„Įdomu, ar visi mirdami ką nors pamirštame“, — mąstydamas pats save išgirdo Henri Toutrec, žvelgdamas į žemiau skrendantį ančių būrį. „Gal tai ženklas, kad gyvenime kartais išsineriame iš senų plunksnų vienu sparno mostu?“
Jis pakilo dar aukščiau. Ties nimbostratų debesimis ilgas judėjimas, nešęs jį į dangaus skliautą, staiga nutrūko. Jo nereikalingi komentarai baigėsi drauge su paskutine kelione.
Tuomet atsivėrė keista, nauja aplinka.
— Laimingos amžinybės, bičiuli! Ar žinote slaptažodį? — išpyškino angelas, stebėdamas jį pro pusinius skaitymo akinius.
Dangiškoji būtybė turėjo skaitytojo veidą (galbūt jūsų). Vilkėdama plačią baltą, iki pusės blauzdų siekiančią togą, ji stovėjo prie iš šokoladinių ledų padaryto pulto. Už sparnuotojo sargo driekėsi kerinti savivaldybės biblioteką primenanti aplinka, tokia, kokią galima išvysti didmiesčiuose. Joje buvo knygų su krištoliniais viršeliais ir stikliniais puslapiais, tokiais lanksčiais, tarsi būtų padaryti iš vandens ar kokios želė. Įvairaus dydžio tomai atsiversdavo ir užsiversdavo pagal žvilgsnio valią. Viršuje plūduriavo ventiliatoriai su iš snaigių sudarytomis mentėmis, kartais paskleidžiantys mažytes vaivorykštes.
— Kaip? ... Jūs reikalaujate slaptažodžio net tada, kai jau praėjo mirtis? — atkirto Henri, tą akimirką sąmoningesnis negu per visą gyvenimą. Tai sakydamas jis įsižnybo į pirštą, norėdamas įsitikinti, kad tikrai mirė. Žnybtelėti sau ir nepajusti skausmo jį labai linksmino.
— Na, greičiau! Aš turiu ir kitų darbų! Priiminėti pasiklydusias sielas su abakais ant kaklo! Ir dar pažiūrėkite, kaip atrodote! — pareiškė angelas, nuobodžiaujančiu žvilgsniu vartydamas kelias prieštaringas kai kurių aukštai vertinamų šventųjų knygų versijas.
Plonytis vaivorykštės ruoželis švelniai palietė nepriekaištingus jo sparnus. Atrodė, kad būtybė gailisi neįprasto šiurkštumo, tad pasistengė kalbėti aiškiau, subtiliau. Pagarbus mandagumas.
— Mano mieliausias pone, turime menkutę garbę prisistatyti. Kol kas mūsų prakilnusis vardas yra Bulvių lupenos, — tuščiu balsu, pagaliau oriai intonuodamas, pareiškė angelas.
— Koks kvailas vardas! — drąsiai atšovė Henri.
— Mes pritariame jūsų nuomonei. Bet nieko negalime padaryti. Čia viską perdirbame! Daiktus, kalbas, vardus ir šveplavimus. Mokame už žmonių ir kitų intelektų švaistymą. Tačiau nesijaudinu. Angelų ordinas leidžia mums bet kurią akimirką pakeisti tapatybę.
— Nuostabu! Aš irgi mėgstu išbandyti naujus stilius. Bet jeigu pakeičiate vardą, kaip įsitikinate, kad kitas angelas nepasirinko tokios pat etiketės?
— Jeigu taip nutinka, mums pradeda niežėti nosį, ir, šio reiškinio perspėti, iškart keičiame vardą. Štai ir viskas! Kartoju: ar žinote slaptažodį?
— Gal turite užuominų? ... Kokią nors priešistorę? — savo ruožtu paklausė garbusis žmogus.
— Jeigu atskleistume bent ką nors apie slaptažodį, jūsų intuicija ir gebėjimas daryti išvadas paaštrėtų. Kas žino, gal mums per mūsų prakilniuosius pirštus už tai gerokai kliūtų, — atsakė Bulvių lupenos, švelniai pūsdamas į vieną bibliotekos lentyną.
Tuomet brangi knygelė lengvais zigzagais atplaukė iki Bulvių lupenų, ir angelas vienu prisilietimu atvertė ją norimame puslapyje.
— Bet kai ką privalome patikrinti...
Tada angelas pradėjo skaityti...
— Slaptažodį sukūrė ir patvirtino Arkangelų ordinas po garsiosios Patouchalapomme bylos: vienas lunatikuojantis angelas per savo nesąmoningas klajones atsidūrė pragare. Laimei, tebemiegodamas jis rado kelią atgal ir sugrįžo. Ši apsauga taip pat skirta užkirsti kelią tokiems gudriems nepageidaujamiems asmenims kaip jūs, kurie galbūt pasitelktų sumanumą, kad įsibrautų į mūsų ramų prieglobstį. Tačiau, jeigu esate vienas iš jų, jūsų vardas įrašytas šios knygelės pabaigoje...
Paskui jis švelniai palietė viršelį ir atsivertė registrų skyrių. Puslapis buvo tuščias. Jame nieko nebuvo.
Bulvių lupenos iš gėdos ėmė mėlynuoti.
— Tuščia! Nė vieno vardo! Nei jūsų, nei kurio nors jūsų slapyvardžio! Nieko! Tai, kad stovite prieš mus, nėra normalu.
Bulvių lupenos nervingai laužė galvą.
— Nejau neturėjote menko nedoro ketinimo mus apgauti? Stovite prieš mus, gudruolių sąraše jūsų nėra, o atsakymo nežinote.
— Jeigu jums taip sunku surasti mano vardą savo skraidančiose knygose, gal dėl to, kad mane prakeikė kunigas Tourabalais? O gal mano sielą nukreipė paukščių skrydis. Pasakykite... kaip tie, kurie čia atvyksta, sužino atsakymą? — be jokio slapto kėslo ar klastos įsiterpė Henri.
Sargas iš gėdos pamėlynavo. Jis negalėjo parausti, nes angelų jausmus, kad ir kokie jie būtų, išduoda mėlyna spalva. Ramiai kvėpuodamas, Bulvių lupenos svarstė, kaip aptikti galimos apgaulės spragas. „Ar man jam atskleisti, kad slaptažodis yra „Hou doudla dildli“?“ — mąstė angelas, lingiuodamas savo angeliškuosius neuronus vaikiško rakto ritmu.
— Gal tai ir taps nuobodu, bet norėčiau čia kiek pratęsti amžinybę. Ar galėtumėte apsaugoti mane nuo likimo tapti ant iešmo kepama mėsa velniui pamaitinti? — sumurmėjo Henri, norėdamas nutraukti tylą, nuo kurios vėso dangiška atmosfera.
Angelo juokas.
Henri pastebėjo, kad angelas niekada nežiūri jam į akis, o kai Henri kalba, be perstojo spokso į jo kaktą.
— Ar aš dar turiu akis? — sušuko Henri, nervingomis rankomis čiupinėdamas akiduobes, ar jose viskas savo vietoje.
— Cha! Cha! Cha! Chi! Chi! — pratrūko kvatoti angelas.
Antrasis angelo juokas. Jis vis dar buvo budrus ir atrodė net kiek įsitempęs. Toliau spoksojo į mėgėją skulptorių, tiksliau, į jo kaktą. Juoktis jam nederėjo, nes jei serafimas, arkangelas ar bet kuris kitas tarnybą einantis sargas nusijuokia tris kartus, nutinka stulbinanti metamorfozė: jis virsta lotoso žiedu ir nesibaigiančias valandas medituoja apie savo menko darbo rimtumą. Todėl angelas vertė save nepamiršti dviejų ankstesnių juoko protrūkių.
— Bet...! Kas negerai mano kaktai?... Kai į ką nors kreipiuosi, mėgstu, kad man žiūrėtų tiesiai į akis!... — garsiai ir akivaizdžiai netaktiškai šūktelėjo Henri.
Ši beveik vaikiška, labai emocinga Toutrec reakcija kuteno angelą, kuriam trečias juokas buvo uždraustas... Pareigos sudrebintas, bet dar nepalaužtas, Bulvių lupenos tuoj pat susitvardė.
— Nesijaudinkite, pone, visus organus turite. Kai į mus kreipiasi siela, net pati tyriausia, mes visada patikriname jos vientisumą, įdėmiai apžiūrėdami kaktą.
— Trečioji akis? Supratau... — įsiterpė Henri.
— Būtent! Kol oficialiai neapsigyvenate rojuje... ši trečioji akis visada matoma. Trumpai tariant! Atidžiai stebime jos vyzdį. Jeigu išsiplečia, turime įrodymą, kad pašnekovas meluoja. Jeigu susiaurėja, jis irgi mus apgaudinėja, — pašaipiai paaiškino angelas.
— Tai absurdas! Kaip tada atskiriate tiesą nuo melo?
— Tiesą atpažįstame iš tolygaus trečiojo voko mirksėjimo.
— O jeigu aš, Henri Toutrec, jums pasakysiu, kad nemirksiu ir ant trečiosios akies nešioju kontaktinį lęšį!
— Jūs iš viso nė nemirktelėjote. Tačiau jūsų vyzdys išsiplėtė ištarus „mirksiu“ ir tuoj pat susiaurėjo ištarus „kontaktinį lęšį“. Be to, jūs naudojate slapyvardį.
Henri, suglumęs ir norėdamas įsitikinti, kad gerai išgirdo, pradėjo čiupinėti galvą ieškodamas tariamos trečios ausies.
Sutrikęs. Staiga netekęs žado.
— Kol kas pamirškime slaptažodį, pone Toutrec. Koks jūsų tikrasis vardas? Ėė... norėjau pasakyti, jūsų dvigubos ar net daugialypės tapatybės? — neatlyžo angelas ir, atnaujinęs apklausą, plasnojo sparnais, kad išsklaidytų Henri jam keliamas karščio bangas. Snaigių ventiliatorių jau nebepakako.
— Pamiršau! — niūniavo Henri, tarsi ketintų iškrėsti nedorą pokštą.
— Aha! Jūsų atminties spraga apsimestinė, nes jūsų vyzdys...
Bulvių lupenos nespėjo užbaigti.
— Norėdami sužinoti mano tikrąjį vardą, tiesiog pūstelėkite į savo knygas. Jos atsakys, — atšovė Henri.
— Jūsų vardą! — šūktelėjo angelas, viena ranka rodydamas į pragarą.
Toks valdžios mostas suteikė Henri mažylio, ką tik prišlapinusio kelnes, išraišką. Bijodamas dar labiau įžeisti angelą, jis greitai ir nepastebimai pasitikrino, ar neapsišlapino. Tada išpyškino vardą ir pavardę.
— Nom de Plume, — atsakė Joujou City meras.
— Ką? — perklausė angelas, prašydamas pakartoti.
— Nom de Plume! Mano vardas visada buvo Nom, o pavardė — de Plume. Taip buvo tol, kol pasikeičiau vardą. Visai neprastai skamba, kaip sakoma Žemėje.
Buvo matyti, kad angelas tramdo juoką, nes juoktis jam buvo nevalia.
— Jums tai atrodo juokinga? Jeigu mane būtų pakrikštiję Bulvių lupenomis, tikrai taip nekvatotų. Ir... ir... blogai jausčiausi savo bulvės lupenoje. Štai! Ir... prašau, vieno paskutinio noro, kol dar nepakvipo svilėsiais: vadinkite mane Henri, nes tokiu vardu ir numiriau.
— Atleiskite mums, pone Nom de Plume ir visais kitais vardais. Išliejome savo nusivylimą. Mes, mano bendražygiai ir aš, taip dažnai šaipomės iš vienas kito vardų. Pasijuokti iš jūsų vardo buvo natūralu, neįmanoma atsispirti pagundai. Nuo šiol turėsime pasistengti nebepratrūkti juoku. Mat viena dangiškoji taisyklė skelbia: „Joks priėmimo tarnybą atliekantis angelas tarnybos metu neturi juoktis daugiau kaip du kartus.“
— Kodėl? Juk juokas naudingas sveikatai! O šventumui?... — įsiterpė Henri, gerai perpratęs savo pašnekovo silpnybę.
Stojo trumpa pauzė. Tarsi abu norėtų geriau vienas kitą ištyrinėti.
— Tiesą sakant, visai nežinome, dėl kokių priežasčių angelai valdininkai nusprendė surašyti tokį etikos kodeksą. Pripažįstame, kad jis mažų mažiausiai neįprastas, o mes kvailai jums jį atskleidėme.
— Žemėje tas pats. Kiek biurokratijos!
— Prisipažinimas už prisipažinimą, pone Henri Nom de Plume Toutrec: eidami pareigas niekada anksčiau nebuvome sutraukę savo skruostikaulių raumenų. Tiesą sakant, esame tik nauja pamaina. Paskutinę akimirką, vos pakėlę sparnus, turėjome pavaduoti budintį arkangelą, gavusį specialų leidimą išsitirti angeliškąjį skystį. Gerai! Savo ataskaitoje taip pat paminėsiu, kad tas nereikšmingas pokštas apie „Nom de Plume“ man kiek pakuteno gomurio liežuvėlį. Tačiau trečią kartą nesijuokiau.
Bulvių lupenos susiėmė ir vėl tapo rimtas, kone atšiaurus. Lyg tragedijos aktorius makabriškame vaidmenyje. Jis mėgino kažką prisiminti.
— Pamiršome vieną mažytę smulkmeną. Prieš pasiųsdami jus į pragarą, turime patikrinti jūsų gyvenimo kelią. Privalome leisti jums papasakoti savo gyvenimą, tarsi mirti pasmerktajam suteiktume paskutinę cigaretę. Įsivaizduokite, kad paskutinį kartą lankotės pas psichologą.
Henri pakomentavo...
— Žemėje pas psichologą paskutiniam pokalbiui einama dėl dviejų priežasčių. Arba nebeturi nė cento, arba tarp dviejų vizitų psichologas įstojo į sektą. Dabar papasakosiu jums savo gyvenimą nei išliedamas sielą, nei mokėdamas jums nė skatiko. Kur man atsigulti?
— Saikingiau su savo kvailiojimu. Mes atsisakome juoktis. Pfū...! Juolab kad šios taisyklės pažeidimas turėtų pasekmių, kurias puikiai žinome. Ko laukiate, kad pradėtumėte, pone de Plume? — griežtai išpyškino angelas.
(Kadangi skaitytojų ir pasakotojo laiko suvokimas skiriasi nuo angelų bei kitų amžinybės gyventojų suvokimo, toliau pateikiama santrauka yra būtina.)
Taigi Henri gimė vasario dvidešimt devintąją. Nieko ypatingo. Abu jo alkoholizmu sergantys tėvai sirgo ir Alzheimerio liga. Dar viena banalybė. Baronas ir baronienė de Plume paliko jį senuose našlaičių namuose po to, kai buvo atmestas prašymas įvaikinti juos pačius. Henri tada buvo ketveri ir tai buvo pirmasis jo gimtadienis...
Daugelį metų prieglaudos vadovybė stengėsi surasti jam globėjų šeimą. Nepaisydamas liguisto drovumo, Henri veiksmingai kvailiodavo, kad niekas jo nepasirinktų. Susitikus su galimais įtėviais, jis vadindavo direktorių „tėčiu“, prieš tai slapčia išgėręs veiksmingų laisvinamųjų, pavogtų iš įstaigos vaistinės. Gudruolis sugebėjo kurį laiką likti nepastebėtas... Bet Marilyn jis nepamiršo. Vieną dieną, kai visi našlaičių namų vaikai buvo fotografuojami paskolos prašymui sustiprinti, Henri pagaliau pastebėjo. Atrodė keista, kad būdamas dvidešimties jis vis dar dėvėjo sauskelnes. O jis tik stengėsi pasislėpti tarp mažųjų našlaičių. Tą naktį po pagalve paslėpta Marilyn nuotrauka sugėrė jo dejones...
Jausdamasis atstumtas, jis pabėgo su ryšulėliu rankoje tarsi Charlot, o santaupomis — kišenėse.
Po kelių dienų ėjimo priėjo milžinišką smėlio kopą. Ten senukas su mažu kastuvėliu linksminosi statydamas nuostabias smėlio pilis. Kišeniniu peiliuku Henri iš nudžiūvusios šakos išdrožė jam mažą žaislinę katapultą. Jiedu iškart susidraugavo.
Senukas, milijardierius be jokių įpėdinių, ant didžiulio smėlio kalno statė ištisus miestus! Jis paprašė Henri antro žaislo, paskui trečio.
Senajam draugui mirus, Henri paveldėjo jo akcijas, investicijas, nekilnojamąjį turtą ir, svarbiausia, kastuvėlį. Paskui įkūrė žaislų fabriką.
Tolesnę istoriją jau žinote...
Baigęs pasakojimą, ryžtingas Henri atsuko angelui nugarą ir tarė:
— Į kurią pusę pragaras? Kairėn? Dešinėn? Žemyn?... Nematau net šakių šešėlio.