Tuo metu sutrikusi ir nepastovi Rose des Vents galva vėl susirado likusią savo pragarišką svitą. Ji mėgino prisišaukti kelis pasivytus raguotus savo parankinius velnius — tuos, kurie dar nebuvo palaiminti. Nieko neįtardamas Rose (tiksliau, jo galva) įsivaizdavo, kad kiti bendrininkai linksminasi kur nors kitur rojuje. Iš tikrųjų visi jie, gavę palaiminimą, jau buvo virtę besparniais angelais.
— Ar atpažįstate mane? Tabarnak!
(Atkreipkite dėmesį, kad šis pykčio šūksnis labai paplitęs prancūziškai kalbančioje Amerikoje. Tačiau tai dar nereiškia, kad šis posakis — Rose des Vents draugužė.)
— Mano brangieji šikniai (taip jis vadina visus savo pavaldinius būdamas geros nuotaikos…), rytoj mūsų laukia galutinė pergalė: būsime nugalėję gėrio jėgas. Jų gynyba buvo tokia silpna, kad, galima sakyti, nesutikome jokio pasipriešinimo. Nematau, kas galėtų mums pakenkti dabar, kai valdome didžiulę begalybės dalį. O kai užbaigsime šią, prisiekiu… (hm!) labai smagią užduotį, kiekvienam iš jūsų, ištikimieji blogio kariai, patikėsiu po planetą, kurioje viešpatausite kaip tikri gražuoliai užpakaliai. Jūs imsitės gyvųjų, o aš padulkinsiu mirusiuosius.
Tačiau tikiuosi, kad savo gudrybėmis ir pagundomis jūs išnaikinsite šventuosius, angelus ir gerąsias sielas! Tegyvuoja jūsų vadas — aš pats, generolas Rose des Vents! Tegyvaukite ir jūs, mano mielieji šikniai! Tegyvuoja išsigimusios sielos ir puolę angelai!
Po šios ugningos pragaro generolo kalbos nesulaukta jokio atsako, kol jis neišleido įsakymo…
— Dabar galite man paploti!
Pasipylė plojimai. Velniūkščiai įnirtingai daužė savo ragus vienas į kitą. Trindami uodegų galiukus, jie pliaukšėjo jais per paraudusias šlaunis. Pritardami leido mirtį primenančius riksmus.
— Netrukus išsiskirstysite ieškoti to, ko man trūksta, nuo kaklo iki kojų pirštų. Matote, galvos dar nepamečiau!
Staiga, tarsi iš niekur, aikštės viduryje pasirodė keistas gyvūnas.
Tai buvo Tonton Maxime, pasirodęs pasitelkęs savąją zirgouille. Pirmiausia jis išvėmė pats save — juk teisingai suprantama labdara prasideda nuo savęs. Paskui Tonton išleido iš savo nebūties Fleur, kuri vis dar tvirtai laikė rankoje vudu lėlę, kaip maža mergaitė laiko lėlę už rankos. Be to, Tonton Maxime stengėsi paslėpti asmeninį Rose des Vents dienoraštį, parsineštą iš pragaro.
Kadangi Tonton buvo atsukęs velniui užpakalį, šis iš pradžių nepastebėjo nei juodaodės moters, nei dienoraščio. Tačiau generolui pasivaideno, kad jį apgavo akys, pamačius, jog Tonton neturi išangės. Juk jei jis maitinosi vien nebūtimi, kam jam toks daiktas būtų reikalingas?
Išvydęs šį reiškinį, generolas Rose des Vents, tai yra… jo galva, kiek atsitraukė. Bet greitai susitvardė, kad neprarastų veido — juk tai buvo viskas, kas jam liko.
— Kas jūs toks, kad drįstate mane pertraukti? Ką čia veikiate? — suriko velnias.
Tonton išsigando. Niekada nematęs to klastingo kvailio, liepsnų karaliaus, jis buvo įsivaizdavęs jį milžinišką, su atgrasia galva, visa raudona oda, ožio kanopomis, ilgais ragais ir atletišku kūnu. Ir dar su visur jį lydinčiu debesiu. Žodžiu, archajiškas paveikslas, kurį kadaise kažkas lakios fantazijos nupiešė apimtas liguistos iliuzijos.
Bet nebūties sargas buvo tvirtai įsitikinęs, kad velniui pasirodžius stiprus sieros kvapas užgožia visus kitus kvapus. O čia labiau smirdėjo bezdalais. Be to, priešais jį tebuvo galva! Visa tai Tonton Maxime nė kiek nenuramino, juolab kad jis žvelgė į velnią tik akies krašteliu. Nors šią akimirką neatliko zirgouille, vis tiek buvo aukštyn kojomis. Susijaudinimas atsidūrus akis į akį su… velniu atėmė iš jo tą kalbos valdymą, kurį buvo įgijęs trumpai pasimankštinęs tartį. Ir vėl pradėjo smarkiai mikčioti.
— Aš pasimaišiau… prisistatau… Ką aš čia kalbu?! Ponton… Tonton. Ką vėl sakau?! O aš čia tik prasikasu…
— Na ir esate pilnas sriubos storulis!
— Ne, aš sakiau: tik praeinu pro šalį. Ką aš čia kalbu?!
— Ar negalėtumėte atsigręžti, kai kalbate su manimi? — paklausė vis labiau įsižeidžiantis Rose.
Išgirdęs generolo įsakymą, Tonton nervingai apsisuko. Tačiau sukdamasis užkliudė juodąjį perlą, ir šis nukrito tarp velnių, stebėjusių, kaip jų vado galva kalbasi su nebūties sargu. Fleur nesusižeidė, tik tuoj pat ėmė vaikštinėti tarp sieros smirdalių ir kartoti savo dainelę: „Ar jūs tas, kurio ieškau…, tas, kuriam esu skirta?…“ Žinoma, visi siuntė šią gražią pakvaišėlę kuo toliau.
Rose pribloškė staiga pasirodęs keistas plokščiasnapis padaras. Tačiau pergalė jam atrodė pernelyg arti, kad leistųsi išgąsdinamas.
— Iš kur atėjote?
— Aš iš niekurk… iš niekur. Ką aš čia kalbu?!
— Būkite logiškas! Jeigu kur nors ateinate, vadinasi, iš kažkur atėjote. Ar ne?
— Tai tiesa visam kapui… visam pasauliui, sakau.
— Matote, pats tai pasakėte.
— Taip! Bet, papu… ne man… Ką aš čia kalbu?!
— Norite pasirodyti gudresnis? Gerai! Paaiškinkite!
— Prieš jums… pamatant save, prieš jums pamatant mane… Ką aš čia kalbu?! Ar aš buvau čia?
— Žinoma, kad ne.
— Ar žinojote, kur aš buvau?
— Ne, nes manęs ten nebuvo.
— Jeigu jūsų ten nebuvo, kaip galite tvirtinti, kad aš buvau kažkur?
— Todėl, kad taip yra!
— Tarkime, kad akimirksniu dingčiau taip pat, kaip atsiradau. Ar vis dar egzistuočiau?
— Na taip, pagaliau… hm… Aišku!
— Vadinasi, egzistuočiau todėl, kad išnykčiau?
— Taip, tam tikra prasme!
— O kur būčiau?
— Be abejo, kažkur.
— Taigi, jei teigiate, kad egzistuoju kažkur, nes nesu čia, ar negalėtumėte pasakyti, kad esu kitur?
— Iš tiesų!
— Jeigu mintyse pereitumėte visas vietas, kurias tik galite įsivaizduoti, ir nė vienoje manęs nerastumėte, argi ieškodamas nesakytumėte: „Nematau jo! Jo niekur nėra!“
— Hm! Gali būti!
— Štai matote, kaip ir sakiau. Aš atėjau iš niekur.
— Po galais, jūs norite pergudrauti tokią bjaurią būtybę kaip aš. Žinokite, kad protas čia — aš. Tačiau turiu prisipažinti, jūsų magijos triukas mane sužavėjo. Aš, pats išradęs iliuziją, pripažįstu jūsų gabumus. Labai juos vertinu, patikėkite! O kadangi šiuo metu rengiame nedidelę šventę, kviečiu ir jus!
Henri, Marilyn, du angelai ir kelios išlaisvintos sielos buvo įsimaišę į demonų minią. Jie išsiskirstė, kiekvienam teko savas plotas. Kiekvienas ėmėsi paskutinėse eilėse stovinčių velnių, laimino juos ir atversdavo. Paskui prasidėjo domino efektas. Taip elgėsi visi, išskyrus Henri Toutrec, kuris išėjo iš rikiuotės. Jis priėjo prie didžiulės Rose knygos, nustebęs žiūrėdamas į galvą. Niekada nebuvo įsivaizdavęs pragaro valdovo tokiu pavidalu. Pagalvojo, kad belieka tik priversti jį netekti ir tos galvos.
Jis atsivertė dienoraštį atsitiktinėje vietoje ir ėmė garsiai versti.
— Bet juk tai mano asmeninis dienoraštis! Tabarnak!
Henri galva nė kiek neišgąsdino. „Šiandien turėjau gerti geležies kapsules, nes sergu mažakraujyste.“ Paskui Henri skaitė toliau: „Pavogiau klajojančių ugnelių, kad galėčiau apsimesti ugnies rijiku. Nusideginau gomurio liežuvėlį. Auč! Ai! Skauda! Mama!“ Jis atvertė kitą puslapį. „Šiandien pavirtau žmogumi. Nuėjau į viešnamį ir paprašiau vienos prostitutės, kad ji iš visų jėgų plaktų mane stručio plunksna.“ O visur dar priklijuota mažų angeliukų.
— Kas jūs toks? Tabarnak! Atveskite jį pas mane!
Rose vos sugebėjo perrėkti aplink sklindantį garsų kvatojimą.
Iš keleto generolui dar ištikimų ir dar neatleistų nuo nuodėmių demonų du pakluso. Jie nutempė Henri prie galvos.
Marilyn pastebėjo Fleur, kuri nesąmoningai jau ketino sekti paskui Henri. Ji tuoj ją atstūmė, kad šios nepagautų piktdžiugiškai besijuokiantys Rose kambariokai. Bet tuo pat metu išblyškusi galva pastebėjo Marilyn.
— Ei! Pažįstu šitą blondinę! Tai mano mėgstamiausias sekso simbolis! Marilyn Monroe. Atveskite ir ją! — sušuko Rose, jo burna buvo pilna dvokiančių seilių.
Velniška Rose galva pastebėjo Tonton, kuris susirūpinęs artėjo prie abiejų savo draugų. Manydamas, kad laukia dar vienas fokusas, generolas įsiterpė, jau sugalvojęs kitą planą porai…
— Priveskite tuodu arčiau. Taip, vyruką ir merginą, kuri visai nieko. Ką tik sugalvojau jiems ypatingą kankinimą.
— O aš norėjau juos praryti! Nuryti nekramtęs! — sakė Tonton, tikėdamasis sugrąžinti juos į nebūtį ir išgelbėti nuo Rose nagų… dyglių.
— Ne! Jokiu būdu!
Generolas tada ištiesė nosį į pilkšvą plokščią uolą ir griežtai įsakė:
— Atveskite gražią blondinę ir tą mažą bjaurybę. Užkelkite juos ant tos natūralios scenos. Jie jau nuogi — mane tai provokuoja. Nuo to net seilės taškosi.
Stumdomi, įžeisti ir pažeminti, Henri su Marilyn per kelias akimirkas — vos per vienos liepsnos trukmę — atsidūrė Rose des Vents nurodytoje vietoje. Norėdami vienas kitą išgelbėti, jie vaidino, kad nekenčia vienas kito. Atrodė, lyg negalėtų vienas kito pakęsti. Jie nenustojo vaidinę. Vaidyba buvo tokia įtikinama, kad net Tonton nuliūdo ir ėmė svarstyti, kas gi nutiko.
— Ką dabar su jais daryti, jūsų negarbe? — paklausė Poil aux Cornes, vienas Rose padėjėjų, kuris atitempė Marilyn ant podiumo, pakeliui leisdamas sau kelis nepadorius judesius.
— Atlaisvinkite sceną, noriu kreiptis į šiuos vienas kito nekenčiančius žmones (įsimylėjėlių vaidinimas buvo labai įtikinamas). Dievinu žiūrėti į būtybes, kurios viena kitos nekenčia. Man tai tikras malonumas, — komentavo Rose galva, kybanti virš nešiojamo sosto, padaryto iš apleisto termityno.
Paliepęs vienam velniui liokajui pakasyti savo ožkabardę, jis kelias akimirkas pasvarstė. Paskui įsakė…
— Ei!… Jūs, Monroe! Skelkite antausį tam nykštukui!
— Su malonumu! — sušuko Marilyn, smarkiai voždama Henri, manydama, kad palietė tik jo aurą. Tiesa, po invazijos dar ne viskas buvo grįžę į savo vėžes. Kaip po visuotinio elektros tiekimo sutrikimo: ne visi vartotojai prijungiami vienu metu.
Marilyn mėgino netiesiogiai parodyti savo partneriui, kad tik apsimeta nekenčianti. Ji smiliumi lietė sau kaktą, tarytum perspėdama.
— Dzin! Dzin! Ei, kvaily! — tarė ji. — Ar po ta makaulė bent yra smegenų?
Paskui krumpliais pabeldė Henri į viršugalvį.
— Tuk! Tuk! Tuk!… Ei! Alio! Ar kas nors mane girdi?… Alio! Alio! Alio! lio… lio… Nieko nėra, bet aidas girdėti! O! Ten supuvusios smegenys!
— Aš ne kurčias, supratau, tu išprotėjusi burna! — atsakė Henri, išplėtęs akis it biliardo kamuolius.
Angeliškąja kalba ir telepatija jis leido jai suprasti, kad jeigu ji nedelsdama vėl jam nesuduos, pats taip pasielgs.
Šmaukšt! Henri krūptelėjo nuo antausio — gal ir nenuoširdaus, bet vis tiek gerokai stipraus. Tai patvirtino paraudęs skruostas.
— Dabar paeiliui, greičiau ir stipriau! — pareikalavo visų velnių vadas, besimėgaujantis savo paties nelaimingumu.
Nedvejodami, galvodami tik apie kito sielos išgelbėjimą, abu pakluso, apsimesdami, kad nekantrauja vienas kitą žiauriai daužyti ir kad jų priešiškumas vis didėja. Jeigu jie dar būtų turėję kūnus, kraujas būtų upeliais tekėjęs jų veidais. Besikeičiant smūgiams, ritmas vis keitėsi, kol jiedu pradėjo pliaukšėti vienas kitam vienu metu. Nuo smūgių stiprumo abu tuo pačiu judesiu nugriuvo ant žemės.
Gaila — kaip tik ką tik baigėsi auros sutrikimas. Būtų mažiau kentėję.
Nors po jų griuvimo generolas lojo ir staugė — juk ploti negalėjo —, šis tariamas smurtinis barnis jam jau ėmė nusibosti. Patenkintas reginiu, dabar jau menkiau besimėgaudamas taip puikiai suvaidinta neapykanta… („jis pakilo nuo savo sėdynės…“), pakėlė galvą ir garsiai kvatodamas išleido dar vieną įsakymą… kartu paleisdamas vieną iš tų savo vėjų… pro burną. Ši keistenybė jam pakišo mintį. Jis pagalvojo: „Jeigu įsakysiu savo kūnui bezdėti, galėsiu jį surasti pagal bjaurų kvapą.“
Paskui plačiai šypsodamasis įsakė…
— O dabar… ištvirkaukite! Ir gyviau!
Jau stovėdami vienas priešais kitą, jiedu tarsi sustingo. Nė vienas nesitikėjo tokio gašlaus reikalavimo. Trokšdami vienas kitam atleisti ir pulti į glėbį, jie pamažu artėjo. Prieš pat susiliesdami abu atsisuko į šlykščiąją galvą, norėdami įsitikinti, ko iš tiesų Rose nori.
— Jūs norite, kad mes… — vienas paskui kitą pratarė Marilyn ir Henri.
— Jei to nepadarysite, rasiu būdą jus priversti. Supratote? Vykdykite! Ir dar labiau bjaurėsitės vienas kitu, ir patys būsite dar bjauresni, jei bučiuositės! Cha! Cha! Cha!… Dar geriau: žinau, kad norėsite apsivemti vienas ant kito, jei tai darysite lėtai, glamonėdami vienas kitą su pagieža. Ypač po to, kai ką tik taip daužėte vienas kitam antausius. Tabarnak! Kaip aš myliu neapykantą! Kiek žinau, nuo įnirtingo priešiškumo pyktis dar niekad nenukentėjo! Neįtikėtina! Na, ko laukiate?
Užsimerkę Marilyn ir Henri ėmė aistringai bučiuotis, tikrai stipriai jausdami vienas kitą, bet apsimesdami pasišlykštėję. Tarsi kai kurie iki banalumo nuvalkioti bučiniai žemiškose pornografinėse svetainėse. Rose nepastebėjo apgaulės — ir tai jam, reikia pasakyti, labai patiko. Paskui, susivieniję savo meilėje, jie geidulingai glamonėjo vienas kito kūną, vaidindami nuobodulį, taip įkalindami velnią jo paties fantazijose. Jie išdrįso net ragauti vienas kito… per glėbesčiavimąsi, kuris nebuvo jau toks… priverstinis. Velniui seilės tekėjo įsivaizduojant, kad mato seksualizuotą priešiškumą. Paskui kūniškąją įžangą pakeitė įžanga į galutinį orgazmą. Henri įėjo į Marilyn. Marilyn priėmė Henri. Ji jį spaudė, jis skleidėsi. Ji leisdavo jam išsprūsti, o jis sugrįždavo nė neišėjęs. Tarsi sirena jos pilvas šaukė mylimąjį, kurį bangos išmesdavo į jos drėgnus krantus… Paskui ji pakildavo it banga, kad jis vėl į ją įsilietų. Henri plaukė į šios įlankos žiotis, kur kilo potvynis. Jų auros susiliejo generolui Rose nieko neįtariant.
Aplink Fleur tarytum sužibo šviesa. Įsimylėjėliai patys įsitraukė į savo žaidimą. Niekas nebegalėjo jų sustabdyti. Visa aplink juos pamažu blėso. Niekas nebeatitraukė jų nuo lengvo tarsi oras džiaugsmo. Judesys vis stiprėjo. Jų ritmas priminė skrendantį erelį. Greitis augo, ir jų tempas jau beveik prilygo sakalo sparnų plakimui. Henri skrido, Marilyn sklandė. Ji leisdavosi nešama jo kvėpavimo, paskui sekdavo iš paskos. Jie kvėpavo taip, kaip tuomet, kai buvo gyvi.
Tarsi migruojančių didžiųjų einių pora, neprarasdami šiaurės krypties, jie skrido tiesiai į savo prieglobstį. Jų kelionėms beveik pasiekus tikslą, balandžiu virtę troškimai skelbė paskutinę žinią. Amžinybė staiga tarytum susispaudė jų sielose. Baigdami jie pasibučiavo, nebeslėpdami tikrųjų jausmų. Ne — nes jau nebeįstengė jų slėpti.
Rose suprato, kad buvo apgautas. Jau ruošėsi sureaguoti ir pasmerkti įsimylėjėlius siaubingoms kančioms, kai priėjo spindinti Fleur. Ji laikė vudu lėlę ir vėl buvo pradėjusi traukti iš jos adatas.
— Jūs čia! Tabarnak! Duokite man tą lėlę. Ji mano.
Tačiau Rose neturėjo po ranka savo kūno, todėl negalėjo nei paimti lėlės, nei juo labiau jos laikyti. Jis nebegalėjo pasitelkti nė vieno savo bendrininko, nes nė vienas nebeturėjo ragų. Didžiausiam jo nusivylimui, visi velniai jau buvo tapę panašūs į žmones.
Kuo daugiau adatų Fleur ištraukdavo, tuo sąmoningesnė atrodė. Kuo labiau atgaudavo savimonę, tuo ryškiau švytėjo. Kai ši šviesa tapo ypač intensyvi — skaistesnė už ugnį, ryškesnė už saulę —, energijos sfera, tarsi sutelkusi savyje visas visatos energijas, apgaubė ją it karūna.
Šis stebuklas buvo toks didingas ir viską nustelbiantis, kad net Marilyn su Henri, nepaleisdami vienas kito, negalėjo atsispirti norui apžiūrėti ir pasigėrėti šiuo reginiu.
— Kaip gražu! Beje, pažiūrėk, net Rose des Vents apstulbęs.
Paskui sfera, nenustodama spindėti, nesiliaudama dosniai skleisti žiūrovams šviesos bangų, sustingo virš poros.
Nerimo ir baimės apimtas Rose puolė į isteriją.
— Kas čia dar dabar?! Ne tik pasirodo iš niekur atklydęs keistuolis. Ne tik mane užhipnotizuoja ir apgauna aktorė su pienburniu. Bet dar kažkas užsimano fejerverkų! Čia ugnimi rūpinuosi aš! Jeigu nežinote, aš jums ją į užpakalius sugrūsiu! Tuomet tikrai sužinosite, kas čia nešioja deglą!
Jau ir taip baltas Rose nuo šio reginio dar labiau išbalo iš nuostabos.