Dar viena zirgouille. Tonton Maxime dar niekada nebuvo tiek kartų jos atlikęs per tokį trumpą laiką. Šįsyk jis atliko judesį atvirkščiai — iš nebūties į rojų. Keliauninkai nė nespėjo pradėti sapnuoti, o jau buvo išėję lauk.
„Bijau, kad ji užsimanys mano pusmėnulio sau“, — mąstė Marilyn, ką tik atsigręžusi į Henri. Jis jau tūkstantąjį kartą atsakė nuostabiajai juodaodei moteriai. Ją galiausiai praminė Fleur — Gėle, mat ją nuolat siųsdavo žaisti tarp gėlių.
Marilyn visai netroško matyti dar vienos varžovės. Nė kiek. Ji darėsi truputį pavydi, nors šis jausmas iš tiesų priklausė pragaro pasauliui. Labiausiai ją erzino tai, kad ji nebežinojo, ar Henri skirtas jai, gal net pažadėtas.
Dabar jai kilo abejonė: gal Bulvių lupenos apsiriko? Ji taip ilgai laukė, kol pagaliau išdrįso patikėti galėsianti ramiai vaikštinėti po rojų šalia savo palydovo! Savo pusmėnulio! Ji jau ketino bendrauti per Lulum. Argi visa tai tebuvo iliuzija, jau pradedanti sklaidytis?
„Kaip galėčiau ant jos pykti?“ — svarstė ji, galvodama apie sielvartą ir nesąmoningą pasimetimą, kuriuose, regis, skendėjo Fleur. Argi ir ji pati nebuvo patyrusi ko nors panašaus?
— Beje, reikėtų rasti Fleur problemos sprendimą. Jeigu jai nepadėsime, ji gali prisidaryti bėdų, — pastebėjo Marilyn, įsivaizduodama, kad Fleur pagaliau praregėjus pasikeistų ir jos pačios požiūris į Henri.
— Jūs man tai priminėte, Marilyn. O kur ji, beje? Regis, jau gana seniai nebuvo atėjusi manęs klausinėti, — pridūrė Henri, žingsniuodamas su Tonton Maxime greta Marilyn.
— Galėtume nusiųsti į šeštąjį dangų tuos demonus, kuriuos dar sutiksime ir kurie dar nebuvo palaiminti? — pasiūlė prie jų prisijungę Rasputinas ir Calamity Jane. — Ten jiems tikriausiai būtų geriau negu pragare. Tas šeštasis dangus juk neturėtų būti toks blogas. Vis dėlto gal geriau laikytis pradinio plano.
— Šeštasis dangus?… Taip, šeštasis dangus mums kažką primena. Argi tai ne sena legenda, kurią kiekviena protinga rojaus būtybė turėjo pamiršti prieš daugybę gėlyčių… Ką aš čia kalbu?! Prieš daugybę metų! — įsiterpė Tonton.
— Tai buvo tik pokštas! Juk žinote, kad jo nėra, — papildė Bulvių lupenos, kai Guili-guili atskrido ir tuoj pat įsitraukė į pokalbį. — Mes mielai būtume jį pamatę, nes tai patenkintų mūsų amžiną smalsumą, lygiai kaip ir mūsų žmonos. Beje, mes dar nepristatėme jums savo žmonos… Guili-guili, pristatome tau Marilyn Monroe, Henri Toutrec, Tonton Maxime ir kelis pusmėnulius, kurių vardus pamirštame.
— O jūs, Tonton, ar žinote šią šeštojo dangaus legendą?
— Sklandantys gandai, papildantys legendą, sako, kad pakanka pūsti į žemę ir kartu ją kasti. Bet tai įmanoma tik tiems, kurie pasižymi skvarbiu uždarų sutarčių suvokimu… Ką aš čia kalbu?! Instinktyviu dalykų supratimu.
— Aš jį turiu! — išdidžiai pareiškė Henri. Jis suskubo pūsti ir draskyti žemę, netrukus atrasdamas šeštąjį dangų kiek žemiau. Visi paeiliui pažvelgė pro skylę į artimiausią žemesnį eterinį aukštą — vos už dviejų metrų. Paskui užritino ant angos akmenį, kad grįžusi Fleur netyčia ten neįkristų.
— Kaip nuostabu! Mes niekada nebūtume išdrįsę patikėti tokiu dalyku, — tarė angelų pora.
Bulvių lupenos buvo pamiršęs, kad Henri Toutrec turi instinktyvų dalykų supratimą.
— Ar nesakoma, kad kiekvienoje legendoje slypi tiesos grūdas? — „maksimizavo“ Tonton Maxime. — O dabar pereikime prie antrosios plano frazės… Ką aš čia kalbu?! Prie antrosios fazės. Ir galbūt, jei pasiseks, išspręsime Ašarėlės… Ką aš čia kalbu?!… Fleur problemą.