VII SKYRIUS
Damienas stovėdavo sargyboje, puoselėdamas viltį bent akimirkai išvysti savo mūzą. Nuolat glostydamas kantrybę, jis sekundė po sekundės kūrė meilės istorijų scenarijus, kuriuose Nielle ir jis buvo vieninteliai herojai. Jis vėl vaidino visus tuos vaikystės siužetus, kad išgelbėtų savo gražuolę iš slibino nagų.
Vėlai vakare, nusiraminęs ir pasisotinęs vieninteliu dienos valgiu, jis grįždavo į savo sargybos postą, prie savo troškimų…
Širdis daužėsi: jis ką tik išvydo savo apsėdimo objektą, sugrįžtantį šalia jo. — Lengvas nusivylimas. — Ją lydėjo Lou.
— Norėčiau švelniai su tavimi kalbėti, Nielle, pamėgdžioti angelo balsą ir atskleisti visas tas svajones… Bet man per akis ir kartą per dieną pamatyti Lou! Be to, atrodai paniurusi. Kokiam rūpesčiui aukoji gyvenimo džiaugsmą?
Norėdamas aiškiai girdėti mylimosios žingsnius ir juos aiškinti, Damienas sustingdavo, vengdamas bet kokio blaškymosi, galinčio sutrukdyti išgirsti tą nematomą bendravimą, tą slaptą bendrystę, prie kurios buvo įpratęs.
Neįprastai greitas žingsnių ritmas lauko laiptais rodė kažkokį nerimą. Nervingas trypčiojimas, kol ji rankinės dugne ieškojo ir rado raktus, išdavė susierzinimą. Nielle batų nosių smūgiai į vidinių laiptų pakopų statmenas dalis bylojo dar aiškiau. Ji buvo įsiutusi.
Jos susierzinimui pakilus dar keliais laipsniais, ji išliejo nepasitenkinimą ir, smarkiu spyriu į bendrą laiptinės sieną iškrovusi adrenaliną, sušuko: „Jis! … Jis! … Man jau gana!“ Paskui, vis dar lydima Lou, murmėdama žodžius, kuriuos laikė svajotojui nesuprantamais, ji parsinešė savo įniršį į namus.
Šis žodinis priešiškumas, šis smūgis į sieną buvo skirtas būtent jam. Tarsi akimirksniui, pakankamai ilgai, kad jį sužeistų, juos skirianti pertvara būtų išgaravusi.
Staigaus pykčio aidas tebeskamba sapnopato ausų būgneliuose. Lyg tas smūgis būtų be paliovos virpėjęs visus šiuos metus. Suskaldytu ego, iškreipta sąmone, įtempta lyg guma tarp dviejų dešimtmečių, jis abiem rankomis susiima galvą, mėgindamas nuslopinti atkaklų aidą. O laikas, vis brangesnis, slenka kartu su analize…
— Kas privertė Nielle taip smarkiai supykti? — Gal virėjas papasakojo jai mano sapną, pakeitęs jo esmę kaip savaip pritaikytą receptą? — Gal ji padarė klaidingą išvadą apie mane? — Gal manė, jog tas sapnas tėra niekingas melas? … Iš anksto suplanuota provokacija, tamsus apskaičiavimas, net numatęs Lou reakciją? … O gal ji visą dieną jautėsi dusinama, užplūsta mano bangų? Tos pasakos, istorijos, svajonės — vienintelės glamonės, kurias galiu jai suteikti.
Pernelyg sužadintais neuronais jis sunkiai pakelia bendrapiliečių, įstrigusių piko valandos spūstyje, nervingumą, nuovargį ir agresyvumą. Šis tvarkingas chaosas prabyla įvairiausiais mechaniniais balsais: mažų variklių ir galingų mašinų, užkimusių signalų ir spiegiančių sirenų, erzinančių minią, net tuos, kuriuos skubama gelbėti; taip pat visų dažnių radijo stočių kakofonija ir pogrindiniu ego karu, vykstančiu nuo vienos mašinos prie kitos pro nuleistus langus. Vis dėlto šio triukšmo dėka, kuris kada nors išseks, pristigęs savanorių, jis žino: jo pasąmonė niekada nekankino Nielle. Antraip tuoj pat ja pasinaudotų visuomenei nuraminti. — (Laikinai prisikėlęs Kristos, įniršęs dėl grūsties kelyje?)
Negalėdamas nieko pakeisti, nepaisydamas alinančio karščio, sapnopatas užveria langines. Atgauti jėgas būtina. Kad pasąmonė galėtų kuo geriau derėtis tarp gydančio sapno ir jo „aš“, jis prisijungia prie nakties tylos, kuri, kaip ir dienos, žymi jo prisiminimų ribas. Net patiria laimę miegojęs po mylimosios kojomis. Netikėta, bet tikra šios kelionės atgal nauda: kiekvienas poilsis praeityje suteikia atokvėpį dabartyje.
Jis privalo sutrumpinti šį iliuzinį gydymą, nepaisydamas jo naudos, nors jį dar šauks kiti prisiminimai. Taip jis susitaiko su perskilusiu savo ego.
Nielle beldėsi į jo duris.
— Labas, Damienai! Mia įtikino mane, kad esi talentingas iliustratorius. Tačiau prieš nuspręsdama, ar galime bendradarbiauti, norėčiau pasitarti su draugu, kuris šįvakar užsuks… Ar galėtum paskolinti originalius piešinius, kuriuos mano sesuo su malonumu apžiūrėjo?
— Kodėl gi ne! Palauk čia, atnešiu.
Damienas nėjo į darbo kambarį pasiimti piešinių; jis plaukė link savo paso. Net baiminosi, kad ji galėjo pastebėti jo suglumimą. Todėl, murmurėdamas apie niūrų rudens orą, jis kelias akimirkas atsitraukė mintimis, kad sugrįžtų į žemę.
— Štai jie! Esu tikras, juos apžiūrėti tau bus malonu… Beje, jei turi didinamąjį stiklą, pasinaudok. Pamatysi kur kas daugiau detalių nei plika akimi.
— Gerai, paskambinsiu tau.
Diena slinko pernelyg lėtai, kone žiauriai. Vakare atvykęs svečias, tas Nielle draugas, paleido nerimo mechanizmą.
Įprasti ženklai leido Damienui sekti savinamąsi artumą ir kartu malšinti savo nerimą. Susidaužiantys indai, stumdomos kėdės, Nielle žingsniai ir, visai nereikalingi, kitų žingsniai, galiausiai pokalbių nuotrupos, kuriose spindėjo tik mūzos balsas.
Vakarienei pasibaigus, stebėtina, veiksmas persikėlė į tris namo aukštus, į tris vienas virš kito esančius svetainės kambarius: Nielle kambarį, kur ji draugiškai kalbėjosi su patarėju; svajotojo, kuriame šis desperatiškai mėgino sekti jų pokalbį; ir žemiau įsikūrusios Brouillette šeimos, taip pat įsiklausiusios savaip — jų garsiai veikiantis televizorius slopino balsus iš viršaus.
Prie aukščiau vykstančios analitinės painiavos ir pirmajame aukšte sklindančio žiniasklaidos veblenimo prisidėjo telefono skambutis.
— Alio, Damienai! Čia Nielle. Ar gali trumpam užeiti aukštyn? Neskambink, tiesiog įeik. Durys neužrakintos.
— Gerai! Tuojau!
Nepasirūpinęs pasitrumpinti barzdos, persirengti ar pakeisti ketinimų bei nuotaikos, Damienas nedelsdamas pasirodė, nuramintas Nielle kvietimo ir kūrinio artumo.
Mylimosios virtuvėje dar du žmonės gurkšnojo kavą: kukliai besilaikanti Mia ir Nielle svečias.
— Labas, Damienai! Mano seserį pažįsti. O čia Marcas, jis mano…!
Ji nebaigė sakinio, nieko daugiau nepaaiškino. Tarsi norėdama sukelti klausimų ar net nerimą svajotojo galvoje. Tikriausiai jai pavyko: menininkas neteko žado ir nuolat mintyse kartojo tą pristatymą: „Jis mano…! Jis mano…! Mano kas? …“
Staiga viskas išnyko. Jis vėl atsidūrė sapne, vykstančiame Los Andžele, tarp kolonų ir perregimų užuolaidų. Ir vyras, su kuriuo jo mūza ten šoko, taip pat vadinosi Marcu. Siaubinga nuojauta!
Šis sekundės dalies regėjimas įsiterpė tarp žodžių, kuriuos Nielle toliau bėrė.
— … Taigi po pokalbio su Marcu pasvėriau visus už ir prieš. Nusprendžiau bendradarbiauti, bet su tam tikromis sąlygomis! … Sine qua non! Turi leisti mano vaizduotei visišką laisvę. Nenoriu jokių kūrybos suvaržymų. Apie kitas sąlygas… pranešiu vėliau.
— Ką galiu atsakyti? Visiškai tavimi pasitikiu. Gali elgtis su jau esamu scenarijumi kaip tik nori. Rizikuoju nuskambėti pasipūtėliškai, bet buvau toks tikras, kad sutiksi bendradarbiauti, jog atsinešiau dokumento kopiją, kad galėtum patogiau dirbti. Kada ketini pradėti?
— Nežinau, duok man laiko.
— Puiku! Palieku jus. Gero likusio vakaro!
Uždaręs paskui save duris, jis dar patikrino, ar tikrai jas uždarė. Mat atrodė, kad nuo mūzos jo daugiau niekas nebeskiria. Net tas naujasis vyras, kurio santykį su ja ji nutylėjo. Tą akimirką svarbu buvo tik tai, kokių pataisymų Nielle padarys tekste, o jis pats vaizduotėje žiūrės visiškai kitokio pobūdžio scenarijų…
Sapnopatas, be kita ko, paženklintas ilgo laukimo istorijos, tyliai klausia savęs. Atminties atkarpas, kuriose mylimosios nei mato, nei girdi, jis vadina juodosiomis skylėmis. Nuo vienos tuštumos prie kitos jis vartinėja anuometinių dienų prisiminimus, kad prasiblaškytų. Užmerkęs akis, nė nesistengdamas susikaupti, vėl mato Nielle einančią, kalbančią ar lipančią laiptais. Gėrisi ja lyg vartydamas ir išnarstydamas žurnalą.
Vis dėlto tas juodąsias skyles jam būtina išgyventi iš naujo. Jos — svarbios grandys sutrikimo, kuris jį sukaustė.
— Nielle! Duok kokį gyvybės ženklą, jau pradedu sau gadinti kraują — net kiaulišką! … — Jokių naujienų, jokios informacijos apie jos sumanymus, nė menkiausio žodelio! Mane iš proto varo ne tiek nežinia dėl teksto pažangos, kiek neįmanomybė pajusti jos šilumą. Ar apgaulinga manyti, jog tyliai virpu jai esant šalia — jai, kuri grąžina kvėpavimą mano gyvenimui! O tie trikdantys žingsniai, tarsi mirktelėjimai perspėjantys apie galimą apsilankymą, tėra ilga virtinė melagingų pavojaus signalų.
Pasiklydus jo tyloje viskas nyko. Pažadinta Nielle žingsnių viskas sužibėdavo. Jis skubiai tvarkydavo buto netvarką. Kaskart veltui, nes ji vis eidavo tiesiai pro šalį.
Nepavykęs džiaugsmas, kūjo smūgis jo iliuzijoms. Tačiau nuotaika greitai pagerėdavo: juk butas sutvarkytas.
— Neišvengiami tie bukinantys skambučiai! Vis dėlto tik ši drungna išeitis mane bent kiek ramina.
— …Labas, Mia, čia Damienas! Ar tavo sesuo namie?
— Ne! Išėjo!
— Gal galėtum jai pasakyti, kad nerimauju? … Negaliu judėti į priekį su savo darbu, nes dar negavau jos teksto.
— Gerai, Damienai! Pažadu perduoti. Net pasiūlysiu jai rytoj tave aplankyti. Ar dabar ramiau? …
— Taip, labai ačiū, geros dienos, Mia!
Švelniai padėjęs ragelį, šįkart telepatiškai jis apdovanojo Mią fantastiškomis mintimis už jos dosnumą, subtilumą ir, svarbiausia, už tai, kad jo išklausė.
***
Sapnopatas tyrinėja plyšius, nusidriekusius palei lubų sijas — vienintelius atsakymus į daugybę jo mintinių žinučių. Ciniška, bet liguotam svajotojui, besikapstančiam prisiminimuose, šie įtrūkimai primena kitą skilimą, kurį mėgino kiek įmanoma užtaisyti: iširusią santuoką. Dažnai, Nielle nesant, norėdamas pakeisti aplinką ir atsinaujinti, kaip pats sakydavo, jis lankydavo iš naujo susikūrusią šeimą — Mylène, François ir Lysianne.
Jis nešiojosi savo skausmą, bet pareiga vedė pirmyn. Dėl visų gerovės, o labiausiai dėl dukters, jis norėjo išsaugoti ir pagerinti jų bendravimą, sudarydamas kuo palankesnes santykių sąlygas. Šioje padėtyje jautėsi plėšomas į dvi puses: jo jausmai svyravo tarp apgailestavimo dėl skyrybų ir meilės Nielle.
Be to, dažnai su Mylène, išmintinga savo neįprastų santykių patarėja, jis kalbėdavosi apie gluminančią pažinties su viršuje gyvenančia kaimyne raidą. Nielle — ne mažesnė sirena, tik daug tikresnė už kitą figūrą, įsitaisiusią dar aukščiau… Marilyn.
Kiekvienas sugrįžimas į dirbtuvę būdavo pažymėtas užgniaužtu meilės prisipažinimu…
— Damienas sugrįžo, mano meile!
Paskui, atsižvelgdamas į garsų šaltinį, įsitaisydavo ten, kur klausa pagimdytų geriausius dvasinius išvedžiojimus.
— Nuojauta man sako, kad esi ten, viršuje, Nielle. Girdžiu tavo brangius žingsnius.
Bet ką Lou Jobimas veikia su smokingu mano galiniame balkone? Gal jau tapo tavo meilužiu ir iš mandagumo tavęs laukia, kaip laukčiau aš — ašarų kupinomis akimis stebėdamasis, kodėl ant laiptų nepaklotas raudonas kilimas? Po velnių! … Smalsumas man duria į jautriausią vietą — logiką. Geriausias tepalas intrigai numalšinti — surinkti informaciją.
Nedelsdamas Damienas išėjo pas virėją, kuris garsiai svarstė, kaip paprasčiausiai nušveisti virtuvinius įrankius.
Durys į trečią aukštą buvo atviros, pro jas matėsi statūs laiptai. Šis siauras praėjimas pažadindavo svajotojo traumą. Užslėptas nevilties simbolis.
Nenorėdamas sudaryti šniukštinėtojo įspūdžio, Damienas užkalbino kulinarijos fenomeną apie savo egzistencines abejones, tačiau nutylėjo tikrąjį jų šaltinį — bendrą kaimynę.
Pasipūtėliškai įkvėptas savo iškilmingo apdaro, virėjas genialiu nušvitimu tuoj pat išsprendė Damieno nerimą.
— Žinai, kai stovi ant bedugnės krašto, geriau į ją šokti! … Jei išsikapstai, vėl pasieki skardžio kraštą ir atrodo, kad visam laikui iš jo ištrūkai. Jei nepavyksta, bandai iš naujo kitame gyvenime.
Apstulbintas Lou teiginio, bet dar nepraradęs blaivaus proto, Damienas sumaniai pasiteiravo, kodėl šis taip oficialiai apsirengęs.
— Ruošiamės eiti į Sičuano virtuvės patiekalų degustaciją…
— Ruošiamės?!
— … Taip, Nielle ir aš. Ten susitiksime su aukštuomenės žmonėmis. Net investavau į pačias prašmatniausias ir madingiausias vizitines korteles, kad padaryčiau įspūdį tiems diduomenės nariams. Nielle dalyvavimas man tikrai nepakenks…
… Beje, štai ir ji! … Nielle, eini? …
Pokalbiui nutrūkus, visa strategija teliko Damieno tyliai išgyvenami pastebėjimai.
— Bet kodėl ji nesileidžia žemyn? Iš čia jos nematau. — Ką ji veikia nejudėdama laiptų viršuje? Lou žvilgsnis ir tylus girgždesys ant paskutinės pakopos aiškiai rodo, kad ji tikrai ten! — Kodėl jis kaskart stengiasi ją paslėpti nuo manęs, kai tik koks judesys leistų man ją pamatyti? Pavydusis pasilieka ją sau.
Visiškai nieko nematyti? Ne! Neabejotinai nepaprastai graži ir viliojanti, ji spindėjo. Damienas nebesusigaudė. Paprastai tokia iliuzija atsirasdavo tik pačiose didingiausiose jo fantazijose.
Gebėdamas vaizduotės galia nusimesti kūną, dvasia kreipdamasis į dvasią, jis ją aprašinėjo, šlovino.
— Ar tai ir reiškia spindėti savo nebuvimu? … Įžiūriu serafišką šviesą iš ten, kur tu slepiesi, rami ir tyki lyg švelnus rytas. Stilinga ir liekna, išdidžiai stovi su elegantiška juodo satino vakarine suknele, kurios gili iškirptė nugaroje atidengia odą beveik iki juosmens. Kilmingai ant kaklo nešioji neįkainojamą vėrinį, tarsi ypatingą privilegiją, tarsi vėl atrastą šeimos brangenybę. Šiame madingame vakarėlyje tu būsi pati kerinčiausia kurtizanė!
Ačiū, Nielle! Ačiū, kad leidi patirti tokią keistai nepamirštamą akimirką. Ši pasakiška šviesa liks neįveikiama mano sieloje, net jei amžiams pasislėptum nuo mano akių.
Nusivylimas, kad negalėjo pasigrožėti į visuomeninius užkariavimus išskubančia mūza, jo nesugniuždė: ką tik jis peržengė regimybės ribas.
— Gero vakaro, Lou, einu vidun. O! Perduok linkėjimus Nielle… gerai?
Tą naktį jis miegojo labai mažai, kupinas entuziazmo dėl to, ką regėjo vakar, o dar labiau — dėl minties, kad rytą Nielle prie jo prieis. Tikras regėjimas ir gyva tikrovė. Spindinti Nielle nušvies jo dieną.
Vis dėlto atsikėlus kilo abejonių. Gal dėl jo Vėžio ascendento? Pernelyg aktyvaus juodojo Mėnulio? O gal, visai kvailai, dėl kiniškų laimės sausainių stokos! … Beprotiški klausimai.
Nukreipęs kūrybiškumą į pastangas atrodyti padoriai, bent kiek žvaliai, Damienas vis labiau nervinosi. Matoma priežastis — kava; tikroji — nežinia, kuo pasibaigs pokalbis. Ir tada…! Pagaliau Nielle pasirodė prie jo slenksčio, tris kartus švelniai pasibeldusi.
— Labas! Užeik, prašau. Sėskis!
Bingo? … Ledynas! — Niekada jis nejautė jos tokios šaltos, tokios tolimos, tokios išdidžios. Buržuazinio susibūrimo padariniai? … Akivaizdžiai niekindama ji tyrinėjo Damieno parodytą kėdę. Atsisėdo tik ant paties kraštelio, tarsi sumažinusi prisilietimą galėtų užkirsti kelią bet kokiems ryšiams ir lengviau ištrūkti. Gal siekė sugriauti velnišką gundymo galią, vertą Rasputino, kuria menininkas akivaizdžiai nepasižymėjo?
Tada kreipėsi į jį šaltu balsu, lyg plonyte ledo srove.
— Taigi! (Tarsi įspėjimas.)
— Atėjau aptarti kitų mūsų bendradarbiavimo smulkmenų. Jos akys nešvytėjo. Ji net nemirksėjo. — Pirmiausia! … Noriu, kad tarp mūsų viskas būtų visiškai aišku: tik dalykiniai santykiai ir nieko daugiau! — atkakliai pabrėžė ji. — Supratai? … Jei pastebėsiu, kad man pradedi puoselėti kokius nors jausmus, tuojau nutrauksiu bendradarbiavimą. Aišku? …
Nesutrikdomas, vedamas tos akimirkos būtinybės, jis maksimaliai pasinaudojo tuo menku pragmatizmo procentu, kurį jam skyrė asmenybė. Nekaltu veidu, nors nežinojo, ar Nielle turi rašytojos talentą, bet pripažino jos didelį išprusimą, mėgino išmušti ją iš vėžių, iškart griebdamasis esmės.
— Ar pradėjai dirbti? … Rašyti? …
— Ne! … Ne visai… Bet, regis, turiu originalesnę idėją negu tavoji. Užuot kūrę raganą, kuri tampa fėja, pasirinkime atvirkščią kelią. Fėja siužetui vystantis virsta ragana. — Na! … Gerai? … Einu. Iki!
Daugiau nepratarusi nė žodžio ji paliko iliustratoriaus kambarėlį, taip ir neišvardijusi kitų susitarimo punktų. — Palaimingai apstulbęs! — Sutrikęs Damienas liko sėdėti, liūdnai stebėdamas, kaip ji išeina, ir tęsė svarstymus, pradėtus dar prieš jai pasirodant.
— Kodėl buvai tokia tolima, Nielle? Kodėl? … Aš atgrasus! Bet gal raupsuotas?
Iš esmės normalu ateiti su aiškiai dalykiniu ketinimu. — Bet ar reikėjo mane pribloškti ta užuomina, tais žodžiais „ir nieko daugiau!“?
Aš nebūčiau tavęs užpuolęs ar, dar blogiau, išprievartavęs! Be to, mane įskaudinai iš šio pokalbio išrovusi ir išgręžusi bet kokį žmogišką jausmą — tu, staiga pasidariusi stoiška ir nepajudinama.
Savo trumpoje kalboje neįvertinai meilės, kurią jau tau jaučiau! Tavo elgesio tikslai, akivaizdžiai suplanuoti ir sąmoningai pasirinkti mano būsimiems karščiams atvėsinti, patys save panaikina. Aš vėl tave pamačiau. Vėl užuodžiau kvapą, kuris kaip švelnus birželio vėjelis vainikavo tavo kūną. Dar tave matysiu, ir tu apgaubsi mano svajones švelniais pojūčiais, tuo aromatu, kuris mano sieloje tampa tau neištikimas.
Šis prisiminimas, patiektas „on the rocks“, su pernelyg daug ledo, nieko gero nežada kitiems. Dabartis nutyla ir užleidžia vietą šnekiąjai praeičiai. Nielle šaltumas jį paveikė netikėtai smarkiai.
Lyg zombis sapnopatas pačiumpa flomasterį, kurį dabartinis nuomininkas paliko ant vieno iš savo sustumiamų stalelių. Mažiausio. — Visiškai pamiršęs, kad butas jau nebe jo, jis ant laisvos svetainės sienos nubraižo du plačius juodus brūkšnius. Dvi vertikalios linijos, du ženklai, žymintys dvi laukimo dienas. Dvi begalines dienas nematant Nielle. Savo meilės kalinys, skendintis fantazijų sūkuryje, dabar regi fėjos oda apvilktos raganos atvaizdą, puošiantį jo atminties kalėjimo kamerą, tarsi vienintelį milžinišką žurnalo atvartą su gražuolės nuotrauka.
Sapnopatas jau rengiasi brėžti dar vieną liniją, kai pagalvoja apie trečią dieną…!
Ketvirtame kavos puodelyje vis pratęsdamas pirmojo ryto gurkšnio malonumą, Damienas sulaukė netikėto vizito. Jo nepaprastoji bendradarbė atėjo drauge su „vyriausiuoju virėju“, kuris tuoj pradėjo pokalbį.
— Štai ir menininkas! … Grąžinu tau tą paskolintą humoro antologiją. Labai patiko! … Ypač skyrius apie juodąjį humorą, tiksliau…
Lou kalbėjo, pasakojo, kvatojo, visur šiek tiek taškydamas seiles.
Kokia buvo literatūrinės analizės forma? … Damienas to nežinojo. — Tai, kas labiausiai rūpėjo, stovėjo priešais. Nielle vėl spindėjo.
Aplink? … Beveik visiška tuštuma. Virėjo balsas tarsi išsijungė. Tikrovė spruko, lėkdama drauge su baldais! Jei tikrovė pabėgo, svajonė davė vaisių. — Nė žodžio. Žvelgdamas į ją Damienas mintyse kliedėjo.
— Myliu tavo akis, Nielle. Mano žvilgsnis jose plaukioja. Ne! … Skęsta, blaškosi. Jos kelia mane į aukštybes ir nebyliai siūlo švelnumui pasišventusią, kone pamaldžią aistrą. Oratorija! — Myliu tavo garbanotus plaukus. Juose mano pirštai amžinai šoktų, lėtai, braukdami vienas kitą tais pačiais vingiais, virpėdami vos liesdami galvos odą. — Myliu tavo lūpas, nei plonas, nei putlias. Jos geidulingai iškalbingos. Ramybės būsenoje kviečia pabučiuoti; judėdamos kursto pavojingą laužą. Viliojančios kaip tavo gyvenimas! Jei likimas būtų suteikęs tau gyvybę Renesanso amžiuje, tas meno atgimimas būtų tapęs dar didingesnis ir įsimintinesnis. Boltraffio būtų mokėjęs nutapyti slapčiausią tavo sielos atspindį. O kokias siaubingas kančias būtų patyręs meistras Leonardas da Vinčis, įniršęs dėl savo nepajėgumo atkurti tavo šypsenos!
Dar toliau per šimtmečius…! Grakštumas ir įkvėpimo jėga akmenyje, elegancija ir meistriškumas formose, pusiausvyra ir ištikimybė — tokius tikslus sau būtų iškėlęs legendinis graikų skulptorius Pigmalionas, jeigu būtum jam pozavusi…
Jie stovėjo vienas priešais kitą…; jis matė ją besišypsančią, ji jautė jo keliones. Linksminama susižavėjusio Damieno elgesio, ji nieko nesakė, leisdama jam žavėtis.
Staiga krištolinis klajojimas sudužo į tūkstantį šukių. Supratęs, kad svajotojas visai netyčia paliko jį nuošalyje, įsižeidęs Lou pakėlė balsą atsisveikindamas ir išsivedė Nielle laukan.
Jis pavydėjo virėjui tiesioginio kaimyno vaidmens. Ši aplinkybė, šis vaidmuo, ši sėkmė leido jam kasdien bendrauti su Nielle.
— Kaip mane erzina visi tie vyrai, kuriems pasisekė prie jos priartėti. Mane siutina tie, kuriems leidžiama dar arčiau užuosti jos kūno kvapą, tie išrinktieji, kuriems Nielle dėka lemta prasiskverbti į tą prakeiktą amžinąjį moteriškumą, kuris mane persekioja, pakerta sparnus.
Mūza! Mūza, kuri užčiaupia mano, nenaudėlio patino, laisvą skleidimąsi! Paradoksali moterie, šykšti dėmesio, bet dosni ženklų, kodėl dovanoji man antrą meilę iš pirmo žvilgsnio? … Kad užsitikrintum mano pagarbą? — baigė Damienas, išdrįsęs vėl sulipdyti savo svajones.
Nuovargis pradeda bukinti sapnopatą. Nebegali griebtis dienoraščio: daiktas jį atstumia. Nebegali žvelgti į nuotrauką: ji, lyg nenuoseklus teisėjas, atmeta jo skundą. Netekęs kantrybės prieš savo alter ego — antrąjį save po oda, tą „jis“, kurio bijo, — suvokia, kad iš tiesų bijo pats savęs. Nebegali žiūrėti į butą, kuris apakina senomis, prisiminimų iki dulkių nutrintomis scenomis. Jis užsimerkia.
Jau kelias valandas muzika nutilusi, užleisdama vietą gatvės triukšmui ir bute stovinčio seno šaldytuvo virpesiams.