjo prieš langus? … Nejudėjo dirbtuvėje? … Po daugelio savo persikūnijimų jis jau nebedirbo; vaizduotė merdėjo, bandydama iššifruoti Nielle atsitraukimo parodiją.
— Nielle rodomą nepriklausomybę galiu suprasti, net iš dalies jai pritarti… šiek tiek; bet ji joja ant jos lyg laukinė. Ji trypia mano gyvenimą, laiko mane mirusiu, ir štai kur mano agonija.
Visomis jėgomis stumiu daugumą emocijų į šalį, leisdamas joms uždusti. O tos, kurios kovoja, galų gale sudega mano aistros ugnyje. Šis kartus svaigulys kyla iš mūsų sužlugdytų susitikimų ir nelemtų likimo įsikišimų.
Svajų ligonis kenčia mažiau nei kadaise, daugiau nei reikėtų. Jis atlieka griežtą likimo bausmę: priverstinių prisiminimų kalinimą savo paties proto katorgoje.
Simfonija baigiasi… Iš audros girdėti tik tolimi urzgimai. Laikas, kaip visada nepailstamai, teka skirtingais suvokimo pavidalais, kaip ir visa, kas žmogiška.
Sunkiausia, skausmingiausia dar nepasirodė. Paskutinių „prisiminimų“ eisena: sustingusios akimirkos, vaizdai, kuriuos jis vėl ištrauks ir norės savo vedančioje atmintyje perdirbti į ekstazę.
Jis atveria langą. Apie užterštą orą pamiršta. Kad išdžiovintų savo kartėlį, įkvepia drėgmės ir švelnios vėsos, kurią audra natūraliai atėmė iš savo kamuolinių lietaus debesų. Paskui, grįžęs prie sofos, kelis kartus apeina ją ratu. Ne tam, kad pramankštintų kojas, o kad leisdamas sau sustingti apsvaigintų, apkvailintų ir dar labiau nuskausmintų save. Ieškoti toliau už absurdo ribų, bet kartu jame įsikurti.