III SKYRIUS
Atminties rapsodija ir nervingas vidinio balso žodžių srautas užsnūdo. Naktis paseno dar dviem valandomis. Gilūs apmąstymai, … palaiminta tyla, … štai ir Morfėjus. Miegantysis nerimsta. Nors pabėgimas į pasąmonę pagrįstas, jis vis tiek kankinantis: Damienas privalo pabusti.
Vangiai atsikėlęs, primerktomis akimis jis išsiverda kavos ir, dar pusiau miegodamas, žvelgia į savo pusiau užsivėrusią sielą. Tyla visiška. Mintys virsta veiksmažodžiais. Jos kyla ir leidžiasi pasąmonės gelmėmis, pasiryžusios ten palikti pėdsaką. Tarsi žodžio virpesys balso stygose, ties suspausta gerkle, galėtų jį nuraminti, jis ištaria šventą vardą.
— Nielle! Ar aš kraustausi iš proto? Nebemoku gerai atskirti dabarties nuo praeities.
Jau trys dienos, kai tavo svaigi puokštė manyje pasėjo suinteresuotą meilės daigo švelnumą; nuo tada klaidžiojau savo tylėjimuose laukdamas sugrįžtant to romantiško buvimo.
Nerimastingi paskutiniai pataisymai. Paskutiniai pasirengimai šventei negalėjo ištrinti pasakiško įspūdžio, kurį paliko trumpas apsilankymas, paprastas pasisveikinimas. Nors didžiulis dar laukiančių darbų kiekis teikė puikiausią dingstį išeiti iš namų ir sukiotis aplink studiją… aplink ją! Mano padėtis buvo prasta! Tūkstantis veiksmų, begalė nurodymų, dažni skambučiai dalyviams ir tiekėjams, o man tekdavo vienintelis žvilgsnis į trečią aukštą arba laiptinę. — Nė karto jos nepamačiau. Nė menkiausios galimybės! — Surengti tokį įvykį — ne pramoga. Planuoti ir organizuoti reiškia prisikimšti streso, prakaito, nesibaigiančių diskusijų. Prarandi energiją, pinigus, kartais draugus. Liaudžiai į tai nusispjaut, kad tik šventės dieną galėtų prisigerti. Tiek to! Tegul šventė prasideda!
Iki tol šventė puikiai sekėsi. Viskas vyko nuostabiai, be menkiausio nesklandumo. Beveik visi gatvės gyventojai susitarė persirengti. Atsirado pačių keisčiausių derinių. Tos trumpalaikės asmenybės reiškėsi improvizuotais burleskos vaidinimais. Štai netikras kardinolas siūlo alaus kaliniui ir už tai gauna iškilmingą spyrį į užpakalį; štai fėja leipsta juokais nuo vieno iš daugybės kaubojų meilikavimų, o šį lydi truputį pavydi ispanų grafienė, be jokios gėdos svaidanti lotyniškam temperamentui būdingus šventvagiškus keiksmus. Vieni dalijosi jau apardytus kostiumus, kiti buvo tik išsidažę, tačiau visi dalyvavo iš visos širdies, su žmonėms, kuriems sunkiai sekasi verstis, būdingu dosnumu.
Vidury vakaro net turėjo pasirodyti atletiškasis Zoro. Tačiau prieš šokinėdamas nuo stogo ant stogo ir rengdamas pasirodymą jis išsigando ir pasitraukė, užleisdamas vietą atsarginiam Zoro. Šio pilvas nuo alaus buvo taip išsipūtęs, kad nebeužsegamos kelnės atidengė viršutinę alkoholiko sėdmenų dalį. Laimei, diržas neatsisegė.
Aš pats šįkart, vilkėdamas savo karaliaus juokdario kostiumą, jaučiausi natūraliai, net gražiai. Raudonas ir mėlynas apdaras suteikė jausmą, kad priklausau visiems ir niekam. Stebėdamas, kaip viskas vyksta, linksminausi kaip panorėjęs. Visiems viešpatavo laisvė, nes šventė buvo pakeitusi išsikvėpusią kasdienybę.
Pusiau cherubinas, pusiau demonas, nardžiau po pusgirčių minią. Pakylėtas, išdykęs, kanapių aptemdytomis akimis, juokavau su senoliais, kurie mėgavosi paskutinėmis minutėmis prieš miegą. Krėčiau pokštus vaikams; jie juokėsi tik tam, kad tėvai neįtartų, jog jau snaudžia. Linksminau šokėjus, gėrėjus, veikliuosius ir pasyviuosius. Muzika buvo velniškai smagi. Įkarštis pasiekė viršūnę.
Kišenėje daugiau nei pokštai, galvoje daugiau nei gudrybės — atspausdintos meilės iliuzija. Iš senos kaimynystės prekeivės pigiai nupirktos iš anksto klijais pateptos popierinės širdelės, kurias geranoriškai ir juokaudamas dalijau arba, vaizduotės vedamas, klijavau prie visko, kas juda…
— Šachas juokdariui!
Sustingau. Priešais mane stovėjo Nielle. Norėjau tapti vien kvėptelėjimu ir susilieti su jos kvėpavimu. Reaguoti? Pasislėpti? … Beprasmiška! Ji jau buvo išskaptavusi mano sielą pasiaukojimo pavidalu. Ir vis dėlto gyvenimas, tikrasis gyvenimas, mus abu sujungė širdimis, nepaisydamas jokios logikos.
Aplink mus viskas nyko. Dekoracijos, vėliavėlės, Kvebeko lelijų simboliais puošti kaspinai skriejo šalin. Minia, juokas ir muzika susiliejo, pamažu blėsdami. („Kodėl nejudate, Jūsų Didenybe? Ar Jus įžeidžiau? … Užgavau? … Ar stebitės savo pavaldinio siautulingumu? … O gal patiriate meilę iš pirmo žvilgsnio? … Galbūt? … Kaip ir aš. Nėra abejonių! ! !
Štai! Didenybe, nuo Jūsų juokdario — po širdelę ant kiekvieno karališko skruosto, kad galėčiau pakibti Jums ant kaklo. Per Jus, žavingoji karaliene, aš iš naujo išrasiu aistrą. Jau geriu tą Jus stingdantį jausmą, … liečiu jį pirštų galiukais…“)
— Nielle! Eini? … Keliaujame kitur.
Nemalonumas! Jos draugai, ta palyda, kuri ją sekė, supo ir saugojo, nevertino hipnozės būsenos, į kurią mudu buvome nugrimzdę. Pavydas? … Jų kvaili poelgiai užtemdė dievišką šviesą, kuri akimirkai mus buvo sujungusi.
— Nielle! … Tu mėnulyje ar ką?
Kerai galutinai išsisklaidė. Jos palyda ją nusivedė. Tada šventė pašaukė mane kanapių suktine, o mūsų visuomenės sveikino mus tolėliau, kiekvieną atskirai, savuose karalystėse. Šventė ėjo į pabaigą. Rytoj žmonės turės grįžti prie savo vargo ir priverstinių smulkių vagysčių.
„Jeu! … Game! … Spiel! …“
Staigus sapnopato kliedesys gimtąja kalba, kultūrinio užkariautojo kalba ir vokiškai, nes jis įsivaizduoja tarp tolimų protėvių ponus ir didikus, valdžiusius puikią pilį ant Reino krantų.
— Sakykite, Herr Doktor! Kokie tos nepagydomos ligos, meilės, simptomai?
— Ich glaube! … Entschuldigen Sie! … Gerbiamasis ponas Damienai! … Meilė? … Na, tai visuotinis sindromas. Pirmiausia ligonį paralyžiuoja nuo galvos iki kojų, jo pulsas padažnėja, tikrovė išnyksta. O svarbiausia — ypatingas požymis — tam tikru momentu sustoja laikas!
— Kokiu?
— Kai vieno žvilgsnis geidulingai keliauja kito akimis ir atvirkščiai! … Tuomet šių aukų pasąmonės bendrauja kiekvieno sąmonės sąskaita, ta suverenia sielos kalba, kuri vadinama meile. Galiausiai — lemtingas, negrįžtamas smūgis… Idiotizmo požymiai.
— O! … Mein Herr Damien, ką apie tai manė jūsų žmona?
— Ich weiß nicht! … I don’t know! … Nežinau!
Jo pasaulis jį apkabina nesmaugdamas. Mirtis kol kas stebi jį iš tolo. Jis ją nujaučia. Slaptažodis — „Bėgti“. Muzika lieka, žodžiai praeina. Cat Stevensas kasetėje, nes plokštelė jau nuvarginta to paties ketinimo. Beprotybė skamba ir baladėje.
— Atkakliai save naikinti, pamažu save žudyti! Žaloti save žodžiais! Meluoti sau. Iš nuobodulio žaisti su gyvenimu. Man gana! … Gana! Visas galimybes išsigelbėti statau ant užmaršties tuštumos. Keistas sąstingis be galo spaudžia vienišų būtybių širdis — baimė suprasti save pasiklystant vidinės tylos rūpestingume.
***
Savianalizė stiprėja. Kava atšalo, niekas neišgerta, net lietus, kuris dar tik rengiasi kristi. Vėjas nepastebimai mėgina priminti apie save. Diena išgirdo silpno paukščiuko šauksmą.
— Nielle! Mano gyvenimo meilė! Savo trečiame aukšte — auksinėje pilyje — ji viešpatavo mano Ifo piliai kaip maloni kančia. Tačiau niekas iki galo neišmušė manęs iš manijos Marilyn atžvilgiu: svaiginausi narkotikais taip, lyg norėčiau mumifikuoti savo gyvenimą. Užsispyręs kausčiau save haliucinacijas keliančių nuodų grandinėmis. Nesvyruodamas tęsiau neįtikėtiną utopijos paiešką.
Vis dėlto stebuklingas šventės sukrėtimas ir kvapnių dienų aromatas trukdė man mąstyti. Dirbtuvėje, kambaryje, kuris man tarnavo kaip mistinė laboratorija ir Holivudo žvaigždei pašvęsta koplyčia, nuo vasaros iki rudens girdėjau Nielle švelniai gyvenant. Tyla, besiilsinti ant jos aidų ir pernelyg dažnų jos nebuvimų, tapo mano vienišų svajonių inkubatoriumi.
Kiekvienas jos žingsnis neišvengiamai virsdavo žodžiu. Iš jos atėjimų ir išėjimų kūriau sakinius, … tarytum tai būtų išpažintis. Kiekvienas judesys buvo dingstis sustabdyti darbą, mano „humoristinį ezoterinį“ komiksą. Triukšmelis — ir palikdavau išdžiūvusiam tušui dar labiau gadinti teptukus ir plunksnas; balsas — ir įkvėpimas sutrupėdavo į tūkstančius šukių, ilgoms valandoms palikdamas šį svarbiausią projektą.
Kai jos nebūdavo…, kovodavau su jos buvimo pasėtomis svajonėmis. Nugalėjęs maitinausi jų tuštuma; pralaimėjęs nebeegzistavau, klajojau kaip tikrovės benamis. Neutraliomis akimirkomis rūkiau, bandydamas vėl pradėti mūšį, nes jos atvaizdas puolė mane visuose frontuose.
— Ką reiškia tas staigus trenksmas ant jos kambario grindų? … Iš kur tas bildesys? … Maniau, kad jos nėra!
Aš, neįmanomas svajotojas, visada bėgiojau per daug įsiaudrinęs savo barokinio proto vingiais. Išgirdęs menkiausią garsą, pasiklysdavau savo nuolat kartojamuose atodūsiuose, o įsivaizduotus veiksmus ir žodžius išsviesdavau į patį visatos centrą. Mano vaizduotėje nėra nieko neįmanomo. Kuo labiau tolstu nuo bet kokio apčiuopiamumo, tuo ryškiau reiškiasi absurdas, vis greitėja jo ritmas, kol galiausiai daužau galvą į absoliuto sieną. Svarbiausia — žaibiškas tikroviškumo įspūdis, … tas gyvasis vanduo, vardu Nielle.
— Kas ten vėl triukšmauja? … Ką ji veikia namie? … Gal ją sumušė pavydus meilužis? … Gal pargriuvo mėgindama perlipti vieną iš mano svajonių?
Tokias pernelyg paprastas galimybes atmesdavau. Visą naktį rašydavau scenarijus, kol išsekindavau visas įmanomas prielaidas! Nepavargdamas, neišsekdamas, knaisiodamasis abstrakčiame pasaulyje, kasinėdavau istorijas nuo beprotiškiausių iki blankiausių, nuo svetimiausių iki intymiausių.
Mylène aiškindavau įprastai: esą esu gryno įkvėpimo globoje ir negaliu nei atsitraukti, nei palikti šio kūrybinio polėkio. Jeigu reikės miegoti, miegosiu dirbtuvėje.
Ryte — telefonas…
— Labas, Damienai. Čia… Nielle! Jos balsas buvo liūdnas kaip mano nerimastinga, klausinėjanti siela.
— Praėjusią naktį į mano butą įsilaužė vagys. Ar pastebėjai ką nors neįprasta? … Tie šunsnukiai pavogė šeimos brangenybes. Močiutės dovaną. Man jos buvo labai brangios dėl prisiminimų. Aš… labai… liūdžiu. — Ar matei ką nors neįprasta?
Suspaudęs telefono ragelį, priekaištavau sau visiškai nepelnytai. Kaltės jausmas peržengė visas dorumo ribas, vertė patikėti, kad nusikaltimą įvykdžiau būdamas vienu metu dviejose vietose. Tačiau aš tik svajojau. Ar turėjau prisipažinti jai, kad tuo metu mėgavausi jos atspindžiu? … Bet ką galėjau atsakyti?
— Nielle, tas triukšmas…, vagys?
— Girdėjai triukšmą, … ir nieko daugiau? … Ir nieko nedarei?!
Abiejose laido pusėse žodžiai skyrėsi, kad dar labiau nesustiprintų sumaišties.
— Ačiū…, … viso gero…!
Trumpą pabaigą užbaigė skausmingas spragtelėjimas.
Be abejonės, ji nukreipė įtarimus į mane. Nekaltas! Bijojau būti apkaltintas… Deja, nuojauta sakė, kad kaltė teks man. Negailestingi apgailestavimai. Vis dėlto suprantu: vagystė — laisvės išprievartavimas. Skausmas ir maištas patyrus įsilaužimą iškraipo vertinimą ir pakerta nekaltumą. Staigi paranoja, tarp visų savo liguistų abejonių, pasigaili vienintelio žmogaus — paties savęs!
Mąstytojas sustoja, ir vėjas taip pat. Vos prasidėjęs lietus liaujasi. Tik kylanti saulė persekioja debesis lyg paklaikėlė.
— Jos nelaimės padarinys buvo mano pražūtis. Išteisinti save ją saugant. Saugoti ją pernelyg uoliai, kad atgaučiau taip sunkiai įgytą pasitikėjimą, nors prieš vagystę jis tebuvo menkutis… Vienintelis būdas nusiplauti kaltę.
Nuo menkiausio garso jos namuose puldavau aiškintis, ar ji ten. Menkiausia tyla sukeldavo tokį nerimą, kad kone trūkdavo nervai. Darbas man kėlė pasibjaurėjimą. Norėjau tik klausytis. Kuo labiau įsiklausydavau, tuo giliau Nielle įleisdavo šaknis į tai, ką laikiau savo gyvenimu. Nematomas gynėjas, kuriuo tikėjausi esąs, iš tiesų siekė vien atkurti normalų bendravimą.
Kiekvienas skambutis, kiekvienas apsilankymas, kad ir trumpas, jos buvimo patvirtinimas ir balso skambesys suteikdavo man kario atokvėpį, šauklio snaudulį. Kuo daugiau tų kontaktų, tuo labiau prie jos prisirišdavau. Naiviai, po truputį, geidulingose mintyse ėmiau apgaudinėti Mylène, savo žmoną, ir dvasinę meilužę… Marilyn.
Iš seno lagamino, kurį sapnopatas tampėsi, jis ištraukia „Camel“ cigarečių su filtru pakelį. Prisidegdamas cigaretę, apžiūri garsųjį gelsvai rudą pakuotės vienkuprį kupranugarį. Tada pagalvoja apie kupranugarius, kuriuos iki šiol gyvenime buvo sutikęs.
— Iš trečio aukšto girdėdavau labai kultūringus Nielle ir Džonatano, vadinamo profesoriumi, jos kaimyno tame pačiame aukšte, pokalbius. Jis buvo aukštas mulkis, nors ir gražus. Madingas ir apsiskaitęs — jis; ji — susižavėjimo atodūsis. Jis pasakodavo jai apie klasikinę muziką ir kartais, lyg gyvačių kerėtojas, grodavo gražias melodijas skersine fleita. Deja, taip puikiai ją valdė, kad įsivaizduodavau nuogą Nielle, išnyrančią iš pintinės ir geidulingai linguojančiais klubais artėjančią prie jo, kad magiškai apkabintų.
Tarp vieno romantinio kompozitoriaus kūrinio klausymo ir kito jo pasirodymo pučiamuoju instrumentu kartais iš jo gerklės ištrykšdavo pašaipos mano adresu. Ar jis nujautė, kad pamilsiu Nielle, ir todėl matė reikalą mane išjuokti?
Jo juokeliai mane žeidė, o siaubingos daugiareikšmės tylos pauzės — skaudino…! Juokas, komedija, jos bendrininkavimas su profesoriumi mane trikdė, piktino; tačiau visa tai nekliudė tuo metu mano slaptam ir niekieno neįtariamam romanui.
Gelbėdamas prisiminimus, jis neleidžia jokiems dabarties garsams atitraukti nuo tų, kurie prasiveržia iš praeities. Šiuose namuose, kurie jau nebe tie patys, jis, nė kiek nesistebėdamas, kvėpuoja tuo pačiu oru, kaip būdamas trisdešimties.
Ryte išvykti, sugrįžti tik vakare, paskui vėl į savo pašėlusias naktis… jis matė, kaip ji gyvena. Ir šiandien kone girdi jos kvėpavimą.
— Tais laikais taip kruopščiai lavinau klausą, kad indų skambesys ar tyliai grojanti muzika Nielle bute tapo neatskiriama mano kasdienybės dalimi.
Tarsi desertu, aiškiai išskirdamas iš visų kitų garsų, godžiai mėgavausi gražuolės lovos girgždesiu, šiltu jos trokštamų orgazmų liudininku. Nepaisydamas pamažu mane draskančio pavydo, saldžiai klausydavausi tų švelnumo akimirkų ir garsingo susijaudinimo.
Mano klausa vystėsi, mokėsi sugauti viską. Nuo rudens vėjo gūsių iki žieminių sniego pūgų, iki tam tikro pavasario alsavimo, kuris, vyliausi, leistų pasiekti pačius Nielle širdies dūžius. Aukščiausia privilegija!
***
Saulė tikrai laimėjo rungtynes. Pasitraukusi naktis iš tolo silpnai ploja šiai naujai Helijo pergalei. Dienos šviesa ragina prisiminimus paversti tikrove. Kiti paslapčių atskleidimai…
— Dienoms švilpiant pro mėnesius, kurie jas pasivijo, vėl atėjo vasara. Jau metai, kai Nielle apsigyveno trečiame aukšte ir išjudino mano trapius pamatus. Aš, toks menkas realistas, vis labiau zigzagavau nepaliaujamose fantasmagorijose. Tas gyvas sapnas, pulsuojantis virš menkų mano miražų… Koks džiaugsmas!
Pirmasis šiltas metų vakaras. Paskutinis gegužės vakaras. Sėdėdamas prie darbo stalo nerūpestingai braižiau naujas idėjas kitai rajono šventei. Prakaituoti rankų delnai lipo prie popieriaus tarsi siurbtukai ir mane blaškė; buvau sutrikęs nuo noro vėl patirti praėjusių metų jausmų įvykius.
Tuo metu, kai karštis jau beveik virto dusinančia kaitra, mąstydavau atlapojęs langines. Taigi prie vasariško miesto garsų sąrašo prisidėdavo nepaliaujami mano susikaupimo kutenimai. Niekas neveikė širdies, kuri užsisklęsdavo Nielle nebuvime. Pats nustebdavau, kad ją myliu dar labiau; troškau, kad kiekvienas toks išsiskyrimas… būtų kuo trumpesnis.
— Gatvėje sustojo automobilis… Trinkteli durelės… Automobilis išvažiuoja… Gal ji grįžo?
Netikrindavau, ar tai Nielle, verčiau klaidžiodavau įvairiuose scenarijuose, skleisdamas skirtingų pabaigų spalvų paletę.
— Žingsniai laiptinėje. Taip, jos! … Nerimą keliantys atskleidimai. Jos žingsniai — liūdni žodžiai… Štai! Nesuprantu! … Priešingai savo įpročiui, užuot ėjusi į virtuvę, ji iš laiptų patraukia tiesiai į miegamąjį. Jos žingsniai vos kužda — tokia ji prislėgta… Krenta ant lovos, kuri ją pasitinka atlapotomis, guodžiančiomis paklodėmis.
Ne! Nesapnavau, Nielle liūdėjo. Ji verkė. Įsivaizdavau esąs šalia ir bandąs ją paguosti.
— Ir man skauda, nes prisiimu tavo kančią. Tos išbalusios minutės mane kankina, o kiekviena tavo ašara tampa rūgšties lašu ant nerimo įkaitintų skruostų. Esu šalia tavęs…, nesijaudink. Išgirsk, kaip kenčiu tavo sieloje.
Tyla. — Ji nebeverkė, audra pagaliau baigėsi, tarytum mano glostančios bangos ją būtų nuraminusios. Puiku! — Ji miegojo. Laimei! — Myliu ją! Tiek to!
Nielle ašaros rūdijo kartu su dienomis, kurios viena po kitos byrėjo mano svajonėse. Kuo labiau bėgo laikas, tuo labiau nerimas mane graužė. Visą savaitę po to ilgo raudojimo vakaro ji neišėjo iš namų. Skleidė tik retus, tylius garsus, o ilgi jos tylėjimai man kėlė nerimą. Nebegalėjau nusėdėti. Dėl savo dvasinės pusiausvyros turėjau įsitikinti, kad Nielle gerai. „Ar jai viskas gerai?“ Nusivylimas, kuris ją ištiko, liūdesys, kurio priežasties vis dar nežinojau, regis, pakeitė jos įpročius. Nedvejodamas nuėjau paskambinti į gražuolės duris ir laukiau…
— Kad tik nesugalvotų nusižudyti! Neįsivaizduoju, kaip galėčiau mylėti dvi mirusias moteris! Mano beprotybė turi ribas. Kaip galėčiau skirti meną dviem išnykusioms — Marilyn ir Nielle!
Į šią mintį atsakė atsidariusios durys. Nielle stovėjo siaurų vidaus laiptų viršuje. Tame virpančius namus primenančiame praėjime nutrinti laiptai ir silpna šviesa kėlė nejaukumą ir baimę.
— Labas, Damienai!
— Labas, Nielle! … Ar galiu minutei užlipti…
Kuo labiau prie jos artėjau, tuo stipriau drebėjau po savo oda. Ilgi naktiniai marškiniai plačiomis horizontaliomis tamsiai mėlynos ir baltos juostomis erzino mano geismą. Drabužis taip glaudžiai apgaubė moters kūną, kad galėjau įvertinti jos krūtų, klubų, sėdmenų formas. Stengdamasis pakelti akis, kad jos neišgąsdinčiau, kreipiausi…
— Nerimavau, Nielle. Negirdėjau iš tavo buto nė garso… ar beveik nė vieno… Ar viskas gerai?
— Taip! Nesijaudink dėl manęs. Tiesiog sergu gripu ir guliu lovoje.
— Na! … Tuomet greičiau sveik! … Jei prireiks slaugytojo, duok ženklą! …
Nuramintas Nielle juoko, užbaigusio trumpą pokalbį, grįžau namo ir mėginau pamėgdžioti tą brangią kreivą šypseną, kad nuraminčiau svajones.
***
Nuo sofos, savo atminties sargybos posto, Damienas apžiūri knygų lentynas. Dar prieš pradėdamas kasinėti savo migloje, režisuodamas šią sceną, jis ten padėjo du vienas nuo kito neatskiriamus daiktus.
Keldamasis kone mechaniškai — tas pats nuolat kartojamas judesys, apeiga, juodosios prisiminimų ir liūdnų įpročių mišios — jis pirmiausia paima nuotrauką, nutrintą jo kartaus žvilgsnio. Neabejotini kerai.
Jis paima ir savo eterinių kelionių dienoraštį, susiglamžiusiais, kavos ir ašarų suteptais puslapiais. Kietais juodais viršeliais, kelių lapų trūksta, kiti suplėšyti taip pat kaip jo siela. Be to, dienoraštis nebaigtas, nes jo autorius buvo pasidavęs klajojančioms utopijoms. Tačiau jis laiko jį rankose! … Judesiai švelnūs ir santūrūs. Jis svajoja apie ją.
— Meilė be atsako…, kodėl? Kokia šio sielvarto, šios mano jausmų degeneracijos priežastis? Ar dienoraštis nurodys bent paaiškinimo šaltinį? … Kelią į išsilaisvinimą?
Sulaikęs kvėpavimą iki tuštumos jis įsako plaučiams iškvėpti iki nebūties…; tada vėl įkvepia. Tarsi ketintų gyventi atbulomis, slaptai trokšdamas išvysti, kaip gimsta mirdamas.
Logiškai, niekindamas atsitiktinumą ir jo iracionalumą, jis užsidaro chronologijoje ir atsiverčia dienoraštį ties savo prisiminimus atitinkančia vieta.
„Šiandien liepos penktoji. Sekmadienis. Išsiskyrimo diena…
Penkta ryto. Dirbau visą naktį. Vos baigiu šeimos buto grindų atnaujinimą. Pasinaudojęs Lysianne vasaros atostogomis, kai ji linksminasi kaime, atlikau šiuos didelius darbus. Trumpai! … Paskutinis beicas, paskutinis lakas, paskutinis pykinimo gūsis.
Išsekęs, palikęs teptukus, volelius ir dažų indelius gesti, išėjau pas Mylène į dirbtuvę, kur laikinai įkūrėme savo lovą. Visą naktį šėliojusi su meilužiu, kurį meilė išsirinko iš mūsų draugų poros, Mylène, šis angelas, buvo atsipalaidavusi, tačiau jos mintys skrajojo kitur.
Koks skirtumas? … Jokio! … Galbūt įkvepiu žmonos neištikimybės balzamą, tačiau iš mano sąmonės sklinda Nielle. — To nežinodami, mes, tapę pasibaigusia pora, miegojome kartu, kad paskutinį kartą apsikeistume sapnais. Paskutinis pabudimas, kuris nebuvo nemalonus. Laimei!
Prieš jos prisipažinimą, atskleidimą ir mano išsižadėjimą — paskutinis žaidimas, paprasta pramoga vietoj pabaigos. — Žaidimas! — Tarsi vaikiška dainelė kūdikio, besimokančio pirmųjų žodžių. Juokinga abrakadabra. — „Ba, ba, bi, bo, bi! Aš! Aš!“ Aiškia kalba tai reiškia… „Pabučiuok mano burną ir išrašyk man tą patį receptą!“… Ir vis atgal siuntėjui, atgal išsiuntusiajam, kol jautrios lūpos pavargs. Stebuklingas, nesąmoningas žaidimas, kaip noras atsiduoti kam nors kitam, o ne tam, kurį bučiuoji.
Dviguba būsena! Veidmainiška tikrovė! Esu velniškas vyras. Faustas ir Mefistofelis. Auka ir budelis. Pragaro ugnis rojaus kamputyje. Po šios perversmo dienos laikau save žiauriu, nes buvau nenuoširdus, neištikimas ir netikras.
— Tu mylėjaisi su François, tiesa?
— Taip! Ir kas iš to…!
— Jūs mylite vienas kitą? …
— Taip! Aš jį myliu ir jis mane myli! Gal tave tai nustebins, Damienai…, bet tai daugiau nei vien fizinis potraukis. Mes turime daug bendro. Kai su juo kalbuosi, jaučiuosi laiminga. Tu nesikalbi, be to… tu nebe tas pats.
— O ką pasakytum, jei apsigyventum su juo? … Aš pasiimčiau dirbtuvę, o jis įsikurtų mūsų namuose.
Ar tai priverstinio mėgdžiojimo po ilgų bendro gyvenimo metų padarinys? Nuostaba vienodai ir tą pačią akimirką atsispaudė mūsų veiduose. Ar gailėsiuosi šio sprendimo? Galbūt, nes jau suprantu, kad mano liguistas impulsyvumas nubrėžė naują kryžkelę. Vieni gyvenimai išsiskiria; kiti susijungia. Keisčiausia — naujasis kelias, kuriuo žengiu, ir viltis, kad jis mane sujungs su Nielle.“
Dar kartą tiesa sukrečia, priekaištauja. Ji žeidžia, persekioja ir pataria. Šiuo metu naudinga perskaityti dienoraštį iš naujo. Diena nesiliovė augusi, leisdama gyvenimui atskleisti kartais pražūtingas naktines aistras.
Dušas gaivina, vanduo atsuktas visu smarkumu. Sapnopatas rengiasi nekeisdamas savo tikų tvarkos, nors dienoraštis jį blaško, traukia tarsi magnetas.
— Tą pačią dieną…! Koks tobulas nevėkšla! … Ir tie prakeikti narkotikai, kokios žalos jie man padarė, kokius kankinimus jų veikiamas sukėliau kitiems. Nebegalvoti! … Kaip turėjau pasielgti?
Pakeisti laikyseną!? … O jeigu Istoriją būtų galima pataisyti? Napoleonas Bonapartas be paslėptos dešinės rankos! … Kairės? — Van Goghas, miręs prostitutės glėbyje, abi ausys vietoje, … kišenėse? — Marilyn…, eurazijietė? …
Damienas vėl paima juodą kietviršelį sąsiuvinį ir, mėgindamas perskaityti, keikiasi.
— Bet kaip blogai aš rašiau! Siaubingai! … lyg musė be kojų ir genų. Drąsos! Iššifruok! Tai tavo paties šūdas.
„Sekmadienis, liepos penktoji… Pakartojimas! …
Vidurys popietės. Visa kaimynystė jau žino apie skyrybas. Kaimynai reaguoja prasčiau nei mes. Koks skirtumas! Ši Viešpaties diena jiems žadėjo būti per rami. Visą išvakarių dieną ieškoję įdomios dar neaptarinėtos paskalos, dabar prisivalgys mūsų sąjungos irimo. Paviršutiniška trauma, kuri tikrai bus visais būdais perpasakojama!
Tačiau dramos šerdis — tai, kad abu su Mylène pamiršome numatyti skyrybų pasekmes Lysianne, šiuo metu laimingai ir nerūpestingai. Bet kauliukai jau mesti, tad leisiuosi nešamas tolesnių įvykių.
Dabar studijoje esu vienas. Į dirbtuvę persikrausčiau viską, ką galėjau, net sudraskytus mirusios santuokos prisiminimus. Šen ir ten vaikščiojau smalsiomis kaimynų akimis stebimas, visų klausinėjamas pačių klastingiausių klausimų. Vakarui įpusėjus, kai visas kraustymosi sujudimas baigėsi, tikrindamas, ar bent apytikriai įsikūriau, ėmiau mąstyti, pajutęs nuovargį ir pamatęs, koks apsileidęs atrodau. Pėdos purvinos, sandalai miesto purvu ištepti; džinsai išblukę, iki siūlo nutrinti; paprasti marškinėliai, mėlyna berankovė palaidinė, jų spalvą pakeitęs dienos triūso prakaitas. Atrodžiau apgailėtinai!
Tada mintys pasuko kita linkme. Alkanu vilku tyrinėjau lubas, kurios mane skyrė nuo Nielle, ir įsivaizdavau, kad ji iš gailesčio dovanoja man naktį tame taip trokštamame kambaryje.
Pavartojęs nelegalaus dalyko — kapsulėje esančios netikros drąsos —, net nesiteikęs nusiprausti, nuėjau paskambinti į jos duris. Ji atidaro. Esu visiškai apsinešęs, purvinas ir dvokiu.
— Ar galiu užeiti?
Jos atsakymas dar manęs nepasiekė, o mano žvilgsnis jau ilgesingas, kojos priaugusios prie trečio aukšto laiptų aikštelės. Nedvejodamas paprašau kavos. Štai ji jau patiekta.
Tikrindamas, ar aplinka tebėra palanki mano iškrypusiems sumanymams, pranešu jai apie neįprastą įvykį — staigų išsiskyrimą. Pasiskyręs sau gražų vaidmenį šioje paprastai liūdnoje situacijoje, dar pranešu apie damieniškos Mylène ir jos meilužio François sąjungos pradžią.
— Suteikiu jiems savo palaiminimą; ne, tai manęs neveikia…!
Akivaizdu, kad mano žodžiai skamba netikrai, bet švelnus melas man, regis, tinka. Vis dėlto sąžinė tai pripažįsta: jos grožis toks didelis, kad prieš ją net mirtinos nuodėmės stengiasi tapti dorybėmis. Kuo ilgiau į ją žiūriu, tuo labiau geidžiu. Naujai įgyta laisvė leistis toliau nei vien klausytis jos žingsnių verčia aukštinti apgaulę ir gašlumą.
— Nielle, … aš… aš nežinau, kaip to paklausti…? … Štai! … Labiausiai mane gąsdinanti žmonos pasitraukimo pasekmė…, tai, kad liksiu vienas lovoje… ėė! … Supranti, bijau to sukrėtimo! …
— Na ir? …
Jausdamas jos abejones, imu dar saldžiau ir dar melagingiau kalbėti.
— … norėčiau miegoti su tavimi, tik pagulėti… Nebijok! … Nenoriu mylėtis! (?)… Tik, … tavo šalia besiilsinčio kūno…, tarsi paguodos!
— Ne! Apie tai nė kalbos! Šį aiškų atsakymą lydėjo pasiūlymas antro kavos puodelio. Stebinantis gerumas, beveik ne vietoje.
— Ne! … ėė! … Pavargau, … turiu eiti. Ačiū už kavą, Nielle.
Susigėdęs ir nuginkluotas, sau pripažindamas, bet jai neprisipažindamas, kokia vertinga ši pamoka, leisdamasis laiptais kiekvienoje pakopoje kartojau sau, kad ant jos užkelia koją kvailių karalius!“
Prisiminęs šį diplomatišką pamokymą, jis vis dėlto nuoširdžiai nusijuokia. Pirmoji dienos muzika. Dviejų tonų medžiai. Šviesa ir šešėliai grumiasi dėl įsivaizduojamos, saulės kelio nuolat keičiamos teritorijos. Miestas vos bunda. Dar anksti.
Vėl atsigulęs ant sofos, jis slepiasi savo beprotybėje kaip lobių skrynioje, perpildytoje senų vaizdinių, pernelyg tvarkingai surūšiuotų.