Louise paprašė kelių dienų atostogų iš „Maison Valombre“.

Ji tikėjosi, kad teks ilgai aiškintis, teisinti savo išvykimą, raminti Solange, Armand'ą, Camille, Noé ir Baptiste'ą, tarsi Paryžius galėtų sugriūti vien todėl, kad ji grįžta į Monrealį palaidoti vyro, kurio net nebemokėjo mylėti.

Tačiau Solange Arvay jai uždavė tik vieną klausimą.

— Jūs sugrįšite?

Louise sudvejojo.

Ne todėl, kad nenorėjo grįžti. Priešingai. Ji bijojo atsakyti pernelyg greitai.

— Taip, — galiausiai tarė ji. — Manau, kad taip.

— Ne „manau“. Sugrįžkite.

Taip ji mokėjo parodyti švelnumą.

Armand Vidal padavė jai voką su sulankstytais eskizais.

— Lėktuvui. Jei nemiegosite, galėsite juos pataisyti.

— Jūs nepaprastai taktiškas, pone Vidal.

— Žinau. Man dėl to priekaištauja.

Noé su teatrališku įkarščiu pabučiavo ją į abu skruostus.

— Neleiskite niekam vėl įsprausti jūsų į monrealietišką dėžutę. Net jei ta dėžutė graži.

Baptiste įspraudė jai į delną mažą šviesaus audinio skiautelę.

— Fantastiškosios suknelės gabalėlis. Kad nepamirštumėte, jog Lou egzistuoja.

Camille, kuri be reikalo niekada nesileisdavo į jausmingumus, tik pataisė Louise palto apykaklę.

— Kai apsirengi kaip reikiant, laidotuvės mažiau vargina.

Louise nusišypsojo.

— Beveik aforizmas.

— Ne. Nurodymas.

Kitą dieną ji išvyko.

Lėktuve ji miegojo mažai. Pro iliuminatorių debesys jai atrodė nuausti iš to paties audinio kaip ir fantastinė suknelė — lengvos, beveik neįmanomos susiūti medžiagos, kuri vis dėlto galėjo nešti šešėlius.

Ji galvojo apie Jean Chauvet.

Ne vien apie jo mirtį.

Apie tai, kaip jis įžengdavo į kambarį, tarsi baldai būtų skolingi jam erdvės. Apie trumpą jo juoką. Apskaičiuotas tylos akimirkas. Pinigus. Priekaištus. Rankas, kurios čekius pasirašinėdavo su mažiau jausmo, nei kiti pasirašo gimtadienio atvirukus. Retus komplimentus, kartais tokius nevykusius, kad jie primindavo įsakymus.

Jean buvo kliūtis, atrama, grėsmė, saugumo šaltinis. Valdžios žmogus. Baimės žmogus. Vyras, norėjęs ją apsaugoti ją pasisavindamas.

Mirusį jį vertinti darėsi sunkiau.

Tai nepaprastai erzino.

________________________________________

Monrealyje oras atrodė atšiauresnis.

Paryžiaus pilkuma buvo elegantiška; Monrealio — tiesmukesnė, drėgnesnė, mažiau mandagi. Louise grįžo tiesiai namo, pasidėjo lagaminą, nusiprausė po dušu, persirengė ir nuėjo į „Audinių širdį“.

Parduotuvė buvo atidaryta.

Šis paprastas faktas ją sujaudino labiau, nei ji būtų tikėjusis.

Vitrina buvo pertvarkyta. Raudonoji suknelė joje jau nebestovėjo viena. Aplink ją Marie-Soleil buvo išdėliojusi tamsius audinius, šalikėlius, dramblio kaulo spalvos švarką ir ranka rašytą užrašą:

MOTERIAI NE VISADA REIKIA PROGOS, KAD BŪTŲ GRAŽI.

Louise kelias sekundes stovėjo lauke.

— Čia ne mano žodžiai, — tarė ji.

Už nugaros atsiliepė balsas:

— Ne. Bet galėjo būti.

Ji atsigręžė. Ten stovėjo Marie-Soleil, susisupusi į violetinį paltą, pavargusiomis, bet spindinčiomis akimis.

Louise ją pabučiavo.

Tuomet Élodie išbėgo iš parduotuvės ir kone puolė jai į glėbį. Claire pasirodė nešina dviem kavos puodeliais. Net senasis kaimyninės cheminės valyklos savininkas iškišo galvą pro duris ir sušuko:

— Paryžietė sugrįžo!

Parduotuvė atsilaikė.

Ir ne tik atsilaikė. Ji gyveno.

Pardavimai nebuvo šovę į viršų, tačiau darbuotojos išmoko priimti sprendimus nedrebėdamos. Élodie pardavė daugiau, nei pati manė galinti. Claire buvo sukūrusi keistą metodą: klausdavo klienčių, ką jos nori paslėpti, o paskui duodavo pasimatuoti kaip tik priešingą dalyką. Marie-Soleil ateidavo kasdien — oficialiai „stebėti virpesių“, neoficialiai neleisti Pascal Pascal užvaldyti visos atmosferos.

— O Pascal? — paklausė Louise.

Išgirdus jo vardą, oras kiek atšalo.

Élodie nuleido akis.

Claire gurkštelėjo kavos.

Marie-Soleil atsakė:

— Šiandien jis nepasirodė.

— Jis žino, kad grįžtu?

— Tikriausiai.

— Koks jis buvo po Jean mirties?

— Pernelyg ramus.

Louise suraukė antakius.

— Pernelyg ramus?

— Taip. Sakė, kad kai kurie vyrai nemiršta, o pasitraukia nuo scenos, kad galėtų geriau įvertinti paskutinį veiksmą.

— Visas Pascal.

— Paskui dingo.

— Nuo kada?

— Nuo vakar vakaro.

Louise pažvelgė į aukštą virš parduotuvės.

— O jo daiktai?

— Man rodos, tebėra ten. Bet jis nė šaliko galiuko neparodė.

Jo nebuvimas turėjo suteikti jai palengvėjimą.

Tačiau ją tai neramino.

Pascal Pascal buvo klastingas, pasipūtęs, meilikaujantis ir savaip pavojingas. Tačiau jis pernelyg mėgo scenas, kad praleistų kieno nors sugrįžimą, laidotuves ar krizę. Jo nebuvimas nebuvo tuštuma. Tai buvo nutrūkęs sakinys.

— Pažiūrėsime vėliau, — tarė Louise.

Ji įėjo į parduotuvę.

Audinių kvapas ją pasitiko tarsi savi namai.

________________________________________

Jean Chauvet laidotuvės vyko kitą rytą.

Dalyvių skaičius buvo griežtai ribojamas. Tai nieko nenustebino. Net miręs Jean, regis, nenorėjo įsileisti bet ko į patalpą, kurios centre buvo jis pats.

Ceremonija vyko santūrioje, beveik šaltoje koplyčioje. Baltos gėlės. Tamsus medis. Priderama tyla. Keli vyrai brangiais kostiumais. Dvi Louise nepažįstamos moterys, elegantiškos, be matomo liūdesio. Pirmoje eilėje uždaru veidu sėdėjo William Lee, Jean verslo partneris. Notaras, ponas Delaunay, santūrus, šiek tiek susikūprinęs, jau buvo ten — lyg teisinis paragrafas tarp maldų.

Louise buvo pakviesta.

Ji atėjo ne viena.

Élodie, Claire ir Marie-Soleil ją lydėjo. Jos atsistojo šalia nieko neklausdamos ir aplink jos neapibrėžtą sielvartą sudarė mažą ištikimybės sieną. Čia buvo kažkas tvirtesnio už oficialią šeimą.

— Ar mes čia ne vietoje? — prieš įeidama sušnabždėjo Élodie.

— Ne, — atsakė Louise. — Jūs kaip tik ten, kur turite būti.

Pascal ten nebuvo.

Louise tai pastebėjo iškart.

Ji ieškojo jo nenorėdama ieškoti, dairėsi į skrybėles, paltus, veidų profilius. Nieko. Jokio poetiško silueto kampe. Jokio linksmo žvilgsnio už kolonos. Jokio teatrališko žmogaus, pasirengusio paversti Jean mirtį dekoracija savo paties frazėms.

Tas nebuvimas metė kitokį šešėlį.

Ceremonija buvo trumpa.

Kunigas kalbėjo apie atsakomybę, dosnumą, apie žmogaus, palikusio pėdsaką savo aplinkoje, darbus. Louise klausėsi tylėdama, nepajėgdama iki galo susieti šių žodžių su Jean. Dosnumas? Taip, kartais. Atsakomybė? Tikriausiai. Tačiau niekas nekalbėjo apie jo norą kontroliuoti, jo išdidumą, tą mokėjimą duoti ir vis tiek laikyti ranką ant to, kas atiduota.

Ji ant jo nepyko.

Laidotuvės skirtos ne visai tiesai pasakyti. Jos skirtos tam, kad gyvieji ištvertų gyvenimą toliau.

Kapinėse pūtė žvarbus vėjas.

Karstas pamažu nusileido į duobę. Tą akimirką Louise pajuto, kad kažkas užsidaro. Ne jos liūdesys. Ne jos istorija su Jean. Kažkas labiau biurokratiška ir kartu giliau. Durys, kurių rakto ji neturėjo, ką tik užsirakino iš kitos pusės.

Élodie šiek tiek verkė.

Claire stovėjo sukryžiavusi rankas.

Marie-Soleil žiūrėjo į duobę, tarsi mėgintų joje perskaityti žinią.

Po paskutinių žodžių prie Louise priėjo William Lee.

— Ponia Lang.

— Pone Lee.

— Jean jus labai vertino.

Louise atlaikė jo žvilgsnį.

— Jis turėjo savitą būdą tai parodyti.

— Taip. Jis buvo savitas.

— Atsargiai parinktas žodis.

William Lee beveik nusišypsojo, bet susilaikė.

— Artimiausiomis dienomis tikriausiai sulauksite pranešimų.

— Dėl ko?

— Dėl tam tikrų nuostatų.

— Galėtumėte pasakyti aiškiau.

Jis apsižvalgė.

— Ne čia.

Jai dar nespėjus klausti toliau, priėjo jaunas vyras juodu paltu. Atrodė, kad jis nepriklauso laidotuvių dalyviams. Pernelyg skubantis. Pernelyg tiesus. Pernelyg gyvas.

— Ponia Louise Lang?

— Taip.

Jis ištiesė jai storą kreminės spalvos voką su ranka užrašytu jos vardu.

— Nuo notaro Delaunay.

Louise paėmė voką.

— Ačiū.

Pasiuntinys šiek tiek linktelėjo ir nuėjo.

Marie-Soleil palinko arčiau.

— Kas ten?

Louise atplėšė voką.

Viduje buvo trumpas laiškelis.

Gerbiamoji ponia,

Vykdydamas velionio pono Jean Chauvet nurodymus, prašau Jus šiandien, keturioliktą valandą trisdešimt minučių, atvykti į mano notaro kontorą, kur bus perskaitytos tam tikros su Jumis susijusios testamento nuostatos.

Prašau priimti, gerbiamoji ponia, mano pagarbos patikinimą.

Notaras Augustin Delaunay

Louise perskaitė laiškelį du kartus.

— Šiandien? — paklausė Claire.

— Taip.

Élodie išbalo.

— Testamento nuostatos... Ar tai reiškia, kad jis jums kažką paliko?

Louise sulankstė laiškelį.

— Tikriausiai moralinę skolą.

Marie-Soleil nenusišypsojo.

— Tu ten nueisi.

— Taip.

— Mes eisime su tavimi.

— Ne.

— Louise.

— Ne, Marie. Tik ne šįkart.

Ji pažvelgė į karstą duobės dugne.

— Gyvas Jean pakankamai dažnai kalbėdavosi su manimi akis į akį. Galiu dar kartą jį taip išklausyti.

________________________________________

Notaro Delaunay kontora buvo įsikūrusi sename miesto centro pastate. Laukiamasis ten buvo pernelyg tylus, o krėslai atrodė jau išklausę ne vieną blogą naujieną.

Louise atėjo dešimčia minučių anksčiau.

Ji vilkėjo paprastą juodą suknelę ir ilgą paltą, o kišenėje nešiojosi mažą fantastiškosios suknelės audinio skiautelę, kurią jai padovanojo Baptiste. Kaskart pajutusi, kad kvėpavimas ima trikti, ji įkišdavo į kišenę pirštus ir ją paliesdavo.

Pats notaras Delaunay atėjo jos pasitikti.

— Ponia Lang.

— Pone notare.

Jis nusivedė ją į kabinetą, kuriame viskas atrodė surūšiuota jau prieš šimtmetį. Medinės sienų dailylentės, įrištos knygos, žalia lempa, lygiomis eilėmis sudėtos bylos. Prie lango jau sėdėjo William Lee. Louise tai nepatiko.

— Ir jūs čia?

— Taip, — atsakė jis. — Jean prašymu.

Notaras parodė į kėdę.

— Prašom.

Louise atsisėdo.

— Turiu prisipažinti, ne visai suprantu, kodėl esu čia.

Notaras Delaunay sunėrė rankas.

— Ponas Chauvet numatė, kad taip pasakysite.

Louise pajuto, kaip per krūtinę perėjo susierzinimas.

— Net miręs jis mane taiso.

Notaro lūpose šmėstelėjo vos pastebima šypsena.

— Ponas Chauvet maždaug prieš šešis mėnesius pakeitė savo testamentą. Jis buvo visiškai aiškaus proto. Dokumentai patikrinti, pasirašyti ir įregistruoti pagal visas taisykles.

— Puiku. Bet kuo tai susiję su manimi?

William Lee nuleido akis.

Notaras Delaunay atvertė bylą.

— Ponia Lang, Jean Chauvet paskyrė jus savo universaliąja įpėdine.

Louise sustingo.

— Atsiprašau?

— Jums atitenka visas jo asmeninis turtas, verslo dalys, finansinis, nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, išskyrus kelis testamentu jau numatytus atskirus palikimus.

Atrodė, kad kambarys nuo jos nutolo.

— Ne.

— Suprantu, kad tai nepaprastai didelė naujiena.

— Ne, — pakartojo Louise. — Turbūt suklydote.

— Jokios klaidos nėra.

— Jean niekada nebūtų...

Ji nutilo.

Nes iš tiesų nieko nežinojo.

Jean būtų galėjęs.

Jean buvo pajėgus didžiuliams gestams, jei tik jie likdavo jo kontroliuojami. Palikti po mirties visą turtą — dar vienas būdas pasilikti tame pačiame kambaryje.

— Visą jo turtą? — paklausė ji.

— Taip.

— Ir jo įmones?

— Taip pat.

— Pastatus?

— Taip.

— Investicijas?

— Taip.

— Jo akcijų paketus bendrovėse?

— Taip.

Louise pradėjo kvėpuoti trumpais įkvėpimais.

— Aš negaliu.

William Lee švelniai įsiterpė.

— Teisiškai galite.

— Kalbu ne apie teisę.

Notaras Delaunay padavė jai stiklinę vandens.

Ji paėmė ją, tačiau ranka taip drebėjo, kad vanduo stiklinėje susiūbavo.

— Kodėl? — paklausė ji.

Notaras ištraukė antrą voką.

— Ponas Chauvet paliko laišką, kurį turime jums įteikti po pagrindinio pranešimo.

Louise įsistebeilijo į voką.

— Perskaitykite.

— Gal norėtumėte, kad aš...

— Perskaitykite.

Notaras Delaunay atplėšė voką ir ėmė skaityti.

„Louise,

Jei šį laišką girdi Delaunay balsu, vadinasi, aš miręs, o tai mane jau erzina. Negaliu pakęsti nebaigtų reikalų.

Tu manysi, kad viską palieku tau iš kaltės jausmo. Tau tai glostytų savimeilę, o man būtų pernelyg paprasta. Viską palieku tau todėl, kad esi vienintelis žmogus mano aplinkoje, dar turintis drąsos kurti tai, kas nėra vien naudinga.

Visą gyvenimą stačiau, pirkau, saugojau, kontroliavau. Tu teisi: dažnai painiojau pagalbą su pasisavinimu. Atleidimo tavęs neprašysiu. Niekada nemokėjau būti nuolankus, ir būtų juokinga pradėti pomirtiniame laiške.

Bet kai matau stiprybę, sugebu ją atpažinti.

Tu labiau bijojai sėkmės negu nesėkmės. Norėjau tave pastūmėti pirmyn. Kartais tave sugniuždydavau. Vis dėlto tu atsilaikei.

Su mano pinigais padaryk tai, ko pats nebūčiau mokėjęs padaryti.

Ir svarbiausia — neleisk niekam tavęs įtikinti, kad esi man skolinga savo gyvenimą. Aš miręs. Tai labai patogu: dabar nebegaliu reikalauti iš tavęs palūkanų.

Jean“

Tyla truko ilgai.

Louise įsmeigė akis į rašomojo stalo paviršių. Ji juto, kaip iš veido jai nuslūgsta kraujas.

— Ponia Lang? — paklausė notaras.

Ji bandė atsakyti, bet kambarys šiek tiek pasviro.

William Lee atsistojo.

— Ji tuoj pargrius.

— Ne, — sumurmėjo Louise.

Tačiau kūnas jos nebeklausė.

Notaras skubiai apėjo stalą. William Lee prilaikė ją už peties. Jai padėjo nuleisti galvą. Kažkas atidarė langą. Įsiveržė šaltas oras.

Louise ne visai prarado sąmonę. Ji liko ties riba, toje keistoje vietoje, kur garsai, regis, sklinda iš po vandens.

Visas Jean turtas.

Visi jo verslai.

Viskas.

Ją bauginusi valdžia ką tik perėjo į kitas rankas.

Ir ta ranka buvo jos.

________________________________________

Per kitas dienas Louise suprato, kad pinigai neatkeliauja aukso lietumi.

Jie užgriūva dokumentų lavina.

Sąskaitos. Bendrovės. Pastatai. Investicijos. Sutartys. Draudimas. Įgaliojimai. Mokesčiai. Parašai. Susitikimai. Patarėjai. Turto aprašai. Atsakomybės.

Jean Chauvet paliko ne šiaip turtus.

Jis paliko imperiją.

Ne didžiausią. Ne tokią, apie kokią rašomi romanai. Bet pakankamai plačią, kad pakeistų Louise gyvenimą labiau, nei ji būtų kada galėjusi įsivaizduoti.

William Lee lydėjo ją per pirmuosius formalumus, demonstruodamas kompetenciją, kuri ją ramino, ir santūrumą, kuris ją stebino.

— Jūs žinojote? — vieną dieną paklausė ji.

— Iš dalies.

— Nuo kada?

— Kelis mėnesius.

— Ir nieko nepasakėte.

— Jean tikriausiai būtų mane padavęs į teismą net iš anapus.

— Jūs juokaujate?

— Bandau. Man tai nauja.

Louise dar nežinojo, ar juo pasitiki. Tačiau jis gerai išmanė bylas. O svarbiausia — nesistengė kalbėti už ją.

Pirmiausia buvo išgelbėta „Audinių širdis“.

Ne iš išdidumo.

Iš dėkingumo.

Louise sumokėjo skolas. Padengė kredito linijų likučius. Atsiskaitė su tiekėjais. Sutaisė fasadą. Pakeitė apšvietimą. Įsteigė fondą pirmajai nedidelei pačios parduotuvės kolekcijai sukurti.

Paskui sukvietė Élodie, Claire ir Marie-Soleil į galinį parduotuvės kambarį.

Ant stalo gulėjo trys vokai.

Élodie žiūrėjo į savąjį, tarsi bijotų blogų naujienų.

— Kas tai?

— Dovana, — tarė Louise.

— Kai šį žodį ištaria viršininkė, mums jis nelabai patinka, — pareiškė Claire.

— Tuomet vadinkime tai įrodymu.

Marie-Soleil, jau viską supratusi, tylėjo.

— Kai išvykau, jūs išlaikėte parduotuvę atidarytą, — tęsė Louise. — Palaikėte mane dar nežinodamos, ar esu verta tokio palaikymo. Davėte man laiko. Davėte man oro. Tad dabar aš jums duodu galimybę ir pačioms šiek tiek lengviau atsikvėpti.

Élodie atplėšė voką ir tuoj pat prisidengė burną delnu.

— Ponia Lang...

— Louise.

— Negaliu to priimti.

— Gali.

Claire atplėšė savąjį ir tyliai nusikeikė.

— Čia per daug.

— Ne.

— Taip.

— Tuomet apsimesk, kad mažiau.

Marie-Soleil net ne iš karto pažvelgė į sumą.

Ji įsmeigė akis į Louise.

— Atsargiai.

— Ko?

— Noro sutaisyti visą pasaulį vien todėl, kad ką tik paveldėjai sudėtingo vyro turtą.

Šie žodžiai užgavo Louise.

— Aš ne tai darau.

— Šiek tiek.

— Galbūt.

— Tuomet daryk tai gerai.

Jos visos keturios nusijuokė, tačiau Louise tame juoke pajuto naują sąjungą.

Ji taip pat skyrė premijas kitoms darbuotojoms. Išmokėjo vėluojančius atlyginimus. Įkūrė skubios pagalbos fondą toms, kurioms jo prireiktų. Ji nenorėjo tapti teatrališka geradare. Tiesiog norėjo, kad niekam šalia jos nereikėtų drebėti prieš sąskaitą taip, kaip drebėjo ji pati.

O Pascal Pascal vis dar niekur nebuvo galima rasti.

Jo daiktai tebebuvo bute virš parduotuvės.

Knygos, marškiniai, senas paltas, keli užrašų sąsiuviniai.

Tačiau pats jis buvo dingęs.

— Sugrįš, kai pajus, kad scena pasikeitė, — tarė Marie-Soleil.

Louise nieko neatsakė.

Ji žinojo, kad Marie teisi.

________________________________________

Naujiena greitai pasklido po visą Monrealį.

Louise Lang — Jean Chauvet paveldėtoja.

Vieni vadino ją meiluže. Kiti — globotine. Dar kiti — sėkmės lydima manipuliuotoja. Kai kurie, piktesni, kalbėjo apie pomirtinį atlygį. Louise greitai suprato, kad pinigai traukia interpretacijas kaip lempos vabzdžius.

Ji nusprendė neatsakinėti.

Turėjo svarbesnių reikalų.

Po trijų savaičių grįžo į Paryžių.

„Maison Valombre“ Solange Arvay laukė jos savo kabinete.

— Girdėjau, tapote turtinga.

— Naujienos greitai perskrenda Atlantą.

— Pinigai visada keliauja greičiau už talentą.

— Kaip padrąsina.

Solange parodė jai kėdę.

— Ko jūs norite?

Louise nusišypsojo.

— Negaištate nė akimirkos.

— Niekada tyčia.

Louise padėjo ant stalo aplanką.

— Noriu investuoti į „Maison Valombre“.

Solange aplanko nepalietė.

— Kodėl?

— Nes šie mados namai suteikė man vietą, kai jos reikėjo.

— Prasta priežastis.

— Nes tikiu jūsų darbu.

— Geresnė, bet nepakankama.

— Nes noriu, kad „Valombre“ galėtų rizikuoti ir netaptų atsargių pirkėjų verge.

Solange nejudėjo.

— Tęskite.

— Nenoriu pirkti jūsų mados namų. Nenoriu jų valdyti. Nenoriu paversti jūsų madų demonstravimų milijardieriaus žaisliuku. Noriu investuoti į dirbtuves, audinius, meistrus, jaunuosius kūrėjus. Ir noriu ryšio tarp „Valombre“ ir „Audinių širdies“. Ne kopijos. Tilto.

— Tilto?

— Paryžius ir Monrealis. Aukštoji mada ir tikros moterys. Svajonė ir kasdienis naudojimas. Dar tiksliai nežinau, kaip tai padaryti. Bet noriu, kad tai atsirastų.

Pagaliau Solange atvertė aplanką.

Ji skaitė lėtai.

— Jūs siūlote labai daug pinigų.

— Jean jų turėjo daug.

— Ir nusprendėte greitai juos išleisti?

— Ne. Paleisti juos į apyvartą.

Solange pakėlė akis.

— Jūs pasikeitėte.

— Taip.

— Dėl pinigų?

Louise susimąstė.

— Ne. Pinigai tik atėmė iš manęs kai kuriuos pasiteisinimus.

Atrodė, kad Solange atsakymas patiko.

— Apsvarstysiu šį pasiūlymą.

— Žinoma.

— Ir jei sutiksiu, iškart perspėju: neleisiu jums painioti mecenatystės su emociniu kišimusi.

— To ir laukiu.

— Negalėsite piešti suknelės vien todėl, kad finansuojate dirbtuves.

— Piešiu suknelę, jei ji bus gera.

— O jei bus bloga?

— Jūs man tai pasakysite.

— Su malonumu.

Louise nusišypsojo.

— Todėl ir sugrįžau.

________________________________________

Paskutinis pirkinys buvo netikėčiausias.

Ranča.

Pirmą kartą išgirdusi šį žodį iš William Lee lūpų, ji nusijuokė.

— Ranča?

— Kaimo valda su ganyklomis, arklidėmis ir ūkiniais pastatais.

— Vadinasi, ranča.

— Kaip pageidaujate.

— Niekada neturėjau arklio.

— Būtent. O ši valda jau turi jų.

Jis papasakojo apie pasiūlymą. Už kelių valandų kelio nuo Monrealio buvo parduodama valda. Buvęs prastai tvarkytas žirgynas. Keliems seniems, sužeistiems ar neproduktyviais laikomiems arkliams grėsė pardavimas skerdyklai, jei niekas greitai neperimtų viso ūkio.

Louise klausėsi.

Iš pradžių susidomėjusi.

Paskui ją apėmė netikėtas jaudulys.

— Juos paskerstų?

— Kai kuriuos, taip.

— Nes jie nebeduoda pelno?

— Dažnai taip ir būna.

Ji pagalvojo apie sukneles, kurių niekas nevilkėjo, nes jos buvo pernelyg drąsios. Apie moteris, kurioms sakydavo, kad jos per senos būti gražios. Apie talentus, kuriuos atmesdavo, nes jie netilpo į nustatytus rėmus. Apie Jean, kuris žmones pavertė investicijomis. Apie save, vos nepardavusią savęs atsargumui.

— Pirkite, — tarė ji.

William Lee sumirksėjo.

— Nenorite pirmiau apžiūrėti?

— Noriu. Bet pirkite.

— Būtų išmintinga...

— Pone Lee, pernelyg daug dalykų gyvenime sprendžiau atsargiai. Tik ne šiuo klausimu.

Po kelių dienų ji apžiūrėjo valdą.

Buvo šalta. Dangus platus. Dar kieta žemė buvo išmarginta kanopų ir nuovargio pėdsakais. Arklidėms reikėjo remonto. Tvoroms taip pat. Pagrindinis namas buvo didelis, paprastas, šiek tiek liūdnas.

Tada ji pamatė arklius.

Kai kurie, nepaisant amžiaus, buvo nuostabūs. Kiti — liesi, nervingi, nepatiklūs. Didelis rudas arklys kiek šlubavo. Pilka kumelė laikė nuleistą galvą. Senas juodas arklys ilgai žvelgė į ją tokia gilia akimi, kad Louise pajuto, kaip jai suspaudė gerklę.

Savininkas kalbėjo apie vertę, pelningumą, išlaikymo išlaidas.

Louise jo beveik nebegirdėjo.

Ji atsargiai priėjo prie pilkos kumelės. Gyvulys nejudėjo. Louise ištiesė ranką, iš pradžių jos neliesdama. Laukė.

Galiausiai kumelė iškvėpė šiltą orą jai į pirštus.

Tas šiltas alsavimas viską nulėmė.

— Jie liks čia, — tarė Louise.

Už jos stovėjęs William Lee pasižymėjo.

— Visi?

— Visi.

— Net tie, kuriais daugiau nebegalima joti?

Louise atsigręžė į jį.

— Ypač tie.

Ranča netrukus virto prieglauda.

Ji pasamdė veterinarę, du arklininkus ir moterį, besispecializuojančią reabilituojant skriaustus arklius. Liepė sutaisyti tvoras, padidinti kai kuriuos aptvarus, pagerinti pastoges. Ji atsisakė paversti šią vietą aukštuomenės traukos objektu. Tai neturėjo būti kaimiškas paveldėtojos kaprizas. Tai turėjo tapti poilsio vieta.

Ji pavadino ją „Antrojo šanso pievomis“.

Marie-Soleil šis pavadinimas pasirodė pernelyg tiesmukas.

— Skamba kaip reklaminė brošiūra.

Louise atsakė:

— Tuo geriau. Arkliai neskaito metaforų.

________________________________________

Vieną vakarą stovėdama prie tvoros Louise stebėjo, kaip senas juodas arklys lėtai žingsniuoja per pievą.

Pagal senus kriterijus jis jau buvo niekam nenaudingas.

Taigi pagaliau buvo laisvas tiesiog būti.

Ji pagalvojo apie Jean.

Apie tai, ką jis būtų pasakęs.

Tikriausiai:

— Tai nepelninga.

O paskui, galbūt, po tylos:

— Bet tai tavo.

Louise nusišypsojo.

Ji davė pinigų toms, kurios ją palaikė. Išgelbėjo savo parduotuvę. Ištiesė ranką „Valombre“. Nupirko prieglobstį arkliams, kurių laukė negarbinga pabaiga.

Pirmą kartą po ilgo laiko jos turtas nebeatrodė vien milžiniškas.

Jis atrodė turintis kryptį.

Tolumoje sužvengė arklys. Kitas jam atsiliepė.

Vėjas perbėgo pievas.

Louise įkišo ranką į kišenę ir ten užčiuopė fantastiškosios suknelės audinio skiautelę.

Ji švelniai ją suspaudė.

Jean Chauvet paliko jai imperiją.

Ji pradėjo iš jos kurti pasaulį.

PABAIGA

Pradžia »