Prisigėrę dideliais gurkšniais dvasinio maisto, jie vėl leidosi bėgti visu smarkumu. Tirštas, sirupą primenantis upės skystis teikė jiems energijos ir, svarbiausia, malonės, reikalingos pasiekti įvairiaspalvius kalnus. Taigi jie keliavo vis gilyn į rojų, per žavingus ir stebuklingus kraštus, vešlius slėnius ir kvapnias lygumas. Akims — tikras malonumas, uoslei — palaima.
Sutikęs darnią pusmėnulių porą, Henri paprašydavo Marilyn paimti jį už rankos. Ji neatsisakydavo. Šia apgaule jis siekė dviejų dalykų: likti nepastebėtas ir turėti progą pačiupinėti Marilyn aurą.
Dabar kiekviena smulkmena jam buvo dingstis priglausti savo sielą prie dievinamos įkaitės sielos. Jis net apsimetė, kad į nykščio galiuką įsmigo rakštis. Ji, regis, nusprendė pažaisti kartu ir dėjosi rakštį traukianti. Ji čiupinėjo tai, ko visai nebuvo, tarsi rankose laikytų nematomą porcelianą. Jos judesiai buvo tokie švelnūs, kad sužeidimas atrodė tikras.
Kartais jis stengdavosi ją nustebinti arba prajuokinti, kad dar labiau prisijaukintų.
Mėgdamas pokštauti, Henri kai kurių medžių drevėse dėliodavo inukšukus iš mažų rojaus akmenukų. Vieną sukūrė pagal save, tokį, koks buvo: nuogą. Tam pakako mažo pailgo akmens.
Taip jie, nesusidurdami su didesnėmis kliūtimis, pasiekė kalnuotą vietovę. Pasak pakeliui sutiktų dviejų pusmėnulių — Isaaco Newtono ir jo draugės ponios McIntosh, — visai netoli buvo draudžiamoji zona.
Niekas neleido įtarti, kad ten „įeiti draudžiama“. Teritoriją juosė ilgas takas. Jame buvo išminti grioveliai nuo dažnai praeinančių karvių bandų, kurių ragai buvo minkšti ir permatomi. Prieš pat peržengiant tos vietos ribą, mintyse nuaidėjo gūdus balsas. Jis ragino juos apsisukti.
— Grįžkite atgal! Ir greičiau!
Kad galėtų toliau sprukti, jiems neliko nieko kita, kaip tik pažeisti draudimą. Nepaisydami griežto perspėjimo, jie įžengė į zoną. Nustėrę vėl aiškiai išgirdo tą patį balsą. Šįkart jis pasiekė jų ausis…
— Kad jau atėjote, vaikščiokite pirštų galais. Netikri dievobaimingieji… Geriau tylus lankytojas negu triukšmingas vėpsotojas. Ką aš čia sakau?!
Henri nerimavo: jam galėjo nutikti bet kas. Marilyn veikiau buvo sutrikusi ir suintriguota. Ji žiūrėjo į keistąjį pagrobėją, laukdama, kad ją nuramintų. Jie buvo patekę į nelankomą kraštą. Čia nebuvo nei palaimintųjų, nei pusmėnulių, juo labiau angelų.
Prisidengę nežinojimo gobtuvais, abu įžengė į šį nuostabų Dievo valdomą kraštą. Žemiškąjį rojų. Kadaise jame vegetavo žmonės. Neturėdami pavardžių, jie nešiojo tik du visiems žinomus vardus, matyt, kad apsaugotų savo privatų gyvenimą: Ieva ir Adomas. (Rojuje juos minime atvirkščiai, nes čia labiau vertinamas mandagumas.)
Iš nostalgijos Dievas perkėlė šį laikiną sodą į amžinybę. Būtent čia kadaise buvo atsikąsta garsiojo obuolio. Nors ši vieta buvo įspūdingo dydžio, ji atrodė kaip mažytis bonsas milžiniškoje, nepaliestoje Amazonijoje, pilnoje nesuskaičiuojamų sekvojų.
Nei jos žinios, nei dangiškosios legendos nebuvo atskleidusios Marilyn, kad amžinybėje slypi ši pasimetusi dieviškoji teritorija. Apie ją niekas nieko nepasakojo. Tik vienas menkutis įtarimas nedavė ramybės: baltieji debesys žydrame danguje. Jie nuolat judėjo, keitė pavidalą ir tarnavo kaip kintantys amžinybės geografijos žemėlapiai. Kartą… ji pastebėjo vieną debesį, kuris niekada nesikeitė. Nekintamą.
Balsas nutilo. Įsivyravo visiška ramybė. Aplink nebuvo nė gyvos dvasios… Henri beveik nebebijojo jokios nelaimės. Mirtis jo nebegalėjo gąsdinti, tačiau amžinybė galėjo: jis vis dar baiminosi nugarmėti į pragarą.
Vis dėlto, nekreipdamas į tai dėmesio, jis švilpaudamas užkopė į vieną iš pirmojo žmonijos parko kalvų. Paskui sustojo. Visiškai ramus. Jam žvelgiant į horizontą, jo skruostais tarsi švelnūs kriokliai pradėjo riedėti ašaros.
Tolumoje rojaus pakraštį puošė neapsakomai nuostabus saulėlydis. Tūkstančiai kitų saulių, tarsi liudytojos ar bendrininkės, dalyvavo šiame reginyje. Ši saulė, kuri tą akimirką nustelbė kitas, nušvietė rojų. Dangaus šviesuliai, vienas kitą keisdami, žaidė slėpynių su horizontu.
Ir taip be galo tęsėsi fenomenalus reginys. Henri jis priminė virš naujagimių lovelių kabančias žaislų karuseles. Saulės sukosi valsu tarsi karuselėje, aplink dar didesnę šviesą. Atrodė lyg energijos choreografija. Įsimylėjėliai rodėsi žvaigždėms. Priklausomai nuo žiūrėjimo kampo, jie galėjo tiesiogiai regėti pačią tikrovę. Kosmosą ar paprastą žvaigždėtą dangų — kaip liepė ekstazė.
Marilyn jau stovėjo šalia Henri. Nors jų padėtis juos skyrė, ši atsitiktinė pora kartu žvelgė į stebuklingą horizontą.
Kalvos papėdėje, prastai pasislėpęs už medžio, kuriam trūko vieno vaisiaus, juos stebėjo keistas gyvūnas. Mišrūnas. Nejudantis padaras buvo stulbinamo kryžminimo vaisius. Atrodė lyg milžiniškas pingvinas su ančiasnapio genais, kurio vienas senelių kadaise būtų išdykavęs su čivyliu ir iš jo paveldėjęs manieras. Vis dėlto jo žvilgsnis buvo švelnus ir jaudinantis.
Išpūtusi akis tarsi balionus, ši nevienalytė pora lėtai atsigręžė. „Kas gi čia per padaras?“ — tarė vienas kitam, nenuleisdami akių nuo keistenybės.
Padaras nė nekrustelėjo. Be jokios baimės. Tarsi būtų patekęs į kitą sąmonės būseną. Užhipnotizuotas neįprasto lankytojų pasirodymo šiame nuošaliame krašto kampelyje.
Toutrec pagaliau atitoko. Didžiuodamasis ir džiaugdamasis, kad gali ginti savo gražuolę, jis išpūtė krūtinę kaip povas, prisirijęs steroidų. Kreipėsi į žvėrį kaip įmanydamas griežtesniu balsu — kiek tik leido jo būdas. Grėsmingai tai nė iš tolo neskambėjo. „Bū! Bū!“ — Henri ūbavo kaip užkimusi pelėda.
Padaras, iš ančiasnapio paveldėjęs į anties panašų snapą, labai sunkiai tarė žodžius, todėl negalėjo aiškiai kalbėti. Tačiau, nepaisant šios kalbos negalios, jis prabilo į juos kalba ir posakiais, kuriuos vis dėlto buvo įmanoma suprasti.
— Ne-bi-bijokit! Neslėpkit pūs… jūs neslėpkitės! Ne-papanikuokit! Ką aš čia sakau?! Pliaukšt! Pliaukšt! — tarsi mėgintų atitaisyti snapą, kaip atitaisomi pernelyg laisvi daliniai dantų protezai.
— Laimė, kad turiu kalbų dovaną! — pasigyrė Henri.
Paskui nutilo, supratęs savo žodžių kvailumą. Ypač todėl, kad ką tik pastebėjo: būtybės burnoje išvis nieko nebuvo. Nei liežuvio, nei dantų. Net menkiausio tonzilės pėdsako.
— Nelengla… nelengva kalbėti su snapu. Ypač kai trūkma… trūksta praktikos. Palaukit mažą momantą… momentą. Ką aš čia sakau?!
Padaras, ne mažiau sutrikęs dėl jų buvimo, atsuko jiems nugarą. Paskui gerą valandėlę ritmiškai vokalizavo, mankštino tartį, šildė veido raumenis ir smarkiai kaleno snapu. Kai vėl atsigręžė, pamatė abu pašnekovus prunkščiančius iš juoko. Jie kvatojosi klausydami, kaip šis, galų gale visai simpatiškas gyvūnas, mokėsi taisyklingai tarti garsus. Tarsi vaikai, užklupti įkišę rankas į uogienės stiklainį, jie pakreipė galvas ir ėmė dirsčioti į šonus, nutaisę fantastiškai koketiškas pozas.
— Pašaipi dvasia nenusipelno dvasios pašaipų. Ką aš čia sakau?! Nebarsiu jūsų. Bet gal norėtumėte, kad su jumis kalbėčiausi telepatiškai, kaip anksčiau? — stulbinamai aiškiai ištarė žvėris.
Užgniaužę kvapą, sutrikę ir kiek susigėdę, jie abu papurtė galvas.
— Pats Dievas leido man čia ateiti prasiblaškyti. Palesioti truputį malonaus laiko šiame rojaus kampelyje. Ką? Ir čia aš budžiu. Žinote, amžinybė nebūtyje ilga ir monotoniška.
— O kodėl Dievas sukūrė nebūtį? — vienu balsu paklausė Henri ir Marilyn, tarsi vykdytų griežtą apklausą.
— Nebuvo jokios priežasties, tiesiog chaosas… Ką aš čia sakau?! Atsitiktinumas. Nebepamenu kurios dienos, bet vieną dieną, ruošdamasis kurti, jis akimirkai užsimiršo… Jo galva staiga ištuštėjo, neliko nė vienos idėjos, ir nieko nesukurdamas jis išrado nebūtį. Baimindamasis, kad ten nepaklystų kokios būtybės, jis mane pašaukė… Ką aš čia sakau?! Sukūrė… Kad visiems uždrausčiau ten patekti.
— Bet jeigu jūs esate nebūtyje, ji jau nebėra nebūtis, nes joje kažkas yra! Ar ne taip? — įsiterpė Marilyn, bandydama surasti logiką iracionaliuose Tonton Maxime’o žodžiuose.
— O! To dar nebuvau tvarstęs… svarstęs! Ką aš čia sakau?! Šiaip ar taip, nebūtis tokia didelė, tokia pat begalinė kaip pati begalybė, kad aš joje esu visiškas niekas. Dievas mane motorizavo… Ką aš čia sakau?! Autorizavo atvykti pailsėti į savo valdas. Gal pasakytumėte, ką manote apie mano naujausias sentencijas? — paklausė Tonton Maxime’as.
Marilyn, kuri jas tiesiog dievino, raginti nereikėjo.
O Henri tik išsiblaškęs klausėsi, kaip dėdulė vardija naujausius savo išradimus. Iš tiesų jis svarstė, kaip šis pasakorius galėtų jam padėti.