Rytą, kai Louise nusprendė vykti į Paryžių, ji visai nebuvo miegojusi.

Iki aušros sėdėjo galiniame „Audinių širdies“ kambaryje, apsupta eskizų, sąskaitų, stiklinių šaltos arbatos, audinių skiaučių ir to ypatingo nuovargio, kuris kyla ne tik iš kūno, bet ir iš svajonės, pradedančios kainuoti per brangiai.

Vitrinoje raudona suknelė atrodė drąsesnė už ją.

Tai žemino.

— Net mano manekenai laikosi oriau už mane, — sumurmėjo ji.

Ji atsistojo, nuėjo prie prekystalio ir atidarė stalčių su finansiniais išrašais. Skaičiai buvo savo vietoje. Tokie pat nemalonūs. Pardavimų neužteko. Pirkėjos užeidavo, grožėdavosi, kalbėdavosi, kartais sugrįždavo, bet per retai. Kai kurios pirkdavo šalikėlį tarsi pasiteisinimą. Kitos matuodavosi suknelę, ilgai žiūrėdavo į veidrodį, atrasdavo savo grožį, o tada išeidamos pasakydavo:

— Dar pagalvosiu.

Louise ėmė nekęsti šio sakinio.

Parduotuvėje „pagalvosiu“ dažnai reiškė: ačiū, kad leidote man įsivaizduoti geresnę save, bet drąsą paliksiu matavimosi kabinoje.

Pascal Pascal irgi nepadėjo.

Nuo tada, kai apsigyveno virš parduotuvės, jis sugebėjo tapti neišvengiamu jos gyvenimo veikėju. Pirkėjos jį pastebėdavo. Darbuotojos jį aptarinėdavo. Praeivės jį apeidavo arba jam šypsodavosi. Jis rašė sakinius vitrinai, o paskui elgėsi taip, tarsi parduotuvė dabar kvėpuotų jo žodžiais. Ne, jis nevogė pinigų iš kasos. Dar blogiau: jis vogė atmosferą.

O Jean Chauvet retkarčiais užeidavo stebėti lėtos katastrofos pažangos kaip žmogus, kuris beveik tikisi pasirodyti teisus.

„Aš tave perspėjau“, — sakydavo jo žvilgsnis dar prieš prasižiojant.

Louise atsisakė suteikti jam tokį pasitenkinimą.

Tą rytą pirmoji atėjo Élodie. Ji vilkėjo tamsiai žalią megztinį.

Louise tuoj pat jį pastebėjo.

— Pascalis tau patarė šią spalvą?

Élodie paraudo.

— Jis tik pasakė, kad ji išryškina mano sielą.

— Primenu, kad tavo siela darbą pradeda dešimtą.

— Taip, ponia Lang.

Paskui užėjo Claire iš gretimos kavinės, nešina dviem kavomis ir rageliu.

— Atrodote taip, lyg būtumėte priėmusi pavojingą sprendimą.

— Išvykstu į Paryžių.

Claire padėjo kavas.

— Štai. Žinojau.

Élodie plačiai išplėtė akis.

— Į Paryžių?

— Taip.

— Kiek laiko?

— Kelioms dienoms. Jei reikės, savaitei.

— O parduotuvė?

— Jūs ją prižiūrėsite.

Abi moterys pažvelgė į ją taip, lyg ji ką tik būtų paskelbusi, jog patiki joms laivą pačiame audros įkarštyje.

— Aš? — paklausė Élodie.

— Tu, Claire, jei sutiks retkarčiais užsukti, ir Marie-Soleil, kai reikės priimti neįmanomus sprendimus.

— Aš padavėja, — priminė Claire.

— Būtent. Moki atpažinti alkanas pirkėjas.

— Alkanas drabužių?

— Drąsos.

Claire valandėlę ją stebėjo, tada nusišypsojo.

— Gerai pasakyta. Turėtum užrašyti ant iškabos.

— Ne. Pascalis parašytų geriau, o tai mane erzintų.

Devintą valandą skubiai iškviesta atėjo Marie-Soleil. Ji klausėsi plano nepertraukdama — tai buvo reta ir nerimą kelianti išimtis.

— Paryžius, — pagaliau pasakė ji.

— Taip.

— Ketini pristatyti savo piešinius?

— Taip.

— Kam?

— Visiems, kurie manęs neišvarys.

— Esi susitarusi dėl susitikimų?

— Du. Gal trys. Visa kita — tik bandymai.

— Tu nemoki pardavinėti savo piešinių.

— Žinau.

— Drebėsi.

— Tikriausiai.

— Apsirengsi pernelyg rimtai, kad įgautum drąsos.

— Gali būti.

— Pamirši, kad esi įdomesnė už savo pačios paaiškinimus.

Louise atsiduso.

— Marie, man reikia praktinės pagalbos, o ne intuityvaus skrodimo.

— Puiku. Praktinis patarimas: važiuok.

Louise pakėlė akis.

— Manai?

— Taip. Čia tu dūsti. Skaičiuoji pakabas kaip nuteistuosius. Paryžiuje bent pamatysi, ar tavo modeliai kvėpuoja kitur.

— O parduotuvė?

Marie-Soleil apsidairė.

— Kelias dienas ji išgyvens be tavęs. Arba išmoks drebėti stovėdama.

Louise nieko nepasakė.

Viršuje per butą nuėjo Pascalio žingsniai. Lėtai. Tarsi būtų girdėjęs.

Žinoma, jis girdėjo.

Po kelių minučių nusileido.

Vilkėjo juodus marškinius, bordo spalvos šaliką ir buvo nutaisęs iš anksto įskaudinto vyro veidą.

— Paryžius, — ištarė jis.

— Labas rytas, Pascal.

— Išvykstate į Paryžių nepasitarusi su manimi?

— Nežinojau, kad mano pasui reikia jūsų palaiminimo.

— Ne. Bet galbūt jūsų romanui.

— Mano gyvenimas nėra jūsų romanas.

Jis švelniai nusišypsojo.

— Dar ne.

Louise tuoj pat pajuto susierzinimą. Jis mokėjo prasiskverbti į jos sprendimus tarsi skersvėjis po durimis.

— Palieku parduotuvę merginoms, — pasakė ji. — Vykstu pristatyti savo piešinių.

— Puiki mintis.

Ji buvo pasiruošusi prieštaravimui. Šis pritarimas ją nuginklavo.

— Jums taip atrodo?

— Žinoma. Čia ginate parduotuvę. Ten ginsite savo vardą. Tai pavojingiau. Vadinasi, naudingiau.

— Jūs mane stebinate.

— Sugebu būti didingas, kai tai nieko nekainuoja.

Claire prunkštelėjo.

Pascalis ignoravo ją su įžeistu orumu.

— Galiu parašyti jums pristatymo laišką.

— Ne.

— Trumpą raštelį.

— Ne.

— Vieną sakinį.

— Tik jau ne tai.

— Klystate. Paryžius myli sakinius.

— Paryžius myli ir žmones, kurie moka tylėti.

Jis pridėjo ranką prie širdies.

— Smūgis žemiau juostos. Bet elegantiškas.

Louise nuėjo pasiimti palto.

— Kol manęs nebus, Pascal, nenusileiskite į apačią vilioti mano pirkėjų. Nedalykite patarimų mano darbuotojoms. Neperrašinėkite mano iškabų. Nelieskite vitrinos. Nepasakokite praeivėms, kad jų kaklas tragiškas.

— Tai buvo nuoširdus pastebėjimas.

— Tai buvo prarasta pirkėja.

— Nekokia pirkėja.

— Ne jums spręsti.

Jis nusilenkė.

— Paklusiu.

Marie-Soleil įsmeigė į jį akis.

— Ne. Jūs vaidinsite paklusnumą.

Pascalis nusišypsojo.

— Vis geriau mane pažįstate.

— Tai mane ir neramina.

Louise paėmė eskizų krepšį. Jis buvo sunkus. Per sunkus keliems popieriaus lapams. Ten ji buvo sudėjusi mėnesius įtampos, išdidumo, baimės ir grožio.

Prie durų paskutinį kartą atsigręžė į parduotuvę.

— Élodie, užrašyk kiekvieną pardavimą. Claire, nepriimk iš anksto nesuderintų prekių pristatymų. Marie, neleisk Pascalui tapti oficialia atrakcija.

— O jei užsuks Jean? — paklausė Élodie.

Louise sudvejojo.

— Pasakyk jam, kad dirbu.

— Paryžiuje?

— Ne. Tiesiog pasakyk, kad dirbu. Tai jį dar labiau suerzins.

Ji išėjo.

Gatvėje oras pasirodė kitoks.

Ne lengvesnis.

Bet erdvesnis.

________________________________________

Paryžius nepasitiko Louise smuikais.

Jis pasitiko eile prie muitinės, pernelyg brangiu taksi, bagažinėje įstrigusiu lagaminu ir vairuotoju, kuriam atrodė būtina paaiškinti, kad mada jau nebe tokia, kokia buvo.

— Dabar, ponia, visi nori būti originalūs. Rezultatas — niekas nebėra originalus.

Išsekusi Louise atsakė:

— Aš taip pat to bijau.

Ji buvo užsisakiusi mažą kambarį kukliame viešbutyje devintajame rajone. Kilimas buvo matęs laimingesnių keliautojų, liftas dejavo kaip senas pamirštas aktorius, tačiau pro langą matėsi skardinio stogo lopas, du kaminai ir švelnaus pilkumo Paryžiaus dangus.

Louise padėjo eskizų krepšį ant lovos.

— Na.

Pažvelgė į veidrodį.

Priešais stovėjo moteris nuvargusiais bruožais, pajuodusiais paakiais, tačiau jos lūpose jau buvo naujo ryžto. Ji neatvyko į Paryžių vaidinti turistės, nors pažadėjo sau praeiti pro kelias mados šventoves, kaip lankomos bažnyčios.

Kitą rytą pradėjo nuo Montenio prospekto.

Ten vitrinos pasižymėjo neprieinamų dalykų tobulu šaltumu. Suknelės atrodė ne eksponuojamos, o saugomos. Pardavėjos buvo tiesių siluetų, tikslių šypsenų ir tokių žvilgsnių, kurie galėjo įvertinti palto kainą dar prieš jam peržengiant slenkstį.

Louise įžengė į pirmuosius mados namus.

Paprašė leisti parodyti piešinius.

Jos paklausė, ar susitarusi dėl susitikimo.

Atsakė, kad ne.

Jai nusišypsojo tuo mandagumu, kuris duris užveria veiksmingiau už spyną.

Antruose mados namuose ji gavo vizitinę kortelę.

Trečiuose leido palikti aplanką registratūroje.

Ketvirtuose jai pasakė:

— Ponia, sulaukiame begalės pasiūlymų.

Ji atsakė:

— Įsivaizduoju.

— Dokumentus galite atsiųsti paštu.

— Atvykau iš Monrealio.

— Tuomet galite juos siųsti dar iš toliau.

Sakinys nebuvo piktas. Jis tiesiog buvo toks prancūziškas, kad norėjosi išmokti kvėpuoti kitaip.

Louise išėjo į gatvę, o jos krepšys atrodė sunkesnis nei prieš tai.

Ji ilgai vaikščiojo.

Fobūro Sen Onorė gatvė. Vandomo aikštė. Kambono gatvė. Ji ne visur užeidavo. Kartais tik žvelgdavo į vitrinas, stebėdavo kirpimus, apimtis, pirkėjas, juodai apsirengusius vyrus, atidarančius duris, jaunus asistentus, nešančius drabužių dėklus tarsi relikvijas.

Netrukus pastebėjo tuos mados pasaulio vaikinus.

Vieni buvo labai tiesios laikysenos, labai liekni, beveik griežti. Kiti vilkėjo tokius lengvai krintančius drabužius, kad atrodė, jog atsisakė rinktis tarp švarko ir šaliko, tarp marškinių ir gėlės. Daugelio judesiai buvo nepaprastai švelnūs. Iškalbingos rankos. Švelnūs balsai. Siauri pečiai. Būdas būti savimi, niekieno neprašant atleidimo.

Louise stebėjo juos be pašaipos.

Priešingai.

Jie atrodė laisvi taip, kad ją sujaudino. Ne todėl, kad gyvenimas jiems būtų lengvas. O todėl, kad savo kitoniškumą jie pavertė stiliumi. Jie neslėpė trapumo. Nešiojo jį kaip kirpimo liniją. Eleganciją. Parašą.

Dirbtuvėje netoli Marė ji pamatė jauną vyrą balintais plaukais, einantį per patalpą su rožinio tiulio ritiniu ant peties. Jis žengė kaip pavargęs, bet laimingas princas. Kitas, vyresnis, su plonomis apyrankėmis ant riešų, tiksliu judesiu taisė rankovės kritimą ant manekeno.

Louise pagalvojo:

— Jie turi teisę būti labiau išgalvoti negu aš.

Ši mintis ją lydėjo visą dieną.

________________________________________

Trečią dieną ji jau buvo praradusi dalį pasitikėjimo savimi.

Kai jai skirdavo dešimt minučių, kalbėdavo per greitai. Aiškindavo savo modelius, užuot leidusi jiems kvėpuoti. Dar prieš kitiems įvertinant idėją sakydavo: „Tai tik mintis.“ Menkino tai, ką atvyko parduoti. Kone atsiprašinėdavo už savo talentą.

Mados namuose, pavadintuose „Maison Valombre“, pagaliau sutiko žmogų, kuris skyrė laiko apžiūrėti jos eskizus.

Mados namai „Valombre“ buvo įsikūrę santūriame pastate mažoje gatvėje netoli Pergalių aikštės. Fasade nieko demonstratyvaus. Žalvarinė lentelė. Juodos durys. Domofonas. Viduje akmeniniai laiptai, baltos sienos, pernelyg stipriai nekvepiančios puokštės ir gerai apmokamo darbo tyla.

Jai teko palaukti kambaryje, kuriame keturios kėdės atrodė brangesnės už jos lėktuvo bilietą.

Paskui įėjo liekna moteris trumpais plaukais, tamsiais akiniais ir aplanku po pažastimi.

— Ponia Lang?

— Taip.

— Solange Arvay. Kūrybinės dirbtuvės vadovė.

Louise atsistojo pernelyg skubiai.

— Labai malonu.

Solange Arvay parodė jai atsisėsti.

— Parodykite.

Louise atvertė savo aplanką.

Šįkart pamėgino tylėti.

Solange apžiūrėjo eskizus vieną po kito. Nesišypsojo. Beveik nieko nekomentavo. Retkarčiais pastumdavo lapą, grįždavo prie ankstesnio, ilgėliau stabtelėdavo prie apykaklės, rankovės, įstrižos linijos.

— Jūs turite savitą braižą, — pagaliau pasakė ji.

Louise pajuto greičiau plakant širdį.

— Ačiū.

— Bet per daug atsiprašinėjate.

— Savo piešiniuose?

— Taip, kaip juos pristatote. Atrodo, kad atsiprašote dar prieš įgydama teisę egzistuoti.

Louise nežinojo, ką atsakyti.

Solange ilgiau įsižiūrėjo į suknelę „Ištrūkimas“.

— Šita.

— Taip.

— Jau pasiuvote?

— Dar ne.

— Kodėl?

— Trūksta laiko. Ir galbūt lėšų.

— Blogas atsakymas. Priemonės atsiranda po veiksmo. Ne visada, bet norint išgyventi šiame darbe, reikia tuo tikėti.

Ji užvertė aplanką.

— Nieko negaliu jums pažadėti.

Louise pajuto, kaip šis sakinys užgriuvo jai ant pečių.

— Suprantu.

— Ne. Jūs nesuprantate. Sakau, kad nieko negaliu pažadėti, o ne kad manęs nedominate.

Louise pakėlė akis.

Solange paėmė vizitinę kortelę ir padėjo ant aplanko.

— Palikite trijų modelių kopijas. Šito. Ano. Ir įstrižosios suknelės.

— „Ištrūkimas“.

— Pavadinimas kiek per literatūriškas.

— Žinau.

— Vis tiek jį palikite. Juokingi pavadinimai kartais parduodami geriau už gerus.

Louise nervingai nusijuokė.

— Kiek dar laiko būsite Paryžiuje?

— Dar kelias dienas.

— Užeikite rytoj pavakare. Ne anksčiau. Ir ne vėliau.

— Ačiū. Nuoširdžiai.

— Nedėkokite per daug. Tai vargina.

Louise išėjo iš kambario su atsargiu džiaugsmu. Ne pergalė. Siūlas. Bet siūlas buvo geriau negu tuštuma.

Vestibiulyje, jau išeidama, ji pastebėjo nedidelį skelbimą, priklijuotą šalia darbuotojų įėjimo.

MAISON VALOMBRE

IEŠKOMAS DIRBTUVĖS ASISTENTAS

Diskretiškumas, dėmesys detalėms, galimybė pradėti nedelsiant.

Kreiptis į registratūrą.

Louise perskaitė kartą.

Paskui antrą.

Asistentas.

Ne asistentė.

Ji sustingo.

Tą pačią akimirką iš koridoriaus išėjo du jauni vyrai, nešini drabužių dėklais. Vienas vilkėjo plačias kelnes, avėjo lakuotus batus, dėvėjo dramblio kaulo spalvos palaidinę su surišta apykakle. Kitas vilkėjo liemenuotą švarką, jo akys buvo vos vos padažytos, o atlape segė senovinę segę. Jie gyvai šnekučiavosi, juokėsi, taisė vienas kitą dėl menkiausio atlaso atspalvio, pradingdavo, grįždavo, vėl nueidavo. Jie nebuvo juokingi. Nebuvo persirengėliai. Jie buvo savo stichijoje.

Ir dar geriau.

Jie atrodė laimingi.

Ne kvaila laime. Tikslumo laime. Laime būti būtent ten, kur jų judesiai, skonis ir skirtumai tampa naudingi.

Louise pažvelgė į skelbimą.

Paskui į savo atspindį durų stikle.

Visą gyvenimą stengėsi atrodyti rimta, nuraminti vyrus, bankininkus, tiekėjus, Jean, neryžtingas pirkėjas. Ji išmoko būti patikima. Tvarkinga. Tiesi. Moteriška, bet ne per daug. Menininkė, bet finansiškai patikima. Drąsi, bet padoriai atrodanti.

O jeigu šįkart reikėtų įeiti kitaip?

Ne kaip Louise Lang, susirūpinusi Monrealio parduotuvės savininkė.

Kaip kas nors kitas.

Joje atsivėrė beprotiška, neatsargi, beveik vaikiška mintis.

Ji nuvijo tą mintį.

Mintis sugrįžo.

Ji prisiminė Pascalį.

Jo apsiaustą, skrybėlę, jo nepakeliamą gebėjimą paversti kostiumą leidimu.

Pirmą kartą ji susimąstė, ar jos klaida nebuvo ta, kad teisę būti teatrališkiems paliko kitiems.

— Ne, — sumurmėjo. — Aš to nedarysiu.

O tai, ištarta išsekusios moters, kartais reiškia: greičiausiai kaip tik taip ir padarysiu.

________________________________________

Vakare mažame viešbučio kambaryje Louise ištuštino lagaminą.

Išdėliojo drabužius ant lovos.

Juodas švarkas. Tiesios kelnės. Balti marškiniai. Tamsus šalikas. Žemakulniai batai. Ilgas paltas. Griežtai vyriško nieko. Bet pakankamai, kad būtų galima sukurti dviprasmį siluetą, jei ji paslėptų kai kurias linijas, surištų plaukus, kiek sugriežtintų judesius.

Ji pažvelgė į veidrodį.

— Juokinga.

Nusiėmė auskarus.

— Visiškai juokinga.

Sušukavo plaukus atgal, žemai juos sutvirtino, paskui paslėpė po nedidele skrybėlaite, tą pačią popietę nupirkta Marė dėvėtų drabužių parduotuvėje.

— Jean pasakytų, kad tai apgailėtina.

Ji surišo šaliką taip, kad panaikintų švelnų kaklo linkį.

— Pascalis sakytų, kad tai personažas.

Apsivilko juodą švarką.

— Marie-Soleil sakytų, kad tai nėrimasis iš odos.

Ji beveik nesidažė, bet naujai nubrėžė antakius, paryškino šešėlį, prislopino lūpas. Veidas pasikeitė. Nepakankamai, kad ji taptų vyru. Pernelyg, kad liktų visai ta pati Louise.

Ji pabandė paeiti.

Per daug kaip Louise.

Pamėgino dar kartą. Mažiau klubų judesio. Daugiau kampų. Be karikatūros. Tiesiog kitaip. Naujas santūrumas. Būdas pirmiau parodyti savo buvimą, o ne veidą.

Ji prisiminė „Maison Valombre“ asistentus.

Jų laisvą eleganciją.

Tą įspūdį, kad jie išsikovojo teisę egzistuoti, ištobulinę savo keistumą.

Louise atvertė užrašų knygelę.

Tuščiame puslapyje parašė:

Louis Lang.

Pažvelgė į vardą.

Per paprastas.

Pridėjo:

Louis Langel.

Ne.

Louis Lange.

Geriau.

Vardas, panašus į jos pačios, tačiau to neprisipažįstantis.

Ji sumurmėjo:

— Laba diena. Atėjau dėl dirbtuvės asistento darbo.

Balsas buvo per aukštas.

Ji pakartojo žemesniu balsu:

— Laba diena. Atėjau dėl dirbtuvės asistento darbo.

Prieš savo valią nusišypsojo.

Veidrodyje jai nusišypsojo ir Louis Lange.

Ne visai vyras. Ne ištrinta moteris. Gudrybė. Slaptas praėjimas. Pakankamai trapus personažas, kad patektų ten, kur Louise Lang galbūt nebūtų drįsusi atkakliai belstis.

Ji padėjo ranką ant eskizų krepšio.

— Rytoj pamėginsime laimę.

Paskui atsigulė dar kurį laiką nenusirengusi, tarsi nusivilkusi kostiumą jau rizikuotų prarasti drąsą.

Prieš užmigdama pagalvojo apie „Audinių širdį“.

Apie Élodie, Claire, Marie-Soleil.

Apie Jean, kuris, be abejo, jau kūrė sakinį priekaištauti jai už išvykimą.

Apie Pascalį, kuris galbūt jau kūrė apie ją istoriją.

Ji staiga atsisėdo.

Pascalis.

Jis suprastų per greitai. Pajustų virsmą. Paverstų jį scena. Simboliu. Spąstais.

Louise užgesino lempą.

— Tegul tik pamėgina ir tai iš manęs pavogti, — sumurmėjo tamsoje.

Ankštame kambaryje Paryžius neatsakė.

Bet lauke, kažkur gatvėse, kur vitrinos vis dar sapnavo audinius, mada tebebudėjo it elegantiškas žvėris.

IV SKYRIAUS PABAIGA

Toliau »