Louise Lang pasiekė Saint-Denis gatvės 4357-ąjį namą, dvylika minučių aplenkusi savo pačios baimę.
Akimirką ji stovėjo nejudėdama ant šaligatvio, dešinėje rankoje laikydama raktų ryšulį, rankinę prispaudusi prie klubo, o po pažastimi pasikišusi užrašinę. Gatvė dar nebuvo visai pabudusi. Vienas kitas automobilis slinko su sekmadienio rytams būdingu vangumu, kaimyninės vitrinos atspindėjo blyškią šviesą, o pirmieji kvartalo praeiviai, regis, ore ieškojo priežasties sulėtinti žingsnį.
Priešais ją nauju spindesiu žėrėjo parduotuvės fasadas.
AUDINIŲ ŠIRDIS
Auksinės raidės, kurias išvakarėse nutapė kruopštus ir kiek plepus meistras, atrodė vis dar neapsisprendžiančios, ar būti prekybine iškaba, ar meilės prisipažinimu. Louise ilgai abejojo dėl pavadinimo. Pernelyg švelnus? Pernelyg naivus? Pernelyg moteriškas? Pernelyg lengvai išjuokiamas tų, kurie drabužyje temato kainą, pelno maržą ir progą pasirodyti?
Paskui vieną rytą ji nustojo abejoti.
Audinių širdis.
Būtent tai. Širdis — nes ji norėjo pardavinėti daugiau nei gatavus drabužius. Audiniai — nes medžiagoje glūdi atmintis, kurios skubantys žmonės nė neįtaria. Suknelės išsaugo kažką iš jas dėvinčių moterų. Švarkai perima juos pasitaisančių vyrų laikyseną. Šalikėliai žino kaklų paslaptis. Net paprastas pamušalas gali tapti prisipažinimu.
Louise nusišypsojo.
— Na ką. Pradedam.
Ji įkišo raktą į spyną su atidžiu lėtumu žmogaus, mėginančio atidaryti seifą. Jos mintyse šis gestas reiškė daugiau nei mechaninį veiksmą. Ji ne tik atidarė duris. Ji žengė į vieną iš galimų savo pačios versijų.
Raktas pasisuko.
Spyna aiškiai spragtelėjo.
Slaptažodis buvo priimtas.
Viduje viskas buvo paruošta. Arba beveik viskas.
Drabužių stovai savo vietose stovėjo apgalvotai elegantiškai. Ilgos, pagal atspalvius surūšiuotos suknelės krito tarsi tylios kaskados. Trumpi, įžūlesni švarkeliai laukė ant šviesaus medžio pakabų. Palaidinės buvo suskirstytos į nuotaikų šeimas: santūrias, lengvas, drąsias, dalykiškas, pavojingas. Louise mėgo šią slaptą klasifikaciją. Inventoriaus sąraše jos niekas niekada nepamatys, tačiau ji leido įsivaizduoti parduotuvę kaip teatrą.
Prie vitrinos trys manekenai jau vilkėjo atidarymui jos parinktus drabužius.
Pirmasis, kiek pasuktas į gatvę, vilkėjo kreminės spalvos kostiumėlį, santūrų ir beveik aristokratišką. Antrasis, jaunatviškesnės išvaizdos, puikavosi tamsiai mėlyna suknele, kurios kirpimas, rodos, buvo sukurtas moteriai, nusprendusiai daugiau nebeatsiprašinėti už tai, kad egzistuoja. Trečiasis, stovintis kiek giliau, vilkėjo raudoną suknelę laisvai krintančiomis rankovėmis.
Louise priėjo prie trečiojo manekeno.
— Tu išgąsdinsi nedrąsiąsias, — sumurmėjo ji. — Ir labai gerai.
Ji pataisė rankovės liniją. Patikslino smeigtuko vietą. Žengė žingsnį atgal.
Ne. Ne visai.
Sugrįžo. Pastūmė manekeną keliais centimetrais šviesos link. Dabar suknelė pagavo ryto saulę ir pavertė ją savo bendrininke.
— Štai taip.
Ji niekada netikėjo, kad dalykai pavyksta atsitiktinai. Tikėjo darbu. Sąrašais. Skaičiavimais. Tiekėjais, kuriems tenka skambinti tris kartus. Iki išsekimo tikrinamais biudžetais. Smulkmenomis, kurių niekas nepastebi, bet kurios neleidžia įvykti katastrofoms.
Būdama trisdešimt devynerių, Louise turėjo verslininkės protą ir menininkės akį. Pirmasis padėjo jai išgyventi. Antroji neleido galutinai išduoti savęs.
Ant prekystalio jos užrašinė buvo atversta ties šios dienos puslapiu.
OFICIALUS ATIDARYMAS — 10 VAL.
Žemiau ji buvo surašiusi:
Gėlės prieš vitriną.
Šalikėlių stendas.
Kava / stiklinės / servetėlės.
Patikrinti kasą.
Paskambinti tiekėjui Nr. 2.
Priimti dėžes.
Nepanikuoti.
Nenužudyti Jeano.
Perskaičiusi paskutinę eilutę, ji nevalingai nusišypsojo.
Jeanas Chauvet turėjo atvykti iki dešimtos. Buvo pažadėjęs. Tačiau Jeano pažadai pasižymėjo ypatinga savybe: jie būdavo tvirti tol, kol tarnavo jo artimiausiems interesams.
Prieš aštuonis mėnesius būtent jis surado jai kapitalo, reikalingo „Audinių širdžiai“ įkurti. Pateikė tai kaip meilės, o tiksliau — pasitikėjimo gestą. Jeanui abu žodžiai buvo sinonimai, kai jis norėdavo būti pabučiuotas.
Louise nesileido mulkinama.
Ji žinojo, kad parduotuve jis tiki pirmiausia todėl, kad laiko ją pelningu turtu. Ji ne kartą padėjo jam išbristi iš finansinių keblumų, aptikti spragas, įvertinti riziką, išsaugoti gerą įvaizdį. Jeanas žavėdavosi jos protu, kai tas tarnavo jo reikalams. Kai tas pats protas tarnavo jos laisvei, ji jam atrodydavo nebe tokia žavi.
Suskambo telefonas.
Louise krūptelėjo.
— „Audinių širdis“, laba diena.
Ištarusi pavadinimą ji pajuto kone vaikišką malonumą.
— Louise? Čia aš.
Jeano balsas skambėjo tuo riebiu pasitikėjimu savimi, būdingu vyrams, kurie sau atleidžia dar prieš nusikalsdami.
— Labas, Jeanai.
— Tu jau parduotuvėje?
— Žinoma. Šiandien atidarymas.
— Taip, taip, žinau. Kaip tik. Šiek tiek vėluosiu.
Louise užsimerkė.
— Kiek?
— Nedaug. Gal valandą.
— Jeanai.
— Nieko negaliu pakeisti. Williamas Lee man perskambino. Reikia peržiūrėti vieną dokumentą. Galbūt pasirašyti. Supranti, tai svarbu.
— Svarbiau už mano parduotuvės atidarymą?
Stojo trumpa tyla. Jeanas nekentė klausimų, į kuriuos reikėjo atsakyti nuoširdžiai.
— Nepradėk dienos šitaip, Louise. Aš tau padėjau, ar ne? Aš su tavimi.
— Per atstumą.
— Būsiu ten. Be to, tau nereikia manęs suknelėms pardavinėti. Šiame vaidmenyje tu tobula.
Tas vaidmuo.
Louise pažvelgė į drabužių stovus. Sukneles. Vitriną. Naują kasą. Ranka rašytas etiketes.
— Tai ne vaidmuo, Jeanai.
— Nebūk tokia jautri. Žinai, ką turiu omenyje.
Ji puikiai žinojo. Ir tai buvo problema.
— Tiekėjai turi atvykti bet kurią minutę. Sunkios dėžės. Daug dėžių.
— Paprašyk ko nors padėti.
— Ko?
— Savo draugės, būrėjos.
— Marie-Soleil nėra būrėja. Ji intuityvi.
— Tą ir sakau.
— Ne. Tu sakai ne tą.
Jeanas atsiduso. Louise pažinojo šį atodūsį. Jis reiškė: „Esu pernelyg svarbus tokiam niuansui.“
— Pasistengsiu kuo greičiau, — tarė jis. — Ir atsipalaiduok. Tau pavyks. Turi skonį, turi nuojautą, turi mano paramą.
Mano parama.
Šioje frazėje ji pajuto mažą auksinę grandinėlę, kurią jis mėgdavo užsegti jai ant kaklo.
— Iki vėliau, Jeanai.
Ji padėjo ragelį jam dar nespėjus pridurti strategiškai apskaičiuoto švelnumo.
Po kelių sekundžių suskambo durų varpelis.
Louise staigiai atsigręžė.
Marie-Soleil Myhrre įėjo į parduotuvę taip, tarsi niekada neperžengtų slenksčio pirma nepasveikinusi patalpos dvasių. Ji vilkėjo platų sijoną, turkio spalvos skarą ir daugybę apyrankių, kurios suskambėdavo jai vos pajudėjus. Sulaukusi keturiasdešimties, ji vis dar turėjo keistą jaunatviškumą — ne veide, o tame, kaip priimdavo įvykius. Tarsi visa, kas jai nutikdavo, tuoj pat virstų pranašišku ženklu.
— Jau nuo gatvės kampo pajutau tavo įtampą, — pareiškė ji.
— Ir tau labas.
Marie-Soleil išskėtė rankas.
Louise leidosi apkabinama. Apkabinimas jai padėjo.
— Jis vėluoja? — paklausė Marie-Soleil.
— Kas?
— Gražusis grifas.
— Jeanas.
— Tą ir sakiau.
Louise nusijuokė. Šis juokas atlaisvino kažką jos krūtinėje.
Marie-Soleil atsitraukė, kad apžvelgtų parduotuvę.
Jos išraiška pasikeitė. Žvilgsnis slydo drabužių stovais, veidrodžiais, trimis manekenais vitrinoje, dar nesudėliotais šalikėliais, šiltos šviesos lempomis, prekystaliu, šviesiomis sienomis, elegantiškomis etiketėmis. Ji ne iškart prabilo. Taip nutikdavo retai. Louise tai sujaudino.
— Na? — paklausė ji.
Marie-Soleil uždėjo ranką ant širdies.
— Čia gyva.
— Gyva?
— Taip. Ne vien gražu. Gyva. Atrodo, tarsi drabužiai lauktų moterų, kurioms jie jau priklauso.
Louise pajuto, kaip truputį sudrėko akys. Nusuko galvą, apsimesdama taisanti pakabą.
— Tu visada perdedi.
— Aš tik savaip patikslinu.
— Gal galėtum savaip patikslinti ir šalikėlius? Jie manęs neklauso.
Marie-Soleil padėjo rankinę už prekystalio.
— Su malonumu. Šalikėliai — civilizuotos gyvatės. Reikia jas prisijaukinti.
Ji ėmėsi darbo su religiniu rimtumu.
Beveik dvidešimt minučių abi moterys ruošė parduotuvę mažai kalbėdamos. Louise tikrino kasą, čekius, mokėjimo terminalą, maišelius su parduotuvės vardu. Marie-Soleil dėliojo šalikėlius pagal spalvas, paskui pagal energiją; Louise su tuo sutiko tik todėl, kad rezultatas buvo nuostabus.
Pusę dešimtos pasirodė pirmosios problemos.
Ne žmogaus pavidalu.
Dėžių pavidalu.
Prie parduotuvės staigiai sustojo prekių pristatymo sunkvežimis. Du vyrai išlipo ir atidarė galinę dalį. Pasirodė kalnas kartoninių dėžių.
Louise pridėjo ranką prie kaktos.
— Negali būti.
— Kas? — paklausė Marie-Soleil.
— Šiandien jie turėjo atvežti pusę, o kitą pusę — rytoj.
Pristatymo darbuotojas įėjo su elektronine planšete rankoje.
— Ponia Lang?
— Taip.
— Visas užsakymas pristatytas.
— Tai ir bėda — neturėjo būti visas.
— Pas mane parašyta „visas užsakymas“.
— Negalite dalies pasiimti atgal?
Jis pažvelgė į ją su užuojauta, tarsi ji ką tik būtų paprašiusi mėnulio grįžti antradienį.
— Ponia, aš pristatinėju. Aš nefilosofuoju.
Marie-Soleil sušnibždėjo:
— Gaila. Gal būtų buvę įdomu.
Netrukus dėžės užėmė įėjimą, paskui erdvę prie prekystalio, galiausiai ir dalį centrinio praėjimo. Louise pasirašinėjo, nurodinėjo, stumdė, greitomis komandomis tramdė paniką.
— Ne ten. Į kairę. Ne, ne ant šalikėlių! Atsargiai su raudonuoju manekenu. Lėčiau. Taip. Ne. Ne! Ne priešais matavimosi kabiną.
Pristatymo darbuotojams išvažiavus, parduotuvė buvo panašesnė ne į atsidaryti pasiruošusią prekybos vietą, o į sandėlį, mėginusį apsimesti arbatine.
Marie-Soleil apžvelgė chaosą.
— Labai daug žadanti pradžia.
— Tai katastrofa.
— Katastrofos — tai pažadai, dar neradę savo choreografijos.
— Marie.
— Taip?
— Mažiau pranašysčių. Daugiau rankų.
Jos prapliupo juoktis ir ėmė stumdyti dėžes.
Be dešimties dešimtą iš kaimyninės kavinės atėjo Claire, nešina padėklu su mažomis stiklinėmis, dviem kavomis ir lėkšte sausainių.
— Atėjau patikrinti, ar didžiosios mados damos išgyvena gimdymą.
— Claire! — sušuko Louise. — Tu angelas.
— Ne, aš padavėja su išsiplėtusiomis venomis. Tai naudingiau.
Ji padėjo padėklą ant prekystalio ir apžiūrėjo parduotuvę.
— Gražu čia. Tikrai gražu. Atrodo, kad net kvėpuoti čia brangiai kainuoja.
— Tikiuosi, tai paskatins pirkti.
— Paskatins gražiau apsirengti, kad galėtum ateiti pasižiūrėti.
Pierrette iškišo galvą pro duris jai iš paskos.
— Claire! Ponas Prahallis nori sužinoti, ar ketini grįžti į darbą prieš jam išeinant į pensiją.
— Pasakyk, kad prisidedu prie vietos ekonomikos.
Pierrette taip pat įėjo, nusibraukė rankas į prijuostę ir pažvelgė į dėžes.
— Šventas varge. Jūs parduotuvę atidarote ar visą kunigaikštystę perkraustote?
Louise trumpai paaiškino apie visą pristatytą užsakymą.
Pierrette linktelėjo su tuo praktišku išmintingumu moterų, kurios visą gyvenimą matė, kaip kitų planus sugriauna ne ten pastatyta dėžė.
— Gerai. Padėsime jums dešimt minučių.
— Jūs neprivalote.
— Kaip tik todėl tai ir svarbu.
Keturios moterys kibo į darbą. Vos per kelias minutes chaosas neteko savo įžūlumo. Labiausiai trukdančios dėžės buvo nustumtos į sandėliuką, skubiausios atidarytos, o patraukliausi drabužiai tuoj pat pakabinti. Dramblio kaulo spalvos trumpas švarkelis privertė Claire tyliai riktelėti. Žalia palaidinė išspaudė Marie-Soleil atodūsį. O Pierrette pamilo slyvų spalvos šalikėlį ir pareiškė, kad jis pernelyg gražus, kad atitektų skonio neturinčiai klientei.
Lygiai dešimtą Louise atsistojo prie durų.
Pasaulis nebuvo pasikeitęs. Saint-Denis gatvė ir toliau kvėpavo įprastai. Automobiliai važiavo. Žmonės ėjo. Dangus liko abejingas. Išoriškai niekas nerodė, kad Louise Lang svajonė ką tik pasiekė savo slenkstį.
Ji apvertė mažą lentelę.
ATIDARYTA
Beveik iškart suskambo durų varpelis.
Įėjo pirmoji klientė.
Maždaug šešiasdešimties moteris, labai tiesios laikysenos, sidabruotais plaukais, vilkinti šviesiai mėlyną paltą. Ji ramiai apžvelgė parduotuvę, paskui Louise.
— Čia nauja?
— Taip. Šiandien atidarome.
— Atrodote susinervinusi.
— Šiek tiek.
— Geras ženklas. Per daug savimi pasitikintys žmonės dažnai pardavinėja bjaurius daiktus.
Louise nusišypsojo.
— Tuomet sveiki atvykę į „Audinių širdį“.
Moteris lėtai ėjo tarp drabužių stovų. Palietė rankovę, paskui audinį, paskui šalikėlį. Jos pirštai skaitė anksčiau už akis. Louise atpažino šį gestą. Tikra klientė. Ne šiaip praeivė. Moteris, žinanti, kad medžiaga kalba.
— Šią suknelę, — tarė ji, rodydama į mėlynąją vitrinoje. — Ar galiu pasimatuoti?
Louise pajuto tokį didžiulį palengvėjimą, kad jai kone apsvaigo galva.
— Žinoma.
Prie prekystalio stovinti Marie-Soleil metė į ją triumfuojantį žvilgsnį. Claire ir Pierrette, pasilikusios neva dar šiek tiek padėti, sustingo tarsi dvi žiūrovės teatre.
Mėlynoji suknelė buvo nuvilkta nuo manekeno.
Klientė įėjo į matavimosi kabiną.
Po kelių minučių išėjo.
Drabužis jai tiko nuostabiai.
Ne kaip persirengėlio kostiumas. Kaip likimo pataisa.
— Imu, — paprastai pasakė ji.
Louise pusę sekundės negalėjo pratarti nė žodžio.
— Puiku. Tuoj jums paruošiu.
Registruodama pardavimą — pirmąjį tikrą savo pardavimą — ji kone fiziškai pajuto, kaip priešais ją kažkas atsiveria. Ne turtai. Dar ne sėkmė. Durys. Leidimas.
Klientė sumokėjo, pasiėmė maišelį ir prieš išeidama sustojo.
— Žinote, ponia Lang, gražus drabužis nepakeičia gyvenimo. Bet kartais gali suteikti drąsos jį vėl paimti į savo rankas.
Louise nustebusi pažvelgė į ją.
— Ačiū.
Moteris išėjo.
Marie-Soleil pasilenkė prie Louise.
— Šitoji nebuvo klientė.
— Tikrai?
— Tai buvo palaiminimas mėlynu paltu.
Louise norėjo nusijuokti, bet jos žvilgsnis užtruko ties durimis.
Kitoje gatvės pusėje ką tik sustojo vyras.
Pascal Pascal.
Ji jį iškart atpažino. Skrybėlė. Plunksna. Apsiaustas. Išvaizda žmogaus, kuris rengiasi taip, kad turėtų kuo pasiteisinti dėl savo vienatvės. Jis nejudėdamas stovėjo prieš vitriną, susižavėjęs iš pradžių iškaba, paskui suknelėmis, paskui ja pačia.
Louise pajuto, kaip sustingo jos kūnas.
— Ką jis čia veikia? — sumurmėjo ji.
Marie-Soleil nusekė jos žvilgsnį.
— Kas?
— Tas vyras iš kavinės.
— Tas, kuris ištepė tavo stebuklingą suknelę?
— Taip.
Pascalis nejudėjo. Jis skaitė iškabą tarsi pranašystę. Paskui pastebėjo prie gretimų durų priklijuotą mažą skelbimą, kurio Louise dar nebuvo nuėmusi.
NUOMOJAMAS BUTAS
3 ½ — ŠILDOMAS
KREIPTIS Į PARDUOTUVĘ
Louise staiga prisiminė, kad turi paskambinti namo savininkui ir paprašyti nuimti šį skelbimą. Butas viršuje buvo laisvas, tačiau ji tikėjosi ramaus nuomininko. Buhalterio. Slaugytojos. Žmogaus, kuris vaikšto tyliai.
Tik ne poeto su plunksna.
Lauke Pascalis nusišypsojo.
Šypsena buvo vos pastebima, bet Louise ją pamatė.
Ji nesakė: „Koks sutapimas.“
Ji sakė: „Aš įžengsiu į jūsų istoriją.“
Suskambo durų varpelis.
Pascalis ką tik atidarė duris.
— Laba diena, — tarė jis, apskaičiuotai lėtai nusikeldamas skrybėlę. — Man regis, likimas pamiršo uždaryti vieną langą.
Louise įsistebeilijo į jį.
— Čia, pone Pascali, prekiaujame drabužiais. Ne pasiteisinimais.
— Atėjau dėl buto.
Marie-Soleil plačiai išplėtė akis.
Claire, pagaliau besiruošianti grįžti į kavinę, sušnibždėjo:
— O ne. Tik ne tai.
O Pierrette sukryžiavo rankas, nutaisiusi moters, kuri už jokius pinigus nepraleistų šios scenos, išraišką.
Louise pažvelgė į Pascalį, paskui į skelbimą, paskui į vidinius laiptus, vedančius į butą virš jos parduotuvės.
Pirmoji jos parduotuvės darbo diena vos spėjo prasidėti.
O likimas jau elgėsi su ja perdėm familiariai.
II SKYRIAUS PABAIGA