Rojuje dabar skraidė visai pažemiais. Rose des Vents eskadrilės skraidė be jokių kliūčių ir pasipriešinimo, plačiai iškėlusios visus ragus. Išskyrus pragaro gyventojus, niekas neskraidė, neplaukiojo ir nevaikščiojo. Nė uodas. Nė angelas. Nė šventasis. Tik grupelė žemiškajame sode…
— Ei! Ar girdite ten, tolumoje, tuos mažus sadistiškus kikenimus? — staiga įsiterpė Henri, nutraukdamas priežodžių kūrėjo pamokymus.
Tada, pridėjęs atvirą delną už ausies, jis pažvelgė į Marilyn, tarsi ragindamas ir ją įsiklausyti. Abu atrodė išsigandę vis aiškiau girdimų demoniškų garsų.
— Girdžiu kažkokius nenormalius garsus… Esu tikra, kad per tiek laiko nuo mano pagrobimo angelai turėjo būti įspėti. Bet čia girdisi sadistiškas juokas, — nervingai kalbėjo Marilyn.
Aptemusiame Tonton Maxime veide pasirodė nusivylimas ir pyktis.
— Jus pagrobė? Kas išdrįso taip pasielgti? — įtūžo hibridas, vis dėlto sugebėjęs susivaldyti.
— Aš, — paprastai prisipažino Henri, suprasdamas, kad nebeturi kur trauktis.
Teisindamasis jis tvirtino, jog tai buvęs tik neatsargumas… klaidingas sprendimas. Bet taip pat, ir visų svarbiausia, jį buvęs prakeikęs kunigas, sunkiai pakeldavęs mišių vyną. Ypač prastą vynelį!
Trumpa letena Tonton Maxime kelis kartus patrynė snapą, lyg norėdamas geriau apmąstyti padėtį.
— Man nepriklauso jūsų teisti, pone Henri. Ar žinojote, kad mūsų Kūrėjas dievina meną, ir visai ne kaip mėgėjas, patikėkite manimi. Dažnai turėjau progų žavėtis jo šedevrais, o svarbiausia — iš jų mokytis. Jis eksponuoja originalius darbus, bet taip pat daro kopijas, ir, turiu pripažinti, labai vykusias. Žiūrėdamas į jo kūrinius išmokau suprasti, o ne skubėti teisti. Be to, man, kitaip nei angelams prie įėjimo, nesuteikta teisė vertinti kitų klaidų.
— Dėkoju už užuojautą, bet ką dabar su manimi darysite? — sunerimęs paklausė Henri.
Tonton Maxime jau rengėsi atsakyti, kai jį pertraukė Bulvių lupenos. Šis artinosi sutrikęs, keturpėsčias. Bandė plasnoti suminkštėjusiais, lipniais sparnais.
Jo žvilgsnis iškart sustojo ties Henri.
— Mes jau nebegalime nieko prieš jus padaryti, pone Toutrec. Jūs mus visiškai nugalėjote! Pragaras užplūsta rojų, jį skandina ir valdo! Vargų vargelis!!! — sunkiai ištarė angelas Lupenos, vargais negalais atsistodamas.
Laimei, ant jo sparnų buvo tik truputis melasos. Kadangi angelai paprastai mieliau skraido, ši priverstinė kelionė pėsčiomis jį visiškai išsekino. Net visas dangaus nuovargis ir liūdesys nebūtų sutrukdę jam surasti Henri Toutrec. Angelas tikėjo, kad mažasis žmogus prisidėjo prie pragaro siera dvelkiančio įsiveržimo ir netikėto puolimo plano.
— Kaip mane radote? — suglumęs paklausė Henri.
— Atpažinau jus inukšukuose ir sekiau juos vieną po kito.
— Klausykite, pone Lupenos, aš nenoriu jums nieko bloga. Vien tai, kad pasiekiau šią vietą, nereiškia, jog užpuoliau rojų, — gynėsi Henri, manydamas, kad mažieji velniai aktyviai jo ieško.
— Tiesa ta, kad Rose des Vents su savo kariuomene visame rojuje sėja sumaištį ir vargą! Vartai!.. Jie įėjo pro vartus! Mes neatlikome savo pareigos! Tai mes turėtume atsidurti jūsų vietoje, pone Toutrec! Mes! — verkė angelas, mėgindamas atgauti kvapą.
Visi sustingo iš siaubo. Net Henri, kuriam dar niekada neteko laimės laisvai mėgautis rojumi. Moteris nutraukė tylą ir ėmė guosti palaužtą angelą.
— Mes visi dėl to kalti. Bet kaip jūs atrodote! Nesijauskite pažemintas. Neverkite. Susitvardykite, — švelniai drąsino Marilyn, pritūpusi greta jo. Iš užuojautos jos ašaros lašėjo ant angelo plaukų, kuriuos ji atsargiai glostė.
— Pusiau palengvintas skausmas atveria kelią laimei, — kiek vykusiai, kiek nevykusiai naują maksimą kūrė Tonton Maxime, mėgindamas paguosti juos šią sunkią nevilties akimirką.
— Pasakykite Toutrec, kad jam nereikia sprukti. Jis dabar namie: pragaras yra čia, — tyliai sušnibždėjo angelas užjaučiančiai Marilyn į ausį.
— Su visa pagarba, Lupenos, aš nenusipelniau pragaro. Net jeigu tvirtinate, kad esu vertas įsikurti šio chaoso karštyje ir kad tai būtų man pelnytas atlygis. Man svarbu tik viena — būti su Marilyn, — nuoširdžiai pareiškė Toutrec, išgirdęs niūrų angelo prisipažinimą.
— Niekas manęs neįpareigoja būti jūsų sugulove. Juolab visą amžinybę, — sausai pastebėjo Marilyn, vis prasčiau suprasdama gluminantį savo gerbėjo ir pagrobėjo sielos atkaklumą.
Gal demonų prakeikto rojaus aplinkybės ją staiga padarė kietesnę?
— Tik nepradėkite vėl iš naujo, — atkirto Henri.
Instinktyvus dalykų supratimas darė jį sumanesnį. Jis mąstė geriau. Suvokdamas, kad turi kai ką įrodyti ir dėl kai ko išsiprašyti atleidimą, Henri sutelkė visas savo išgales, norėdamas ne be savanaudiško išskaičiavimo pasirodyti vertingas.
— Eikime su jais kautis! Sunaikinkime tas pabaisas, tuos drakonus! — šaukė jis, rodydamas į visas puses, iš kurių sklido nemalonūs garsai, tarsi būtų Don Kichotas.
Šios pastangos nustebino angelą, pamažu atgaunantį jėgas. Papasakojęs, ką matė, jis tikėjosi, kad Henri Toutrec mėgins išsisukti ar net jį užpuls. Tačiau šis nedarė nei vieno, nei kito. Jis išlaikė išbandymą.
— Sprendžiant iš to, kaip tie šakučių kolekcionieriai džiaugiasi, jie netrukus tikrai norės tai aplaistyti. Galėtume pasinaudoti proga ir keletą jų sutriuškinti. Ką manote apie partizaninį karą? — pasiūlė antiherojus.
Angelas, vis labiau atsigaudamas, ėmė tyrinėti Tonton Maxime veidą. Jo išvaizda angelą glumino vis labiau.
— Norėtume žinoti, ar jūs nesate perbėgėlis iš pragaro, — netaktiškai paklausė jis, mėgindamas save nuraminti, nors rizikavo sugadinti nuotaiką.
— Angelai juk nevalgo kokosų su visa žieve! Mano vardas Tonton Maxime. Nesuprantu, kas jus sandėliuoja… Ką aš sakau?! Erzina. Patys ne geresni: kalbate tarsi būtumėte keli. Kaip tada atliekate sąžinės patikrą? Sakote: „Mes padarėme klaidą…“ ar „Aš nusidėjau puikybe“?
— Tokiomis akimirkomis mes kalbame trečiuoju asmeniu. Vartojame „jis“. Tada sakome: „Jis padarė mažą klaidelę…“ Angelų ordinas manė, kad šitaip išvengsime graužaties ir kaltės jausmo. Bet ši tragedija taip priartėjo prie apokalipsės, kad nuo atsakomybės už ją neišsisuksime, — atsakė Lupenos, nusukdamas veidą, kad nudžiūtų ašara.
Nepaisydamas skausmo, padėties rimtumo ir prastokos savo plunksnų būklės, angelas linksmai mirktelėjo mažajam žmogui. Humorą jis pasitelkė norėdamas padrąsinti naivią, nutrūktgalvišką Henri drąsą.
Tonton Maxime skubiai pateikė stulbinantį, tiesiog neįsivaizduojamą pasiūlymą.
— Mes visi keturi pasislėpsime pas mane, bedugnėje… Ką aš sakau?! Nebūtyje.
— Mes!.. Mes nežinojome, kad nebūtis egzistuoja! Mes… Mes… — lemeno apstulbęs angelas.
— Ar dabar metas delsti ir išsisukinėti? Neturime jokio stebuklo, kuris galėtų mus išgelbėti! — vėl kartu skubiai įsiterpė Marilyn ir Henri.
— Į mano didį malūną… Ką aš sakau?! Nasrus! Greičiau.
— Į jūsų nasrus? — apstulbo nelaimės draugai.
— O ką? Jie jums neatrodo pakankamai dideli ir svetingi? Ištuštinsiu protą, kad priartėčiau prie nebūties. Jūs šoksite man į nasrus. Tada išsiversiu iš vidaus, pradėdamas nuo užpakalio, nepamiršdamas ir lepenų… Ką aš sakau?! Letenų. Po to, stengdamasis neuždusti, išversiu visą likusią savo lemtį… Ką aš sakau?! Kūną… iki pat snapo, kurį išversiu paskutinį. Galiausiai, kai manęs jau visai nebebus, atsidursime pačiame nebūties centre. Mano išnykimo vietoje liks tik mažytė skylutė, ne didesnė už menkiausią dulkelę. Nusiraminkite! Net jei mano galvoje bus tuščia, turiu draugę Clarence. Ji — mano mažasis voriukas palubėje… Kai iš mūsų liks tik bedugnė be galo, ji ant tos mažos skylutės numegs voratinklį, kad neprarisčiau samčių… Ką aš sakau?! Muselių. Štai ką vadinu savo zirgouille!
Visi trys buvo sužavėti, tačiau tik Henri dar rasdavo būdą Tonton Maxime paerzinti ir pagauti jį už žodžio.
— Supratau. Tai lyg išversti kojines ir susukti jas į kamuoliuką, kad būtų patogu padėti į stalčių.
— Aš neturiu skrandžio! Mano viduje viskas narsu… Ką aš sakau?! Tuščia. Nesuskaičiuojama tuštuma. Tiesą sakant, savo buvimu maitinu nebūtį, kai esu joje. O ji savo tuštuma maitina mane. Ypač kai atrodau egzistuojąs, kaip čia ir dabar, jūsų akivaizdoje.
— Sudėtinga!.. Ar nebūtyje būsime nesantys ar esantys? — mėgino suprasti Marilyn, iš nerimo tarsi kasydamasi sielą.
— Būsite ir nebūsite, tačiau nei visai viena, nei visai kita. Bendrausime lūpomis… Ką aš sakau?! Sapnais! Tik sapnas gali prisitaikyti prie nebūties, — kiek įmanydamas logiškiau aiškino Tonton Maxime.
— Mes… Mes girdime juos artėjant dideliais žingsniais. Mes… Mums jūsų aiškinimai atrodo praturtinantys ir žavūs, bet pirmiausia norėtume žinoti, kada galėsime pasislėpti, — virpėjo angelas.
— Atrodo, šis rojaus kampelis apsaugotas. Bet kiek ilgai? Anksčiau ar vėliau demonų ordos pajus, kad esame čia, — nerimaudama klausė Marilyn, kiek įstengdama blaiviai vertinanti padėtį.
Atsakymas nuskambėjo iškart. Visai šalia pasigirdo žviegiančių, kimų balsų.
— Viskas! Mums galas, mus pastebėjo! — baimingai pusbalsiu sušuko Marilyn.
— Dabar! Dabar jus pasiimsiu. Tuoj po to išsiversiu iš vidaus. Na… šokite! Nieko nebijokite! — įsakė Tonton Maxime, kuriam artėjantis triukšmas vertė skubėti ir kurio nasrai ėmė nenatūraliai plėstis.
Nebūties sargas hibridas tikrąja to žodžio prasme turėjo labai didelius nasrus… Buvo mandagių atsikalbinėjimų, net baimių ir abejonių dėl minties būti prarytam… Tačiau, kaip pasakė Marilyn, pirmoji pasislėpusi nebūtyje:
— Yra tik viena išėjimo burna… Exit to nothing!
Angelas įlindo antras, kalbėdamas psalmes ir vis dar atgailaudamas linkčiodamas galva. Henri, paskutinis įšokęs į Tonton Maxime nasrus, iš bravūros švilpavo, tikėdamasis padaryti įspūdį Marilyn, kuri jo jau nebegirdėjo. Tada Tonton Maxime išsivertė išvirkščias.
Pabėgimas pavyko vos per plauką.
Po kelių sekundžių daugybė demonų, tarp kurių buvo patys niekingiausi pragaro padarai, jau buvo įsiveržę į žemiškąjį sodą ir lakstė visomis kryptimis tarsi atlygio medžiotojai.
Rose des Vents, nešamas savo pavaldinių, šypsojosi po paaugliška ožio barzdele ir riaumojo iš puikybės. Sakoma, laikas daug ką ištrina. Bet kad taip?! Rose neatpažino Edeno sodo, kuriame jaunystėje lankėsi įtikinamos išvaizdos roplio pavidalu.