Ketveriukė, kurios drąsa ir jėgos nė kiek neblėso, būtų mielai ir ryžtingai žengusi dar giliau į vingiuotą koridorių. Tačiau ugnies išvengti buvo neįmanoma. Kai kur siautėjo didžiulės, nepaprastai pavojingos liepsnos, kurių Clarence nepajėgė suvaldyti. Kad ir kiek ji audė savo tinklą, nieko nepešė.
Ar jie jautė baimę? Marilyn ir Henri susitiko žvilgsniais…
— Atsiprašau už visa, ką netinkamo jums padariau ar pasakiau. Nors turime laisvą valią, dėl visko kaltas tas generolas Rose des Vents, — vienas kitam tarė Marilyn ir Henri. Jie pasibučiavo — paprastai, lėtai ir švelniai, tarsi mėgindami vėl susijungti.
Paprastas gestas. Neįtikėtinas rezultatas. Liepsnos atrodė lyg judėtų, trauktųsi, skirtųsi į šalis ar net visai užgestų ir išnyktų iš tos prakeiktos vietos.
Pragaras degė vis silpniau, kol užgeso visos liepsnos. Temperatūra vis labiau krito ir galiausiai tapo panaši į rojaus.
— Žinote, ką mes manome, Tonton Maxime? — džiaugsmingai įsiterpė angelas. — Meilė gali visiškai sunaikinti pragarą. Jeigu dar jo nesunaikino…
— Įdomu! Bet ar matote aną grąžtą ten, aukščiau? Ką aš vėl sakau?! Anas surūdijusias grotas. Eikime pažiūrėti, kas už jų. Lįsk į savo lubas, Clarence, — užbaigė Tonton Maxime, atverdamas savo lanksčius nasrus ir patenkintas, kad vorė pagaliau jo klausė.
— Nežinau, kur tai gali mus nuvesti. Vis dėlto, prieš palikdami šią vietą, pažiūrėkime, — drąsiai pasiūlė Marilyn. Ir pridūrė:
— Nematau nė vieno sargo. Atrodo, visa nedorėlių gauja dingo. Nebeliko nė žarijos šešėlio.
Nepaprastai atsargiai jie prisiartino prie geležinių vartų. Šie buvo tokie pat platūs ir aukšti kaip rojaus vartai. Virš jų juodai ant pilko paviršiaus buvo užrašyta grafičio frazė, tarytum išvedžiota šakėmis ir suodžiais. „Gerai pagalvojus, čia viskas neigiama!“ — išvertė Henri.
Kelis kartus įsitikinę, kad netoliese nesislapsto joks klastingas pragaro sargybinis, jie pamažu pravėrė vartus, norėdami saugiai pasižiūrėti į kitą pusę. Ten buvo visi pasmerktieji, visos kankinamos sielos, bet taip pat rojaus išrinktieji, šventieji ir pamaldieji, kuriuos pragaro generolas buvo ten nugabenęs teleportuodamas. Rose perkėlė juos visus vos pradėjęs rojaus invaziją, tarsi kurtųsi niekam nereikalingą monopoliją.
Visi tie žmonės vaikščiojo nuogi. Na, beveik nuogi. Kiekvienas ant trečiosios akies aiškiai matomoje vietoje turėjo vynmedžio lapą. Jie vaikštinėjo vieni pas kitus, vis kreipdamiesi su prašymais.
Norėdami susilieti su minia, angelas ir Marilyn taip pat nusirengė. Henri ir taip jau buvo nuogas. Tonton Maxime prie vartų pastebėjo sukrautą vynmedžio lapų krūvą. Visi keturi užsidėjo po lapą ant kaktos.
— Nežinau, ar čia tinkama vieta ir tinkamas metas, bet jūs man atrodote graži, Marilyn!
— Ačiū. Žinote… jūs turite žavesio. Galiausiai ir man jūs atrodote gražus, nepaisant nedidelio ūgio ir jūsų mažo, stebinančio daikčiuko.
— Hm… Eikime pažiūrėti, ar šie žmonės turi ką atskleisti. Gal kokių pikantiškų smulkmenų, kurios mums praverstų, o Rose… būtų lemtingos.
Staiga prie Marilyn priėjo vyras.
— Ar jūs ta, kurios ieškau, ta, kuriai esu skolingas? — paklausė išblyškusių akių pasmerktasis, nerodydamas nė menkiausio jausmo.
Visiškai nesuprasdama, Marilyn atsakė trumpu, santūriu „ne“. Nenorėdama jo užgauti, ji nesigilino nei į keistą klausimą, nei į savo atsakymą.
Prie Henri priėjo moteris, kurią Toutrec atpažino iš Europos istorijos, ir paklausė:
— Ar jūs tas, kurio ieškau, tas, kuriam esu skolinga?
— Ne, Lucrèce Borgia! Nemanau, kad esu tas žmogus.
— Kodėl man taip atsakote? — paklausė skandalingoji ispanų ir italų kilmės moteris, kurią Toutrec buvo atpažinęs. — Kas ta Lucrèce Borgia? Ir kodėl neatsakote tiesiog „ne“? Ar jūs velnias?
Dėl instinktyvaus dalykų supratimo Henri galėjo sužinoti, su kuo kalbasi.
— Ne!
Tarsi šis trumpas atsakymas būtų išsklaidęs visas Borgios abejones, ji paėjo toliau ir vienam iš daugybės pasmerktųjų uždavė tą patį klausimą: „Ar jūs tas, kurio ieškau, tas, kuriam esu skolinga?“ Pašnekovas su nuginkluojamu ramumu atsakė „ne“. Ji tęsė savo klausinėjimų išbandymą.
Henri ir Marilyn, angelas ir nebūties sargas sutiko dešimtis ir dar dešimtis pasmerktųjų. Vis tas pats klausimas, ta pati nuovargio ir atminties sumaišties išraiška.
Nė menkiausio skirtumo nei žodžiuose, nei suvienodintoje intonacijoje. Pragare buvo tik viena bausmė: visą amžinybę ieškoti giminingos sielos. To garsiojo pusmėnulio.
— Bet juk pragaras siaubingas! Blogiau negu kentėti ugnį. Jie pasmerkti vienas kito ieškoti visą amžinybę! Liepsnos, kurias matėme, tėra akių dūmimas!
Po šių Marilyn žodžių ketveriukės akyse sužibo išradingumo kibirkštis. Netardami nė žodžio, jie ėmė atsargiai nuiminėti vynmedžio lapus nuo kelių šalia stovinčių sielų.
Vos tik lapas būdavo nuimamas, siela aiškiai atgaudavo savo asmenybės, savito ir nepakartojamo buvimo suvokimą. Antai Henri nuėmė lapą Bonnie, ir, užuot girdėjęs „Ar jūs tas, kurio ieškau, tas, kuriam esu skolinga?…“, išgirdo: „Kur Clyde? Privalau jį surasti. Gailiuosi blogio, kurį padariau, ir jį myliu.“
— Palaukite! Jūs jį rasite, bet ne dabar. Mums reikia jūsų pagalbos, Bonnie. Jeigu norite rasti Clyde, nuimkite kuo daugiau vynmedžio lapų. Ir taip tol, kol neliks nė vieno. Šį nurodymą pakartokite kiekvienam, kurį išlaisvinsite, nė neklausinėdama kodėl. Tada visi kuo greičiau grįžkite pas Tonton Maxime, ančiasnapio snapą turinčią būtybę. Eikite ir dauginkitės! — net pats nesusivokdamas šūktelėjo Henri.
Taip vis didėjančiu, kone eksponentiniu greičiu visos tos būtybės pabudo iš nekalto sąstingio. Kai kurioms poroms pasisekė iškart vėl susitikti. Jų Lulumai juos surasdavo.
— Gal amžinybė ir yra absoliuti, bet nelaimingųjų, gyvenančių pragare ir rojuje, skaičius tikrai ne! — pastebėjo Marilyn.
Kai visi buvo išlaisvinti, pragare nuaidėjo nesuskaičiuojami juoko pliūpsniai. Tai buvo laisvės juokas. Ši prakeikta vieta niekada nebuvo patyrusi tokios didelės laimės, išskyrus Rose des Vents ir jo bjauriųjų bendrininkų džiaugsmą.
— Mes jus mylime! Jūs išgelbėjote mus nuo kančių! Reikia iš čia išeiti!
Tada prie Marilyn ir Henri priėjo viena siela. Jos veide atsispindėjo gilus nerimas.
— Štai, aš ir kitos sielos padarėme lygiai tai, ko prašėte.
Žmogus stabtelėjo, suraukė antakius ir tęsė…
— Bet kai kas čia ne taip.
— Kokia problema? — paklausė Marilyn, Henri ir ką tik prie jų prisijungęs Bulvių lupenos.
— Vienai sielai nuėmėme vynmedžio lapą, tačiau ji vis tiek užduoda tą patį, jums žinomą klausimą.
— Kur ji? — paklausė Henri ir angelas.
— Tikriausiai netoliese. Prieš akimirką turėjau jai atsakyti „ne“. Ak, štai, žiūrėkite! Ji klausia Napoleono, kuris stovi su Joséphine.
Prieš garsųjį karvedį stovėjo nepaprasto grožio juodaodė moteris. Jos subtilūs, dailūs bruožai būtų pavertę ją legenda Žemėje, jei ji būtų buvusi karalienė.
O gal ji jau buvo karalienė?
Henri žavėjosi nuostabiu moters veidu ir kūnu. Jos sielos oda… (drįskime taip pasakyti) buvo tobula.
Marilyn taip pat žiūrėjo, tačiau kiek nerimaudama. Galbūt pajuto truputį pavydo…?
Akivaizdų Toutrec susižavėjimą ir Marilyn nerimą nutraukė angelas. Tuo metu Tonton Maxime šildė savo nasrus, turėdamas labai aiškų tikslą.
— Kol kas nesirūpinkime jos atveju. Atėjus laikui rasime ką nors, kas ją papildytų.
— Svarbiausia sugrąžinti rojui ramybę, — pridūrė angelas, trindamas delnus.
Tada Henri, vis dar laikęs rankoje vudu lėlę, perdavė ją gražiajai numidei. Ji paėmė lėlę ir nustojo klausinėti, visą dėmesį sutelkdama į piktąjį daiktą, tarsi tai būtų paprastas žaislas.
Bulvių lupenos, Marilyn ir Henri atsigręžė į Tonton Maxime:
— Metas plačiai išsižioti! Labai plačiai! Kol Rose des Vents negrįžo.
— Nebijau, kad nebūtyje pritrūks vietos visiems priimti. Ten jos pakaks kiekvienam ir dar daugiau — be galo, — tarė jis, išsižiodamas kur kas plačiau, negu reikėjo, kad visi tilptų ir nesusidarytų spūstis.
— Rose des Vents įrodė, kad yra labai stiprus, tas nenaudėlis! Per stiprus mums keturiems! Bet nepakankamai stiprus mums visiems, — garsiai sušuko Henri, iškeldamas ranką atviru delnu, tarsi duodamas ženklą nurimusioms sieloms pasiruošti.
— Visus jus į rojų nugabensiu savo zirgouille! — sušuko Tonton Maxime.
— Savo kuo? — paklausė Henri.
— Taip! Kas tai per daiktas? — sušuko keletas smalsių sielų.
— Zirgouille — taip pavadinau judesį, kuris leidžia man persikelti iš nebūties į kitą pasaulį arba atgal, praryjant ar atpilant patį save. Jei būčiau virėjas, taip pavadinčiau kokį plotą. Ką aš sakau?! Ir nuolat taip sakau! Patiekalą.
Visi per Tonton zirgouille persikėlė į nebūtį. Iš pradžių niekas tuo netikėjo. Kai kurie bijojo. Tik pamatę, kiek daug išgelbėtųjų į ją įžengia, jie suprato, kad taip iš tiesų galima keliauti. Ir nenuostabu: absoliuti tuštuma yra milžiniška ir trikdanti.