NEPAMIRŠK
Niekada nepamiršiu. Niekada nepamiršiu Gėrio ir blogio. Niekada nepamiršiu Grožio ir purvo. Kad ir kur būtum, Kad ir kur eičiau. Niekada nepamiršiu. Niekada nepamiršiu. Niekada nepamiršiu. Niekada nepamiršiu Gėrio ir blogio. Niekada nepamiršiu Grožio ir purvo. Ilgai ieškojau būdo Nužudyti tavo sielą, tave ištrinti. Nesvarbu! Niekada nepamiršiu.
PAAUGLYSTĖS PRISIMINIMAI
Tamsioje senoje palėpėje, Tarp sukrautų žaislų Lėlė ant virvučių ieško meilės. Ieško jos naktį ir dieną Tarp kimštinių lėlių. Jos skuba atsakyti. Jis švelniai jų prašo, Jos atšauna šiurkščiai. Dėl tūkstančio ir vienos priežasties Jos sprunka iš tokios padėties. „Man patinka alaviniai kareivėliai! Ne! Nemėgstu demonų!“ Kitos kalba panašiai... „Už tave mielesni meškiukai!“ O kai kurios net klausytis atsisako... „Tu nė meduolinio žmogeliuko nevertas!“ Visa tai jį taip prislėgė. Jis negali nustoti verkti. Ir vis tiek jos ieško, Tos lėlės aksominėmis akimis.
NEBŪTIS
Galiu kalbėtis su bet kuo! Net su tyla. Ir jeigu ji man neatsako, Aš jai sakau... sakau... sakau... „Iškiškite liežuvį, pone Nebūtie, Kad galėčiau ant jo atsisėsti!“ Vienatvė. Visiškas ir tobulas artumas Tarp tylos ir manęs. Vienatvė – proga užmegzti ryšį, draugystę Tarp mano sąmonės ir pasąmonės.
ĮKVĖPIMAS
Neužtenka laukti įkvėpimo. Jam reikia pasiruošti. Reikia kantriai laukti, jei jis neateina. Nes ji dažosi, šukuojasi, kad būtų dar gražesnė. Tam, kad pasirinktas įkvėptasis Galėtų ją atpažinti, suprastų, jog ji kreipiasi į jį. Jei užteks kantrybės jos neprarasti... Kai liepsna su juo susitiks, jis ją pagaus, Apkabins, ir ji jį apkabins. Jo pasąmonė susidraugaus su sąmone. Tai bus meilė trise. Savotiškas jausmų orgazmas. Lyg menka dėkingumo mūzai užuomina.
UTOPIJA
Aš vesiu utopiją. Pakviesiu į namus tą nepasiekiamąją. Artinsiuosi prie jos, rizikuodamas laisve! Neįmanomybė mane hipnotizuoja, bet nušviečia horizontą. Matau ją, ji pasislėpė už išminties ribų. Radau ją vaikiškame sapne. Negaliu jos paleisti. Ji limpa prie rankų ir išryškėja mano akyse.
TIRPSMAS
Kai saulė fantasmagoriška širdimi Pradeda tirpti švelniai, nepastebimai, Tarsi nežinomus malonumus patirianti moteris, Kuri, slysdama dingusių troškimų jūra, Žvelgia į pabėgusius prisiminimus laiko veidrodyje, Saulė tada įsivaizduoja sugrįžtanti, atrandanti anuos stebuklingus laikus.
KARTUS LIŪDESYS
Mylėti... Nuodėmė? Beprotybė? Našta, velkama visą gyvenimą. Vis stiprėjantis kartėlis, Nes mane užvaldžiusioji atstumia. Nuostabus sapnas, kuris baigiasi... Kai nuobodulio grandinės Išgąsdina net tą, kuri kerinti. Nenujaučiant, kad ji žudo ir persekioja. Mintis nežinoti, kur link skristi. Nežinoti, kurį kelią ar taką... Pasirinkti, kad išeitum iš kartaus būvio. Pabėgti toli nuo keblumo. Liūdesys, kartumas, šiurkštumas. Amžina sumaištis. Neapsakomas jausmas Iš sapno, utopinės meilės, pasakos.
TROŠKIMAS
Niekada mūsų akys Nežais žaidimo Mums dviem. Tačiau neįmanomas troškimas Mane susiejo su jumis. Kaip naivuolis Ragauja šventenybę, Nežinomą nebuvimą. Ir šviesa išsiveržia, Nepaisant mano neišmanymo. Jūs tarsi neliečiama mergelė. Kas aš? Kas mes? Niekas laike Neišdrįs tikėti tuo, kuo mes... Būsime amžinybėje.
ŠVIESIAPLAUKIS MĖNULIS
Šviesiaplaukis mėnuli, kuris švieti, Gyvenimo penėtojau, Žėrintis pasirinkimo svaiguli, Šokantis, slystantis manyje. Tu grąžini man, drauge, Švelnų, brangų troškimą Harmonijos, dėsnio, Laimingos ir tiesios širdies! Nugalėti juodumą ir pilkumą Meile, neteisinga magija. Dangaus kūne, sukrečiantis mane iki baimės, Myliu tave, tave. Švelni keista jauna moterie, Šviesiaplauke, kuri mane trikdai, Sujauki mano širdį. Mane ignoruodama, žvelgdama kitur. Jaudini mane, keiti. Stebini, sumaišai. Viliuosi vienos dienos, vienos valandos... Kai viltis pavirs laime! Švelni keista jauna moterie, Šviesiaplauke, kuri mane trikdai, Švelniai dovanoju tau savo gyvenimą, Tu atsisakai... bijau to. Kodėl bijoti angelo? Šviesos, būtybės, kuri dalijasi? Ateik, paliesk mano švytėjimą, Mano meilę, savąsias gelmes. Švelni keista jauna moterie! Jaudini mane, keiti. Stebini, sumaišai.
APMAUDAS
Viena moteris mane pritrenkė. Kita mane pribaigė. Kodėl Dievas nenori... Kad būčiau mylimas? Kodėl jis toks šykštus... Švelnių likimų? Ar aš piktas, pasipūtęs? Melagis ar apsėstasis? Kodėl jis nenori... Kad būčiau mylimas? Meilė gali suteikti gyvybę, užburti. Ji mane uždusins, Sudegins, nužudys! Kodėl jis toks šykštus... Švelnių likimų?
KELIONĖ
Keliauti šiuo ant seklumos užplaukusiu laivu? Rizikuoti savo kailiu, sapnais ir nuodėmėmis? Greičiau! Nutempti jį nuo seklumos, kad išplauktų į jūrą. Kad iš naujo patirčiau tuos karčius uraganus. Iškelti tas baimes, ašaras, negalias ir šleikštulį, Siūbuoti taip bijotame kelyje... Per sielos maudulį ir vergišką gyvenimą, Kad paskandinčiau meilę – savo pragaro ugnį. Plaukti link nusidėvėjusio laiko lobio. Instinktyviai jį rasti, paskui perkelti... Į nekaltas, baltai švytinčias žemes. Rašalu nubrėžti jose tūkstantį ir vieną sieną. Naktimis ir dienomis iš naujo atrasti tas šalis, Tas liūdnas šalis, kurios leidžiasi apžiūrimos. Jų pavasaris tėra juoda žiema, Jos paguos mano vakarykštį gyvenimą. Susilieti su tomis vietomis, praeities vaizdais. Išgerti vandenyną, ją, kuri mane pamiršo, Šio nepastovios nuotaikos laivo dėka, Kuris yra mano tamsi, labiau nei apversta atmintis.
AR TURIU PASIRINKIMĄ?
Ar galiu rinktis tikėti amžinybe? Nesvarbu, ar ji būtų nebūtis, ar begalybė. Ar galiu rinktis tikėti visomis religinėmis išlikimo po mirties galimybėmis? Ar galiu rinktis viltis ko nors daugiau nei mano gyvenimas? Ar galiu rinktis iš pasąmonės ištraukti viską, ko reikia tikėti „gyvenimu po gyvenimo“? Ar galiu rinktis rizikuoti kitų neapykanta ar apgaulinga pagarba, jeigu tai vienintelis būdas man tikėti amžinos meilės galimybe? Ar galiu rinktis laikyti save bepročiu, jeigu beprotybė – galimas kelias sapnui įgyvendinti? Ar galiu rinktis kovoti dėl sapno... kol mano vaizduotė ims kraujuoti? Ar galiu rinktis tikėti? Ar galiu rinktis leisti kitiems tikėti, kai pats galėčiau tapti tikrumu? Ar galiu rinktis ištrinti tai, kas parašyta? Ar galiu rinktis neigti kitų devyniasdešimt devynių egzistavimą? Argi neturiu teisės rizikuoti mirtimi dėl kitų gyvybių? Ar galiu rinktis eiti iki pat šventenybės? Ar turiu pasirinkimą? Ar galiu rinktis mesti iššūkį savo sąmonei, rizikuodamas prarasti bet kokią viltį, kad ir menkutę? Ar galiu rinktis mėginti tai, kas neįmanoma? Ar galiu rinktis mylėti ją vieninteliu būdu, kuriuo galiu jai tai įrodyti? Ar galiu rinktis žiūrėti į vaizdus, kurie verčia mane tikėti jos gyvenimu... ir galvoti apie jos mirtį? Ar galiu rinktis provokuoti savo sąmonę elgdamasis piktai, jeigu tai galėtų suteikti man laimės? Ar galiu rinktis pažvelgti mirčiai tiesiai į akis? Ar galiu rinktis leistis sūpuojamas gyvenimo, jeigu tik per jį galiu apie tai galvoti? Ar galiu rinktis mylėti savo kūną, žinodamas, kad negaliu jai net plaukų paliesti? Ar turiu pasirinkimą? Ar galiu rinktis mylėti viską, kas gyva, jei tik dėl gyvenimo ji egzistavo? Ar galiu rinktis išlieti širdį, iš savęs išvarydamas demonus, jei taip galiu augti? Aš esu šalta širdis. Širdis be jaudulio. Myliu. Bet myliu nežinodamas, kas tai yra.
IDĖJA
Norėčiau būti idėja, Tarsi materializavęsis Kristus. Vaizduotės kūrinys, Svajonių įrankis. Poezijos angelas!!! Beprotiško tikėjimo visata. Bet esu čia, kaip ir tu, Beprotybėje tarp proto. Ji tau skelbia mano maldą! Ji – viena iš mano pabaigų dėl pabaigos... Iš tavo pabaigos dėl manosios. Kam žaisti apokalipsę, Naikinti tikrovę, tikrąją, gyvenimą? Laikas dainuoti, dainuoti kūrybą... Amžiną sapno, sapno ir magijos iliuziją! Vaizdais ir garsais, kurie yra... yra... yra...!
KAIP?
Kaip žinoti, ar tikrai tave myliu, Jei mano siela nepažįsta tavosios? Kaip...? Kaip...? Prašyti tylos atleidimo, Kalbant jos kalba. Nes aš jai kalbėjau. Šaukiau į nebūtį? Akimirkos tuštumoje, Tarsi nebylys... Svaiginamu kalbos tempu! Kaip...? Kaip...? Sužinoti, ar meilė arti. Ar ji mus apakina... Ir mes nebematome!... Mylėti sielą, Su mirtimi sieloje. Virpėti taip stipriai, Kad mane išgirstų amžinybė! Kodėl...? Kodėl...? Vieninteles jėgas, kurios man liko, Sukaupiu ir leidžiu sau Sapnuoti! Sapnuoti būtybę, sudžiūvusią rožę.
FĖJOS
Dažnai sutinku fėjas, Sapne ar tikrovėje. Jos mane žavi grožiu, Užburia net piktumu. Trokštu dovanoti pašėlusias idėjas, Dainuoti, šaukti savo norą padėti Sudegintoms raganoms... toms apleistosioms, Nuskriaustoms svetimųjų įstatymų. Šis nekaltas troškimas pažadino fėją, Pasislėpusią toli mano gyvenime, lemtingame smėlio laikrodyje. Ilgai, švelniai išsvajotą personažą, Kuris negali išgelbėti... dar ne! O gal ji su manimi kalbėjosi? Patardama man nuoširdžiai atsiprašyti, Išsigimėlio, užkopusio į trečią aukštą, Ieškančio sielos, kad jam palengvėtų. Apgavikas apstulbo! Jis gailisi įžeidęs kunigaikštystės fėją, Kuri, sukrėsta neramaus įkyruolio, Jo bijo ir bėga, įžeista. Gelbėtoja fėja dar priduria... Atitolti nuo gražuolės akių, Kad ateitis galėtų mane pasveikinti Kaip burtininką, kaip kerėtoją.
TRUMPOS AKIMIRKOS
Ar žmonių gyvenimuose Pasitaiko akimirkų, Kai nuojauta Ir pašėlusi vaizduotė Gyvena tuose pačiuose namuose? Abi vienu metu, Tarsi vaikai, Žaidžiantys kamuoliu Su įkvėpimu. Smogdami srovei Gyvųjų pasaulio, Paverčia kvailius Dailiais juokdariais.
MANO DVASIA
Mano dvasioje kyla vėjas, Tarsi švelni ranka, kuri spaudžia, Kuri atsargiai stumia genialumą, Psichinį gyvenimą į euforiją. Vėjas siūbuoja, šoka ritmu, Ateina ir nueina, kaip lemia sėkmė, Likimas ar begalybė. Sapnuodamas, kad tai jo paties pastangos. Vėjas skrenda aukštai, skrenda ir žemai. Paklaidina mane, kai keičia drabužį, Kai naktį pameta šiaurę. Rytą susitinkame apsirengę nuoboduliu! Bet kai saulei jis dainuoja natą sol, Mergelė sujunda ir skrenda paskui garsą. Iki jaunaties, švelni ir lengvabūdė. Ji pasiskelbia fėja ir paaukoja mano kvapą.
LIŪDNAS GYVENIMAS
Mano gyvenimas liūdnas ir pilkas, Ieškau humoro, kuris vos paliečia, Širdį užkliudo tarsi vėjelis, Ir juoko, kuris atšoka Burnoje, Didelėje kaip bažnyčia.
AŠ ŽINAU
Žinau, jaučiu, Klausausi, girdžiu. Laikas tylėti praėjo. Mano šauksmas buvo sidabrinis, Bet tavo tyla... Užmiega. Nieko nebuvo pasakyta. Viskas mirė. Žinau, jaučiu, Klausausi, girdžiu. Tie dvelksmai, kurie tavyje Mane aplenkia, Žaidė Mano sąmone Tarsi lyra be stygų Ir be skambesio.
TUŠTUMA
Esu beprasmis, bet vienintelis ritinys. Spalvindamas vašką, pateisindamas blogiausia! Šoku pagal pragarišką gatvės triukšmą. Kurti gyvenimą, perkurti jį!!! Netikėtas, išsamus notaro būdas. Sutraiškantis alaus uždusintą debesį. Valdyti dezodoruojančias, rytiniu vandeniu kvepiančias dujas. Dusink! Traiškyk!... Stipk! Amžinas šviesiųjų eliksyrų postas, virpantis nuo žarnyno, Gergždžiančio prezidento Ančiuko, Besišypsančio padaro, nepaisant nuožmaus, vienakrypčio ir paklaikusio žvilgsnio. Saugokitės akių, kurios perpjauna padaugintus skambančius neono vamzdžius, Nudėvėtais matematikų pieštukais, kurių savininkai su senomis barzdomis ir nešvariais akiniais. Esu beprasmis, bet vienintelis ritinys.
SEKĖJAS IR MŪZA
Pereiti kalnus, upes ant mūzos nugaros. Nešdama sekėją savo glėbyje. Bėgant nuo vaizduotės neuronų naudos. Vidinės, plėšiančios kaukolės apvalkalą Tokiu žiauriu ir dekadentišku judesiu. Lenktyniaujant, kas smarkiau persipjaus gerklę, padedant prieglaudai Ilgo peilio, padaryto iš saldžių bananų. Aš išsilaisvinu, išsitempiu lyg skrendantis kengūras, peršokantis Progas klastoti žodžiais, per žodžius,... užmiršdamas žodį blogis. Taip!... Aš... aš... aš!... Aš! Ieškoti mūzos, rasti ją bet kokia kaina! Kitaip tai ji tave pagauna į tinklą – spąstus, Nuaustus iš atsitiktinių gyvenimo susitikimų. Bet ši mūza – ne tavo pasirinkimas.