O Bulvių lupenos suskubo surasti savo žmoną, brangiąją Guili-guili, ir jai padėti. Jis labai nerimavo, kas galėjo jai nutikti. Kokioms iškrypusioms kančioms ją buvo pasmerkę velniūkščiai? Gal ji kentėjo baisius kankinimus melasa?
Jei Bulvių lupenos buvo sutrikęs, visas paskendęs mintyse apie galbūt nemalonią savo žmonos padėtį, ką jau kalbėti apie jos pačios baimes? Ji dar niekada nebuvo mačiusi jo grįžtant į jų namus su būriu nepažįstamųjų. Iš pradžių ji jį kiek pabarė. Argi tai nebuvo natūralu?
— Lupenos, ar bent žinai, kurią valandą grįžti?! — garsiai pasakė ji, rankomis ir sparnais įsirėmusi į klubus. — Na ir kaip tu atrodai! O kas tie tavo pasilinksminimų draugužiai?
— Vargšele Guili-guili, tu mane taip myli, kad dėl mano likimo nerimavai labiau negu dėl savojo!
— Taip, tai tiesa! Mes taip baisiai išsigandome! Bet kas nutiko ir kur Dievas?
— Mes žinome ne daugiau už tave. Turbūt nė nereikia tau aiškinti, kad Rose des Vents įsiveržė į rojų. Tačiau nesijaudink: liko tik saujelė demonų, kurie jo ieško, bet nesėkmingai. Henri, Marilyn ir Tonton jį persekioja, — ramino Bulvių lupenos.
Kelių šventųjų, buvusių velniūkščių ir kitų sielų, atlydėjusių Bulvių lupenas, nuostabai, abu angelai aistringai pasibučiavo. Kai šios būtybės bučiuojasi, yra į ką pažiūrėti. Bet dar labiau — ko pasiklausyti. Susilietus jų lūpoms pasigirsta žemas, nenutrūkstamas, tačiau malonus garsas. O jei jie praveria burnas, kad jų liežuviai susitiktų ir švelniai vienas kitą paliestų… tas nenutrūkstamas garsas pereina į harmoninę fazę, ir iš jų gerklių sklinda gražios švilpiamos melodijos, vis naujos ir naujos.
Tačiau net ir šio aistringo bučinio nepakako pasiekti Dievą: jis vis dar jiems neatsiliepė.
Generolo kūnas mielai būtų garsiai pamąstęs, nė nesuvokdamas, kad, nuolat daužydamas sau per kaktą, išsikeptų trečiąją akį. Tik štai jis vis labiau tolo nuo savo sklandančios ataugos… tos rėksmingos, gleivėtos galvos. Vis dėlto jo galva, kaip ir dera geram strategui, būtų pavedusi užduotį savo mėgstamiausiam seržantui Minus Cule, tardama…
— Mano mažasis šūduk!… (Taip Rose meiliai vadina savo tarnus.) Tu ir kiti grįšite į užkariautas teritorijas ir patikrinsite, ar viskas ten gerai. Rytoj prie mūsų prisijungsite. Nepamirškite, kad būsime kiek toliau į vakarus. Galite eiti.
— Jokių problemų, mano generole! Duodu Minuso garbės žodį: jei bus kokių problemų, pats jas ištaisysiu, kaip tikras suaugusysis!
— Nedarykite kvailysčių! — būtų jam atsakiusi mano galva. — Ir, svarbiausia, liaukitės tauškę nesąmones. Pavedu jums tik išžvalgyti padėtį, ir nieko daugiau! Na, lauk! Vykdykite!
Tada mano galva būtų supratusi, kad Minus Cule neketino tučtuojau skubėti rinkti žinių apie visa, ką vertėtų pranešti. Mažasis dviragis, man jo nesudrausminus, būtų pasidavęs savo mėgstamiausiam užsiėmimui. Juk jau gana seniai jis nebuvo žvilgčiojęs po angelų apdarais…
Štai Rose kūnas ėmė mąstyti.