Netrukus visi ėmė sapnuoti. Ir visi sapnavo tą patį klausimą: „O kas dabar?“
Kiek žmonių! Nebūtis keliautojus priėmė tik antrą kartą. Tačiau pirmą kartą jų buvo tiek daug.
Tada Henri, nesileisdamas į smulkmenas, galinčias atidėti rojaus atkovojimą, apibendrino padėtį. Kalbėjo tyliai, tarsi nenorėtų, kad jį girdėtų visos sielos.
— Spėju, pragare nebeliko nė vieno velnio. Pragaras, kokį jį įsivaizdavome, nebeegzistuoja. Tonton mus išlaipins rojuje. Šiaip ar taip, visi mūsų naujieji draugai pragare praleido pakankamai laiko, kad išpirktų visas savo kaltes. Ir kaip yra pasakęs vienas garsus mūsų amžininkas: „Kas aš toks, kad teisčiau?“ Tonton dėka taip pat sugrąžinsime visus iš rojaus ištremtus gyventojus. Mes stosime prieš tą siaubingą velnio kariuomenę. Tačiau anaiptol nebūsime vieni. Nepamirškime, kad mūsų išgelbėtos sielos tikrai netrokšta ginti Rose des Vents ir jo sėbrų.
— Man atrodo, tai puiki dėj… Ką aš sakau?!… Idėja!
Marilyn pridūrė niūrią mintį:
— Nepamirškime vieno dalyko: jie nebegali tapti pagundų aukomis, mat šios susijusios su materialiais dalykais. Jie tikrai nebenori vėl patirti pragaro, kuriame taip trūksta meilės!
— Įsivaizduokite salą, kurioje gyventų milijardai Robinzonų Kruzų, trokštančių savaitgalį praleisti su savo Penktadieniais, kurių niekada nebesurastų, — savo fantastiškame sapne pridūrė Henri.
— Mes tai suprantame ir manome, kad labai liūdna. Bet jeigu Dievas taip nusprendė… — pridūrė sapnuojantis angelas, „pasiklydęs bulvėse“.
— O jūs kada nors matėte Dievą? — paklausė Henri.
— Ne, nuo pat pradžių jis viską pavedė kitiems, perduodamas mintis. Buvo išties per daug užsiėmęs. Be to, jam pačiam visa tai buvo taip pat nauja kaip ir mums.
— O aš jį jau mačiau!
— Jūs?… Tonton!
— Taip, ir manau, kad ši aukščiausioji būtybė niekada nebūtų sutikusi su tuo, kas vyksta. Bet, tiesą sakant, kaipgi jo iki šiol nematėme, kai šiuo metu viskas taip nuvargsta… Ką aš sakau?! Vyksta!
— Kaip jis atrodo? Mes visi norėtume žinoti.
— Net jeigu jums tai ridikė… Pasakyčiau… Ką aš sakau?! Sakydavau. Jis kartais keičia pavidalą.
— Gal tas didysis perfekcionistas ilsisi po dar vienos kupinos darbų savaitės, — susapnavo Marilyn.
Ar Henri Toutrec jau buvo tapęs narsiu kariu? Jis sapnavo dar daug ką — šįkart garsiai, kad visi galėtų girdėti.
— … Tikslas — atitraukti visų Rose pagalbininkų dėmesį, tų atgrasių velniūkščių, tikrų blogio koncentratų. Jų užkariavimas turbūt dar nesibaigė, nes beribės anapusybės erdvės yra neišmatuojamos.
Nebūtyje visi prisidėjo, siūlydami idėją, papildomą planą ar naują gudrybę. Visi, išskyrus nepaprasto grožio juodaodę moterį, kuri vėl ėmė ieškoti giminingos sielos, rankoje laikydama vudu lėlę.
Tuo metu rojuje viešpatavo visiška sumaištis. Ten dar likę gėrio tarnai, angelai ir pusmėnuliai, vienaip ar kitaip buvo tapę pragaro pajėgų patyčių ir kankinimų taikiniais.
Generolo Rose puolimas tęsėsi. Pramogai jis ėmė kilnoti rojuje aptiktus Dievo meno kūrinius. Išmėtė juos po visą tą nuostabią vietą, jau virtusią nelaimingu ir niūriu kraštu.
Rose smarkiai pertapydavo tuos kūrinius, kaip antai Leonardo da Vinci „Paskutinės vakarienės“ reprodukciją. Ji jam seniai nedavė ramybės! Jam niekada nepatiko atsitiktinis panašumas į genialiojo italo nutapytą Judą. Ši tempera atlikta sienų tapyba jį erzino ištisus šimtmečius. Jis pakeitė Kristaus veidą: suteikė jam išblyškusią, pelenų spalvos išvaizdą, kruopščiai išdirbdamas sudėtingas detales. Sprendžiant iš veido spalvos ir bruožų, Kristaus veidas dabar buvo tarsi paties Rose veido kopija. Paradoksalu, tiesa? Juk ne veltui sakoma, kad velnias slypi detalėse.
O to paties kūrinio Judas po pataisymų tapo panašus į Henri Toutrec. Keista!…
Kaskart Rose pakeitus skulptūrą, paveikslą ar bet kokį kitą daiktą, prasidėdavo nesibaigiančios šventės, primenančios žlungančios imperijos dekadansą.
Jis net surengė romėniškų vežimų lenktynes: baisūs velniai, apsirengę šimtininkais, jojo ant angelų (ta proga tapusių lenktyniniais). Jie varžėsi ir plakdami šventųjų kinkinius, kiek tik įstengė.
Rose būtų labai patikę matyti krikščionis, ryjamus liūtų ir kitų plėšrūnų. Tačiau rojaus gyvūnai nėra agresyvūs. Juodoji jo magija jų neveikė. Todėl ši reginio dalis buvo pakeista korida, kurioje jaučius atstojo šventieji. Demonai naudojo trišakius taip, kaip pikadorai naudoja savo ietis.
Prieš keliaudami toliau per amžinybę, užbaigdami Dievo meno kūrinių perkraustymo ir taisymo iškilmes, jie rūkė žolę. Tiksliau sakant, žolės stiebelių aurą… Generolo pakalikai šias linksmybes visada baigdavo tikriausia velniška orgija.
Ir kokia tai buvo orgija! Atrodė, kad jie besaikiškai ryja patį gerąjį Dievą. Jie gėrė iš baltosios upės semiamą dvasinį eliksyrą, tarsi tai būtų paprasčiausias švęstas vanduo. Velniai lytiškai santykiavo su šventosiomis be jų sutikimo.
Angelai taip pat būdavo verčiami žaisti pokerį su Rose mokiniais, tačiau visada likdavo kaip reikiant nupešti… Būrelis cherubinų šoko baladį. Kiekvieno bamboje gulėjo po mažą mėtinių ledų rutuliuką, kurį patys cherubinai, tikri gurmanai, buvo pagaminę.
Šokis baigdavosi vos ištirpus desertui.
Generolui pakakdavo kelių akimirkų, kad pakeistų Dievo meno kūrinių išvaizdą ir vietą. Jam tai virto nesibaigiančia švente. Rose des Vents karas labiau priminė pragarą negu pats pragaras. Jo kariuomenė toliau siautulingai veržėsi pirmyn. O pats generolas, jau kiek pavargęs nuo pasikartojančių, triukšmingų ir galiausiai nuobodžių pobūvių, tęsė tyrinėjimus, šįkart vienas.
Per vieną tokių orgijų, ten, kur buvo mažiausiai piktadarių, Tonton išsižiojo ir išleido visą grupę. Iš jo nasrų išplūdo gausi minia, dabar jau apsaugota nuo blogio. Tonton Maxime laikė nasrus atvertus tiek laiko, kad visa minia galėtų išeiti per vieną minutę. Gausybė iš pragaro išgelbėtųjų išsisklaidė. Pirmieji išėjo Marilyn, Henri, Bulvių lupenos ir juodoji Venera.
Tačiau priešais jie pamatė rojaus sielas, kurių niekas nebuvo išsiuntęs į pragarą. Jos gulėjo ant žemės beveik nejudėdamos, užmerktomis akimis, kliedėdamos ir kamuojamos kraštutinių haliucinacijų.
Keletas pasyvių tapusių demonų laukė naujų išėjusio Rose nurodymų. Jie slankiojo šen bei ten, nebedarydami nieko blogo, juo labiau nieko gero. Demonai ir velniūkščiai net nebevaikė silpnų cherubinų. Ne, jie absoliučiai nieko neveikė, nes nebegaudavo įsakymų. Gal konkursas baigėsi? Niekam neberūpėjo Rose uodega.
Iš tiesų… vienišų klajonių metu vyriausiasis vadas viename rojaus pakraštyje aptiko olą. Ją slėpė milžiniški stiklo dolmenai. Rose prasibrovė į tą laukinį labirintą, primenantį keliaujančių mugių stiklo sienų ir kreivų veidrodžių painiavas. Ten jis rado labai neįprastą skaidrų kompiuterį. Nieko neklausinėdamas jį pasisavino. Patogiai įsitaisęs nusprendė priversti dirbti… savo smegenis.
Ar tai buvo materialus Dievo kūrinys, kuriuo šis naudodavosi laisvalaikiu?
„Net ir būdamas velniu, vis tiek mėgsti pailsėti, truputį atsipalaiduoti“, — nevykusiai pagalvojo jis.
Ši mašina turėjo stebėtiną savybę per atstumą užmigdyti bet kurią būtybę, gebančią sapnuoti. Dar daugiau — ji leido matyti visų sapnus ir, svarbiausia, juos rašyti. Tarytum vaizdo žaidimas, sujungtas su programavimo įranga. Rose netruko atrasti neišsenkamą pramogų šaltinį. Pakeitęs mašiną jis net sugalvojo, kaip kurti siaubingus košmarus. Pirmieji nuo šios techninės permainos nukentėjo rojaus gyventojai. Tie patys, kuriuos ką tik matė Marilyn, Henri ir Bulvių lupenos. Tačiau Rose tuo neapsiribojo… Jo piktadarystės pasiekė visas gyvas būtybes Žemėje (ir ne vien jas). Kiekvieną, kas sugebėjo sapnuoti, jis vertė regėti košmarus. Negailestingai.
Laimei, Rose des Vents nepastebėjo ką tik iš pragaro atvykusiųjų, kuriuos nuo jo skyrė ir saugojo nebūtis bei Tonton Maxime. Todėl negalėjo jų kankinti savo išgalvotais košmarais.
Su šia įspūdinga įranga Rose taip pat sugebėjo keliauti atgal laiku. Jis užkrėtė praeitį, ir tai savo ruožtu paveikė žmonių dabartį bei ateitį. Taigi generolas išrado žalingo poveikio projekciją ir pasėjo Žemėje nelaimes.
Anksčiau žmonėms kildavo gerų minčių, ir tos laimingos idėjos tapdavo tikrove. O žalingo poveikio projekcijos vertė juos tikėti, kad nelaimės neišvengiamai atsitiks, ir pasirūpindavo, kad taip ir įvyktų. Rose des Vents tam naudojo „pranašiškus“ pasakojimus, kuriuos įterpdavo į kai kurių praeities žmonių sapnus, pavyzdžiui, poeto Nostradamo ar Patmo šizofreniko.
Ar Rose perkrovė kompiuterį? Raudonas daiktas, panašus į klouno nosį, ėmė sparčiai judėti kupolo formos ekrane.
Velnių vadas taip mėgavosi, kad nebepastebėjo, kaip slenka amžinybė. Jis linksminosi. Tačiau galiausiai taip ilgai spoksojo į švytintį ekraną, kad beveik apako. Regėjimas silpo, bet jis nesiliovė mėgavęsis išgalvodamas piktus pokštus. Vis labiau artinosi prie ekrano. Prikišo galvą taip arti, kad ją įtraukė ir įkalino raudonas katalikiškas katodas, panašus į klouno nosį. Galva akimirksniu buvo nukirsta. Kurį laiką ji klajojo iš sapno į sapną. Bet kompiuteris turėjo atmetimo stalčių. Būtent per šią mašinos savybę Rose des Vents košmaras beveik baigėsi: jo galva pati iš ten išskriejo, levituodama.
— Kas per prakeiktas prietaisas? — paklausė savęs Rose galva.
Galbūt jo galva jau niekada nebesusijungs su kūnu. Tuo metu begalvis kūnas, apgraibomis judėdamas tai keturiomis, tai stačias, visiškai sutrikęs, vargais negalais ir visai neoriai išsikapstė iš olos. Nekraujavo.
Už olos Rose kūnas vaikštinėjo tarp košmarų kamuojamų sielų. Nė vienas demonas jo neatpažino. Be galvos Rose des Vents liko nepastebimas. Demonai gal ir gudrūs, bet taip pat nepaprastai kvaili.
Jie buvo pametę savo vadą, o šis — galvą. Galva leidosi ieškoti kūno. Tačiau kompiuteris buvo sukūręs tik jam skirtą prakeiksmą, tarsi antivirusinę programą. Galva ir kūnas pasuko priešingomis kryptimis.