Dalytis

PAGROBIMAS ROJUJE
GROŽINĖ LITERATŪRA
art-felx.com
5 SKYRIUS — ROJUS

— Galbūt aš ir esu jūsų leidimas praeiti! Bet tai dar nereiškia, kad galite man plėšyti galūnes! — įniršusi šaukė ji.

— Atleiskite, mano protas buvo tarsi aptirpęs, — atsakė Henri, apžiūrinėdamas vis dar sugniaužtą ranką.

— Koks keistas pojūtis rankoje. Tarsi kraujas tebetekėtų gyslomis. Atrodo, kad man siela sustingusi. Daugiau manęs neskaudinkite… Prašau! — maldavo ji.

— Mano pasiteisinimui: iš kur galėjau žinoti, kad jus skaudinu? Tai pirmas kartas, kai nebeturiu kūno. Nė menkiausio įprasto lytėjimo pojūčio… veikiau kūniško.

— Pone Toutrec, suprantu, kad į pomirtinį gyvenimą patekote visai neseniai. Jūsų padėtis nemaloni, be to, jaučiate laiko poslinkio padarinius. Tačiau supraskime vienas kitą aiškiai: jūs žeidėte ne mano kūną, o mano sielą.

— Ak! Tiesa, juk siela nekraujuoja. O ar ji jautri? Ai! Ką man padarėte?… Ai!… Skauda mano galiuką… Ar čia jūs…? Liepiu tučtuojau liautis, antraip nusuksiu jums ausis!

— Aš jums įgnybiau vien savo valia. Dabar įsivaizduokite, ką jaučiau aš, kai jūsų rankų jėga prilygsta spaustuvams. Galėčiau jums padaryti ir blogiau. Bet rojus nėra imtynių arena.

— Labai jūsų atsiprašau. Tik pažadėkite, kad nepabėgsite, — paprašė jis, stengdamasis neatrodyti silpnas.

— Pažadas tėra nuo laiko priklausanti sąlyga. Absoliutybėje jo nėra, nes jis neturi prasmės. Todėl negaliu pritarti jūsų pasiūlymui. Užtat galiu apsimesti jus pažįstanti ir prireikus dar patikimiau liudyti prieš jus, — pridūrė ji.

Apsimetęs, kad į trečiąją akį, kurios jau beveik nebebuvo matyti, įkrito dulkelė, Henri susimąstė. Jis sau tarė: „Nėra didesnės slėptuvės už begalybę. Mielai ją paleisčiau, bet jei mane sučiups, galbūt leis keletą gardžių šimtmečių praleisti jos draugijoje. Tai atvėsins žarijas.“ Lengvai, kone išdykėliškai pasitrynęs nosį atpalaiduotais pirštais, jis žvelgė į Marilyn.

— Aš jūsų nesurišiu ir leidžiu jums laisvai kalbėti. Galite net kam tik norite siųsti nelaimės ženklus! Tik nepamirškite, kad turiu daugiau kaip septynis milijonus galimybių tapti jūsų pusmėnuliu. Jei norite, galite net mirktelėti Elvisui Presley.

— Karalius? Tikrai nėra vilties, kad jis mane išgelbėtų.

— Ar rokenrolo dainininkas bailys?

— Ne. Bet vos čia atvykęs… tokią sceną iškėlė! Užsispyrė persikūnyti į uosį, kad paskui taptų akustine gitara. Na! O dabar ką siūlote? — paklausė Marilyn, ieškodama būdo apversti jėgų santykį.

— Vadinasi, persikūnijimas egzistuoja? — nustebo Henri Toutrec.

— Tik tiems, kurie patys to nori.

— Gerai! Kol kas pasiliksite su manimi. Nepastebėti keliausime link tų ryškiaspalvių kalnų. Plauksime ir leisimės nešami šios baltos upės, — įsakmiai pareiškė jis, jau pasiruošęs nerti.

Toji medžiaga toli gražu nebuvo vanduo. Nuo jos sklido rožių ir medaus kvapas.

— Jūs tikrai norite, kad mes ten nertume? — subarė jį Marilyn tarsi supykusi mokytoja. — Jus valdo perdėtas nutrūktgalviškumas! Nerti į tą upę būtų tas pat, kas maudytis savo sriuboje. Tai skystas dvasinis maistas, eteriniai vitaminai.

Ji nutilo ir, lengvai kramsnodama lūpas, pažvelgė jam tiesiai į akis.

Pro šalį ėjo liūtas.

Tada ji pridūrė:

— Jaučiu, kad šiek tiek nerimaujate… Nusiraminkite, čia liūtai nei drasko, nei kandžioja, o vabzdžiai nei gelia, nei zvimbia prie ausų.

— Regis, ne taip jus išgirdau. Norite pasakyti, kad rojuje yra vabzdžių? Tada gal pasakysite, kad čia ir mikrobų esama?

— Mikrobų? Nebūkite juokingas! Jų rojus — gyventi tinkamos planetos, — atsakė ji, nuostabiajame veide sužibėjus šypsenai.

— Gerai. Bet grįžkime prie mūsų drugelių… — tarė jis, atsakydamas šypsena. — Maršrutas paprastas. Labai atsargiai eisime palei sriubos dubenį… Taip galėsime pasislėpti ir nusiraminti… tarp tų spalvingų kalvų, kurios įkvėptų bet kurį fovistą, — užbaigė Henri, švelniai paimdamas Marilyn už rankos. Pirmą kartą.

Prisilietimas. Radosi ypatinga energija, tarsi gimtų prieraišumas.

— Prisipažinsiu, jūs mane stebinate, pone Toutrec. Jums patinka menas ir kultūra?

— Žinote, turiu ne vien trūkumų, — atkirto Henri, parodydamas šiokį tokį įžeidumą. — Iš tikrųjų jūs apie mane nieko nežinote. Bet viską papasakosiu, — tarė jis, žvilgtelėjęs atgal.

— Va… va… vartai į ro… rojų dingo! — išlemeno jis, išsigandęs jų išnykimo.

Jis iš tiesų bijojo, kad, Pelures pašaukus, pasirodys skraidančių angelų būrys.

— Jie niekur neišgaravo. Čia tarsi baltoji magija, iliuzionisto triukas. Vartai tebėra ten pat. Nors jie milžiniški, juos galima pamatyti tik priėjus arčiau nei per penkis metrus. Tokia gudrybė neleidžia niekam galvoti apie pragarą.

Tada ji tęsė:

— Tik… dar reikėtų, kad vartai būtų atviri… Beje, ar jūs juos uždarėte?

— Nežinau. O kodėl turėjau?… Juk taip dar mažiau galimybių į juos atsitrenkti! — pajuokavo jis, menkai tesirūpindamas pernelyg išsiblaškiusių ar lunatikuojančių sielų likimu.

Toliau »