LIGUISTAS NUSIVYLIMAS
Šios meilės žinutės Yra trubadūrai, Kurie moko, Kad mylėti amžinai Yra „malda“. Malda, Kuri sutrikdo Dievo Protą, Sudaužydama jį Be užuolankų Pačioje Jo namų širdyje. Dievo akys pilnos ašarų, Galva verkia. Širdis subyrėjusi, Prisiminimai trupa Nuo šešėlio iki šviesos, Pavojinga liga manęs tyko. Nuoga, beginklė siela, Mano kūnas save apgaudinėja, Gyvenimu mėgintuvėlyje. Bailio išbandymas, Nuo šešėlio iki šviesos, Pavojinga liga manęs tyko. Dvigubas gyvenimas, dviguba drama, Mano kvėpavimas miršta, Meilė nenuperkama. Nei auksu, nei blizgučiais, Nuo šešėlio iki šviesos, Pavojinga liga manęs tyko. Be reikalo persekioti damą, Be šovinio ar apimtam aistros, Jos nuodai nesustoja Iki mirties, visad pasiruošusios, Nuo šešėlio iki šviesos, Pavojinga liga manęs tyko. Juodai apsirengęs jos žavesys, Mano širdies skorpionas, Vien blogis, galvos drumstėja, Mano mirtis bus tavo šventė, Nuo šešėlio iki šviesos, Pavojinga liga manęs tyko.
IŠSIBLAŠKĖLIS
Jei nori bučinio... Mmm...! Ieškok manęs! Rask mane! Jei nori mane įskaudinti, Bėk toli Nuo manęs! Jei seksi mane žingsnis po žingsnio, Ūūū! Koks triukšmas! Jei įslysiu Po tavo paklodėmis, Tuomet...! sau sakau... Paskubėk, vyruti! Aš čia, tavęs nėra! Ką su tavim daryti? Jei užsinorėsiu To bo bi, Tai BA BA BI BO BI, Aš, aš! Jei nori mane pabučiuoti, Ieškok manęs, Rask mane. Jei nori mane įskaudinti, Bėk toli nuo manęs. Tu čia! Manęs nėra. Nepajudėsiu Nė žingsnio. Aš čia, Tavęs nėra! BABABIBOBI! * Aš, aš! Jei nori mane pabučiuoti, Man nusispjauti Į save. Artėju prie tavęs. Aš čia! Tavęs nėra! Neatkeršysiu, Nė karto. BABABIBOBI! * Aš, aš! Kad varytum mane iš proto, Aš norėjau tavo širdies. Aš čia! Tavęs nėra! Tu čia! Manęs nėra!
LIETAUS LAŠAI
Lietaus lašai, Nebūdami švelnios ašaros, Ir žėrinti, kerinti saulė – Abu pasiuntiniai Pačių beprotiškiausių sapnų! Dalis manęs Pakyla aukštyn, žvaigždžių link. Dar aukščiau Yra mums skirtos meilės akimirkos, Tokios karštos, tokios stiprios, kad pasikliauju likimu. Jokia anga, Net klastingai juokaujant, Nepakeis Švelniosios angos, Tos drėgnos olos, Daugiau negu tuščios, Kurią galėtų užpildyti tik Mano ištroškusi siela.
MANA
Jos žodis nuslydo iš dangaus tarsi mana. Tegul dar aidi mano surinkti žodžiai, Auksindami sąžiningumą, kuris subtiliai man byloja ... laimingą širdį ištiesti ant delno. Ar ji būtų fėja, poetė, ar linksma čigonė, Nuo jos balso aidų aš vis dar sklandau. Taip aukštai, taip toli, tarsi idealas pakiltų, Beprotiška laimė, sulipdanti atomus. Iš brangaus skambesio kilo... Ką sakau?... Sklinda! Įmantri, bet perregima vaizduotė, Skaidrus lyg krištolas virpesys, Lyg reta gėlė su brangiu balzamu. Tarp planetos menininkų, kurie, kaip aš, Côme, Jau seniai ieško, kaip išmanydami, Gyvo įkvėpimo, kuris juos gelbsti, Ar aš būčiau tas, kuriam mūza palieka Ariadnės siūlą...
MEILĖS EGZISTAVIMAS
Ar meilė kada nors egzistavo? Myliu ir nesu mylimas, Nuoširdus ir dosnus... Ieškau, vis ieškau. Ar tai neįmanomo dalyko paieškos? Kur ją rasti? Galbūt tai utopija? Idėjų melodija. Troškimas sprogti! Pratrūkti ir išsilieti... Mylimosios sapne. Ar ta meilė egzistuoja? Ar ji gimė? Myliu švelniai. Noriu gyventi savo laiku, Suktis tuo pačiu polėkiu. Bet jei ši mūza... Jei meilė būtų atėjusi pas mane, Ar būčiau supratęs kodėl?
SUŠILK
Pagauk mane už žodžio. Mirštu iš juoko, Pasakyti, kad Tu tai žinai, Dar ne taip blogai. Sušilk. Yra ką pasakyti, Viską dar reikia nuveikti. Pagauk mane Už žodžio. Neatsuk nugaros. Aš nesu. Nesu bingo kortelė. Mano veidas – ne... Tic tac toe. Bingo! Kai mano X Užblokuoja tavo O. Mano širdis šaukia: Tic tac toe. Žodžiai, žodžiai, o! O! O! Tylos! Burna prarasta. Žodžiai, žodžiai, o! O! O! Qué tic et tac! Qué tic et tac! Qué tic et tac! Qué tic et tac! Tarsi traukinys. Mano vonioje Qué tic et tac! Qué tic et tac! Qué tic et tac! Qué tic et tac! Laikrodis rankoje, Paimk mane už rankos, Poryt. Tėve, mama, Nuolatos. Pralaimėk dabar, Bet leisk ir tai. Kalbėk anksčiau... Paskui – tik vėjas, Kuris įsikando žąslus! Žodžiais ir žaidimais. O! O! O! Tylos! Burna prarasta. Kai mano X užblokuoja tavo O, Mano širdis šaukia: Tic tac toe.
VEIDRODINIAI SAPNAI
Tavo. To, kurio nėra. To, kurio nebus. Sapnavau laikąs sapną. Savąjį. Tą, kuris gimsta per... ... tuos, kuriuos sapnuoji tu. Sapnavau kuriąs sapnus. Žaidimą, kurio nėra, Kuris ieško aukso. Mes visi sapnuojame nepakartojamus sapnus. Apsivilkę tuniką. Sapnuojame, kad valgome. Sapnavau renkąsis savo sapnus. O paskui parduodąs juos aukcione, Kol neliko nė vieno.
RAŠYBOS MĮSLĖS
Štai stoviu prieš tave. Lapas dreba mažiau už mane. Per daug atvirų jausmų! Greitai įsivaizduoju savo ranką, Kuri man be užuolankų skelia antausį, Kad vėl atsitiesčiau. Skaitai balsu. Sutrikęs. Klaidos pasipila kriokliu. Sudie, subtilios mintys! Reikėjo palaukti rytojaus... Nušlifuoti įpakavimą. Iš naujo atlikti namų darbus. Na jau! Juk man buvo sakyta, Kad reikia persiskaityti, jei nori užaugti. Ak! Kvailybė nesitraukia. Štai gudruolio keblumas... Povo gėda. O! Mano prancūzų kalba... Kvebekietiška. Norėjau, kad mano džiaugsmas Būtų milžiniškas... iki virpulio. Ką nori, kad pasakyčiau? Ar taisytis būtų bergždžia? Įtampa, lyg spyna, Užrakino mano pašėlusias smegenis. Tarsi paniuręs klounas Sakau: žiūrėk į mano nosį! Žiūrėk! Juokitės į valias. Mano rašyba jūsų nepasotina. Mano pernelyg budri nuojauta Ieškojo vien svaiginančios meilės. Ir ją... buvau praradęs. Jokių pėdsakų: nei juodraščio, nei įrodymo. Tad pasikviečiau skaitmeninį šešėlį, Beveidį rašalo dvelksmą. Jis grąžino man mano žodžius – ar jų atspindį – Ir aš pasirašiau, sutrikęs, bet dėkingas.
ROŽĖS PUMPURAS
Tarsi rožės pumpuras Ryte, visas drėgnas, Pirmas prozos žodis, Tuštumos pabaiga Ar ko nors kito pradžia. Mano siela sugrįžo. Ar buvo pabėgusi?... Pasiklydusi. Ji laikė mane išdžiūvusiu! Ligota ir niūri. Ji sugriebė vadeles prie kaklo Ir patraukė į slogią nebūtį. Bet mano siela sugrįžo. Keista poza. Tada godžiai ieškojau Andropauzės priežasčių... Vienu greitu žvilgsniu Pamačiau tave lyg prasiskleidusią gėlę! Taip, ji sugrįžo, Nes sielą turiu tik tave matydamas.
PLUNKSNA
Jei turėčiau plunksną Tavo draugo, autoriaus, Leisčiau žodžiams Pakilti be baimės, Išskleisti savo sparnus, Permatomus, švytinčius. Šalia tavęs Jie atsiduotų, Kaip nedrįsta mano širdis. Jei turėčiau plunksną Tavo draugo, autoriaus, Išrasčiau naujus aidus, Kurie nenumirtų, Jie kartotų tau, gražuole, Vos prisiliečiančius garsus, Kurie suktųsi Ir negąsdintų Nė vieną valandą. Jei turėčiau plunksną Tavo draugo, autoriaus, Mano eilės būtų ramus kūnas, Spalvoti akmenys, Aksomas ir kibirkštys. Tarsi širdis, Kurią paliestum pirštu, Ir ji sprogtų Pilnutine laime. Ak! Jeigu... Būčiau rūko poetas Ir mėnulio imperatorius.
PASLAPTYS
Vieną dieną tikiuosi žodžių... Kurie bus švelnūs ar rimti, Galbūt visi vienu kartu Ištrūks iš narvo. Jie žais su ego, Kad išlaisvintų skriaudas, Tarsi didvyrių ašaras, Be paliovos srūvančias, Skandinančias jėgą ir drąsą. Taip! Sapnavau tuos žodžius, Susibūrusius mažame kaimelyje, Nuplautame nuo visų apkalbų. Jie paleis paslaptis skristi, Vieno, kito; ...išmintingos.
VAIKAS IR JŪRA
Vaikas, įmerkęs kojas į vandenį, Svarstė, iš kur atsirado jūra. „Iš kur kyla šios gražios ir išdidžios bangos?“ Garsiai savęs klausė. Ieškojo dar daugiau žodžių, Kad rastų atsakymą savo vaizduotei. Tačiau ašara jo vaikiškoje širdyje pažadino paslaptį. Norėdamas nusiraminti, Jis pakėlė nuo žemės kriauklę. Priglaudė ją prie ausies, jau pažįstančios Vandenyno gausmą ir jo aidus. „Kodėl verki, bambino?“ Išgirdo iš to nepaprasto balso. Nesistebėdamas nepažįstamąja, Kuri jo galvoje sėjo sumaištį, Jis pakartojo tuos pačius žodžius, Panašius į vakarykščius: „Noriu žinoti, iš kur atsiranda jūra. Suprasti, kodėl ji tokia graži.“ „Mažyli, įdarbink savo protą. Labai stipriai pagalvok apie motiną. Žinai, kad ji irgi gimė iš motinos, Ir galima keliauti atgal dar toliau. Juk matai vandenyno lygį? Ten, kur pranyksta laivai ir oro balionai. Iš ten atsiranda ir motinos, ir jūra. Iš vietos, kur viskas tėra upelis. Atrodo tolima, mažasis didvyri? Nesijaudink, pažvelk už nugaros. Abi tavo maitintojos yra kartu. Juk tavo mama geria prie upelio. Jos gerkle nusileidžia vandens lašas, Kuris, kaip pirmasis lašas Žemėje, Troško užaugti ir tapti jūra. O gyvenimui – tapti brangakmeniu.“ Vaikas priėmė šį atsakymą kaip dovaną, Ir, paklausęs bičiulio, padarė išvadą: „Ačiū, suprantu, kad mama – tai jūra, Panaši į šį vandens lašą. Nesvarbu, ar būsiu čia, ar pilyje, Kad tapčiau geresnis ir patikčiau sau, Man tereikės pažvelgti į mamą, Nes ji yra gražiausia.“
LAISVOS ZONOS
Tarp dviejų laisvų zonų Sklendžiau aukštai ir laimingas, Natūralus ir išlaikantis pusiausvyrą, Linksmindamasis savo žaidimais. Klaidžiojau sapnų nuotrupose, Dar aukščiau dainuodamas savo ugniai; Tik juokiausi, vengdamas raukšlių Ir žilumos, besirandančios plaukuose. Gėrėdamasis sausais sapnais Ir lietingomis meilėmis, Įsikibęs į rūgščius mainus, Pamiršdavau būti tikras ir narsus. Štai ateini tarsi nedrąsus angelas, Pažadini mane gėriui, geresniam gyvenimui, Ištrini manyje dvokiančius košmarus Ir dygliuotus kelius. Staiga nušviesėjęs ir blaivus, Kūriau senoviškus įžadus, Nukaltus mano išblyškusios, sustingusios sielos, Kuriuos tu, mūza ir draugė, nupūti Dievo link.
TIEK IR TIEK
Tiek daug meilės dainų, Tiek daug poezijos, Tiek daug gražių raštų Jau sukurta. Tiek daug mažų žodelių, Tiek daug švelnių jausmų, Gražuolių savo mylimosioms Jau patikėta. Tiek daug žvilgsnių, Tiek daug šypsenų, Tiek daug išgyvento švelnumo Jau pajusta. Yra tiek ir tiek, Kiek norėčiau! Tiek ir tiek visko, Ką norėčiau dovanoti. Bet kūryboje Nėra išskirtinumo. Tiek daug trubadūrų Norėčiau matyti įkvėptų, Gyvenančių tavimi.
UŽMARŠTIES VĖJAS
Dvasios vėjas išveja užmarštį. Jis grąžina gyvenimui. Tarsi naują gimimą. Tarsi Renesansą.