Kitur, netoli rojaus vartų, pačiose dangaus valdose…
Visos išgelbėtos sielos žinojo, kad įmanoma tik viena strategija: pulti, laiminant visus Rose des Vents talkinusius velniūkščius. Visi drauge — Bulvių lupenos, buvę pasmerktieji, darnūs pusmėnuliai, vieniši pusmėnuliai ir visų laikų šventieji — prisiminė siaubus, kuriuos jiems buvo sukėlęs Rose.
Jie nutarė laikytis tokio plano: apsimesti, kad visiškai nieko nebeprisimena. Paskui laiminti nesupykstant — juk ko būtų verti palaiminimai be laisva valia patirto džiaugsmo? Tačiau liko viena nedidelė problema: toji juodaodė moteris, vis tebeieškanti savo sielos draugo. Žinoma, ji neprisiminė, kas esanti, bet kaip reaguotų demonas, jeigu pačiame rojaus viduryje ji jo paklaustų: „Ar jūs tas, kurio ieškau?“
Susidūrus su šia problema, Marilyn pasiūlė:
— Galų gale tai tik menkas rūpestis. Jie juk pamanys, kad yra savo namuose.
Taigi išgelbėtos sielos ryžtingai patraukė pasitikti velniūkščių ir kitų bloga lemiančių padarų. Nespėjus tiems atgrasiems priešininkams nei žodžio ištarti, nei pikto darbo nuveikti, juos palaimino.
Tą pačią akimirką jų ragai ėmė tirpti, uodegos trumpėjo ir nyko iki pat uodegikaulio. Jie pamėlynuodavo iš gėdos, kaip angelas, užkluptas įkišęs pirštus į lėkštę su mėlynėmis. Nuo tada velniai, jau nustoję būti velniais, atrodė kaip žmonės. Perdavę žinią vieni kitiems, jie savo ruožtu ėmė laiminti kitus. Tarytum būtų patyrę žaibišką egzorcizmą, negrįžtamai pakeitusį jų asmenybę. Jie tiesiog tapo angelais be sparnų. Be jokių galių, panašūs į žmones, gimusius jau suaugusius.
Tačiau šiam tokiam paprastam planui vos neiškilo pavojus, kai vienas žalias velnias už kelių metrų išvydo Tonton Maxime siluetą. Keistasis ančiasnapis ką tik baigė išlaipinti savo keleivius ir taisėsi nasrus. Tai visiškai sujaukė raguotojo logiką.
„Turbūt dėl pasikeitusio oro ar siaubo laiko poslinkio man prasidėjo haliucinacijos. Jeigu pasakyčiau Rose des Vents, kad mačiau keturkoję antį su kamščiatraukio formos uodega ir šimtų metrų ilgio snapu, jis palaikytų mane sugedusiu. Ne! Geriau niekam apie tai nepasakosiu. Ypač jam. Jis apipiltų mane melasa arba, dar blogiau, nuimtų mano gražiąją fondiu šakutės tatuiruotę nuo šlaunies“, — pagalvojo jis prieš pat gaudamas palaiminimą.
Nors puolimas pavyko, Tonton ir Henri tebebuvo susimąstę.
Atėjo viena amžinybės akimirka, kai kai kur susidarė spūstys. Neįmanoma į rojų suvesti visų pasmerktųjų ir jo neperpildyti. Tokiose vietose buvo kaip per patį piką didmiesčio centre: žmonės pypsėjo ir kartojo tą garsųjį klausimą. Nuodėmių atleidimai atstojo žalią šviesoforo signalą. O paskui užplūsdavo neišmatuojamas džiaugsmas būti laisvam kaip vėjui. Visi tiesiog siautėjo iš laimės, tarsi po didžiųjų pergalių ledo ritulio ar futbolo aikštelėje.
Vėliau, pasitaikius progai, gerieji revoliucionieriai šaltinio vandeniu nuplovė angelų sparnus, pasinaudoję muilu, kurio buvo likę ant šventųjų aureolių.
— Štai! Sumanymas buvo puikus. Viskas grįš į savo vėžes, — nesusilaikę tarė visi keturi nelaimės draugai.
— Tai, ko nėra, juda greičiau už mintį ar materiją, — neklysdamas pareiškė Tonton Maxime.
Paskui jis pakvietė Henri ir Marilyn leistis ieškoti Rose des Vents. Netrukus viskas buvo parengta susekti piktavalį, klastingą generolą. Tonton Maxime plačiai atvėrė savo nasrus. Paskutinę akimirką, prieš pat Tonton atliekant zirgouille, juodaodė moteris jau rengėsi šokti į nebūtį.