Bulvių lupenos pabudo po savo metamorfozės. Nuo jo sklido tik silpnas lotoso žiedo kvapas, ir nieko daugiau.
Tarsi ką tik išėjęs iš hipnozės seanso, jis pajuto, kaip iš pykčio ir bejėgiškumo ima mėlynuoti ultramarino spalva. Supykęs, kad Toutrec dingo, ir nustebęs dėl Marilyn nebuvimo, jis pasijuto apgautas. Nė akimirkai jam neatėjo į galvą mintis apie pagrobimą. Jis svarstė, kokių papeikimų gali sulaukti. Tris kartus nusijuokti einant pareigas, palikti atvirus rojaus vartus ir leisti pabėgti būsimam pasmerktajam — už visa tai jam grėsė labai ilgas pamokslas. Jis tai žinojo. Dar blogiau: ilgą laiką jį verstų nešioti kepurę iš mažų pilkų debesėlių.
— Susimkime! Nesileisime nupešami! Jeigu sučiupsiu Toutrec, pragare jis taps atsarginiu degtuku! — pratrūko iš pykčio.
Nieko nelaukdamas angelas, plačiai išskleidęs sparnus, įskrido į rojų. Ar vartai liko atviri už jo nugaros? Jam tai nerūpėjo: surasti mažąjį merą turėjo užtrukti visai nedaug. Be to, kaip vartų sargas jis turėjo ypatingų privilegijų. Taigi vartai ir liks plačiai atverti!
Prisiekdamas, kad Henri dar pamatys patį velnią, jis nė nenutuokė, kad pats tampa nelaimės pranašu.
Prieš keletą amžinybės akimirkų, angelui nusijuokus trečią kartą, slapčia prisiartino vienas gana apsukrus ir klastingas veikėjas. Niekas jo nepastebėjo. Menkas ir tingus Minus Cule buvo mažas, raudonas, itin išdykęs demonas. Jis dievino šnipinėti prie rojaus vartų. Labiausiai mėgo tykoti ir žvilgčioti po vartus saugančių angelų togomis. Tai buvo kone jo hobis.
Minus ką tik išvydo tai, kas draudžiama. Jautėsi kaip medžiotojas, nukovęs gražiausią savo gyvenimo laimikį. Jis pamatė tai, ko neturėjo matyti: užmigusį angelą, po jo pabudimo kilusią sumaištį, be priežiūros paliktą įėjimą į rojų ir — neįtikėtina sėkmė raguotajam vujaristui! — plačiai atlapotus vartus!
Net pamiršęs, kad galėjo dar paspoksoti savo malonumui, jis nuskubėjo pranešti viršininkui apie retą progą: kelias buvo visiškai laisvas.
Koks baisus viršininkas! Kad ir ką kas manytų… tikrasis jo vardas — Rose des Vents.
Išgirdę šį vardą, daugelis vyrų išpūs krūtines iš pasididžiavimo, tvirtindami jau seniai nujautę, kad ši pabaisa yra moteris. Tačiau, nors jo vardas moteriškas, kūnas panašus į vyro. Tik atsargiai: moterims nereikėtų skubėti kaltinti ar juoktis. Ponai ir ponios! Rose des Vents yra belytė būtybė. Iš to kyla siaubinga frustracija. Mėgstamiausias jo ginklas sutrikusiam libido išlieti? Naudotis kitų seksualumu, iškreipiant jų fantazijas.
Taigi Rose primena aukštą raguotą vyrą! Plikas, jis didžiuodamasis — kaipgi kitaip — nešioja paauglio ožio barzdelę. Jo pėdos baigiasi ne kanopomis, o keturiais didžiuliais pirštais, kurie, regis, vienas su kitu nesikalba. Akys paraudusios nuo liguisto nuovargio ir besaikio padirbto alkoholio vartojimo. Oda stebėtinai balta, dar baltesnė už albinoso. Sakoma, nuo laimės saulėje stokos. Vardas Rose des Vents jam puikiai tinka, nes dujos iš jo veržiasi be jokio vargo. Argi nesakoma: čia velniu dvokia!
Šimtus šimtmečių Rose puoselėjo nenumaldomą troškimą užgrobti rojų. Gal tai tolima vaikystės svajonė? Pasaulio pradžioje, kai turėjo mažiau darbo, jis sukūrė paprastą ir tikslų įsiveržimo planą: „Pulti!“ Ir štai pagaliau atsirado tinkamas metas nušluoti džiaugsmą ir paralyžiuoti rojų. Rose ir jo mažasis bendrininkas, kartu ir informatorius, galvojo tik apie vieną žodį: „Puolimas!“
Iš tamsybių išniręs generolas Rose stačia galva, šakėmis mosuodamas, metėsi į savo naikinamąjį darbą. Paskui vadą į šį laukinį antpuolį plūdo velniūkščiai, demonai, sparnuotos išmatos, pragariškos išmonės ir kiti liūdni padarai. Apačioje pasmerktųjų prižiūrėti liko tik keletas kalėjimo sargų smailomis uodegomis.
Pirmoji išniekinta vieta buvo didžiulė pasakiška biblioteka Edeno prieangyje. Plėšimai! Niokojimai! Nusikaltimai! Nesivaržydama gauja plėšė knygų lapus ir maišė puslapius. Žinynai, surašymai, įrašai, visuotiniai gyvųjų ir mirusiųjų sąrašai, įvairiausios šventosios visų religijų knygos — visa, kas ten buvo, godžiai išniekinta. Visa biblioteka ir jos turinys virto klastotėmis.
Tad kelių tūkstančių metų senumo šventojoje knygoje dabar buvo galima aptikti tekstų, šlovinančių šiuolaikinių sektų propaguojamą seksualinę laisvę. Lygiai taip pat velniai šventiesiems priskirdavo stebuklus, kuriuos atliko kiti. Visi pranašai skyrė vandenis horizontaliai. Atsirado naujas įrašas: ant kryžiaus buvo nukryžiuotas Civa; dėl to iškilo bėda, kaip padaryti septynšakį žvaigždės formos kryžių. Net netikri pranašai paragavo Rose des Vents vaistų: jie pagaliau ėmė sakyti protingus dalykus.
Šie veiksmai sukėlė didžiulę sumaištį gyvųjų pasaulyje. Žemėje viskas vyko taip, tarsi Henri būtų buvęs paskutinis miręs žmogus.
Nepaisant įmantraus, beveik tūkstantmetį brandinto plano, jame slypėjo didžiulis trūkumas. Atvirkštinis poveikis. Laiko pakeitimas netikėtai lėmė, kad žmonės nebegalėjo mirti. Taigi gyvųjų pasaulyje egzekucijos nesibaigdavo. Įprastai mirtinos avarijos nepareikalaudavo nė vienos gyvybės, žmogžudystės žlugdavo, o mirštantieji niekaip nenumirdavo. — Nelengva pusryčiauti su kulkomis skrandyje!
Sunku po avarijos grįžti namo visiškai girtam, nešantis koją po pažastimi! Laidojimo namai bankrutavo. Stebukladariai neteko darbo. Duobkasiai pigiai perdirbinėjo karstus… į muilo dėžes.
Įsiaudrinę pamokslininkai nebesugebėjo rėkti sakyklose. Jų įprasti argumentai ir grasinimai neteko prasmės. Jie be perstojo tauškė nesąmones. Iš jų lūpų byrėjo tokie „perlai“, kad iš juoko raičiojosi net neišprusę juvelyrai. — Kitą savaitę, jeigu mūsų pelnas neaugs, keliausite tiesiai į pragarą! — Atgailaukite, vargšai dvasia! — Tegul nuolankieji puikuojasi…
Rose baltais pirštais palietė medį sidabro lapais. Jo spalvos pasikeitė tarsi atėjus žiauriam, tyčia sukeltam rudeniui. Paraudę lapai akimirksniu nukrito. Generolas Rose des Vents būtų mielai turėjęs po ranka keletą angelų, kad išgirstų juos keikiantis pamačius šį jovalą.
Bet kur buvo Dievas? Ar jis apskritai dar egzistavo?
Pasėję chaosą prie rojaus įėjimo, pirmieji pragaro niokotojai patraukė gilyn. Jie triumfuodami žengė pro vartus, kurių slenkstį išniekino savo nepageidaujamu įžengimu. Tačiau ėjo tyliai, be šūksnių, pasitikėdami, kad užklups gyventojus netikėtai ir įtvirtins savo valdžią.
Žiaurumai, sadizmas. Kiekvienas pakeliui sutiktas angelas būdavo dosniai apipilamas lipniausia melasa. Skristi pagalbos — nebeįmanoma! Velniūkščiai pylė rožinį skystą muilą į šventųjų aureoles. Jų mėginimai melstis pakildavo muilo burbulais, kurie niekaip nesprogdavo.
Mažieji demonai turėjo prisirinkę nemažai triukų. Tarsi per Heloviną jie dalijo ypatingą kramtomąją gumą sieloms, kurios ją kramtė savo noru arba per prievartą. Šėtoniškų saldainių ypatybė: po senų mėtinių saldainių skoniu slėpėsi baisi atmintį naikinanti medžiaga. Niekas nebeprisiminė savo vardo!
Štai vienas toks pokalbis…
— Sveiki, mano vardas… Mano vardas?.. Ėėė… Pirmiau pasakykite savąjį…
— Žinoma! Tik jo neprisimenu. Ne, jūs pirmas!
— Gerai, mano vardas…
— Ar mes pažįstami?
— Iš tiesų! Jūsų neprisimenu.
— Aš irgi! Net savęs neprisimenu!
— Ar prisimename patys save?
— Prisimenu tik tai, kad nieko neprisimename.
— Jau šis tas! Pažiūrėkime, apie ką kalbėjome… Bet kas jūs toks?
Nuo vienos grupelės prie kitos plintanti amnezija sukėlė dar neregėtą déjà vu reiškinį. Tikra retenybė! Demonai taip pat pūtė miglą į akis: kiekvienas daiktas ar siela, paliesta jų beriamos pudros, bemat įgaudavo veidrodžio pavidalą. Tie stebuklingi talko milteliai vertė susimąstyti!
Dar viena nelaimė… Įkyriu keru, pasitelkę keistus ruporus, jie transliavo naujausius Rose des Vents garso įrašus. Tarsi iš kanalizacijos šulinių skambėtų muzika, dar blankesnė už senųjų liftų melodijas.
Neužsibūkime čia amžinai…!
Bet kur gi buvo Dievas?.. Atrodo, velnias šio klausimo sau nekėlė.
Jo kariuomenė rojuje žengė pirmyn neįsivaizduojamu greičiu. Gėrio jėgų kontrpuolimas atrodė neįmanomas, neegzistuojantis, neįsivaizduojamas. Rose žinojo, kad linksminsis dar ilgai, nes niekada neužims viso rojaus. Mat vienas amžinybės principų — būti… begalinei.
Nė vienas angelas, nė vienas šventasis, nė viena rojaus siela nebūtų patikėjusi, kad tokia katastrofa įmanoma. Nebuvo jokios gynybos, nes niekas neįsivaizdavo tokio sukrėtimo.
Manyti, kad žinai viską, reiškia nežinoti to, kas būtina. Žemiškojo rojaus, kuriame slapstėsi Marilyn ir Henri, invazija dar nepalietė. Gal dieviškos magijos padarinys?.. Nė vienas velnias ten neįžengė. Kol kas.