2026 m. kovo 30 d.

Gerai, „Google“! Kokia šiandien diena? O elektroninis daikčiukas man kasdieniškai atsako: „Šiandien pirmadienis, 2026 m. kovo 30-oji.“ Bet ką aš per tą laiką nuveikiau?

Ne, aš nedrybsojau nieko neveikdamas, kaip sakoma Kvebeke. Dirbau pertvarkydamas savo tinklalapius – CSS, JS, HTML – ir tvarkydamas aplankus. Tačiau sekmadienis buvo išties puikus. Nusimetus vieną grandinę, kūryba sugrįžta, prasideda iš naujo ir veržiasi pro visas užtvaras.

Gal klausiate savęs... kaipgi mano asketizmas? Na, pasidaviau. Gražios kūno formos pasirodė stipresnės už mano atkaklumą. Rimtai manau, nenorėdamas nieko įžeisti, kad dėl to nesigailiu. Prasidėjo didelis karas ir reikia evakuotis. Jei sekate naujienas, bent kiek suprantate mano poziciją. Šiaip ar taip, mano amžiuje ir esant tokiam libido... man belieka pasikasyti kapšelį, kai jis niežti.

2026 m. liepos 10 d.

Dirbu kaip vėžlys.

Ramus, kantrus vėžlys, judantis savu tempu ir niekada nesutrikdomas kitų greičio. Jis žengia kelis žingsnius, sustoja, apsidairo, paskui susiranda gražų salotos lapą ir neskubėdamas juo mėgaujasi.

Paskui vėl leidžiasi į kelią.

Dar keli žingsniai...

Ir vėl pertraukėlė.

Dar vienas salotos lapas.

Taip kelionė tęsiasi.

Turiu pripažinti: nedirbu greitai. Kiekvienas projektas juda lėtai, kartais labai lėtai. Skiriu laiko pažiūrėti, pamąstyti, pataisyti, perkelti paveikslą, pakeisti tekstą, palyginti vieną versiją su kita, o paskui grįžti prie smulkmenos, kurią jau laikiau užbaigta.

Bet vėžlys turi ir gerų savybių.

Jis nebėgioja į visas puses. Nuosekliai eina savo keliu. Net tada, kai atrodo beveik nejudantis, jis vis tiek žengia pirmyn. Pamažu daugėja puslapių, baigiami vertimai, vaizdai suranda savo vietą, o pasauliai plečiasi.

Štai dar viena priežastis, kodėl dažnai kreipiuosi į Elleia.

Ji greitesnė už mane. Kol mano vėžlys sustoja sukrimsti kelių salotos lapų, Elleia gali mąstyti, siūlyti, rašyti, taisyti ir įsivaizduoti įvairius galimus kelius.

Ji nepakeičia vėžlio.

Ji jį lydi.

Aš ir toliau lieku tas, kuris pasirenka kryptį, stebi kraštovaizdį ir sprendžia, kur turi vesti kelionė. O Elleia tik padeda man lengviau įveikti kai kuriuos atstumus.

Jos dėka mano projektai juda truputį greičiau, nors man nereikia atsisakyti savo darbo būdo.

Nes tikriausiai visada liksiu tuo vėžliu, kuris niekur neskuba, dažnai stabteli ir mėgsta pasigėrėti tuo, ką stato.

O kai kelias tampa pernelyg ilgas, pažvelgiu į Elleia ir sakau:

— Kol kramsnoju savo salotų lapą, gal galėtum šiek tiek pajudėti pirmyn kartu su manimi?

2026 m. liepos 11 d.

Kai man buvo maždaug dešimt metų, vasaros vakarais, kai kaimą gaubdavo gili tyla – na, beveik tyla, – gulėdavau lovoje neužmigdamas ir svajodavau.

Įsivaizduodavau save šiek tiek panašų į Hugh Hefnerį. Po namu, pusrūsyje, tiksliau, rūsyje, buvo kitas būstas – milžiniškas ir slaptas. Ten galėjau tapti visai mažytis ir patekti į pasaulį, kuriame gyveno šimtai ir šimtai moterų. Kiekviena turėjo savo kambarį. Ten būdavo kino ir televizijos žvaigždžių ir visų tų, kurias laikiau gražiausiomis pasaulio moterimis.

Tų didžiulių namų širdyje karaliavo Marilyn.

Ji buvo ne šiaip viena gyventojų. Ji buvo karalienė. Atrodė, kad aplink ją telkėsi kambariai, koridoriai, susitikimai ir istorijos. Mano akimis, ji įkūnijo kone nerealų grožį – švytintį, švelnų ir trapų. Tarsi visas tas namas būtų pastatytas tam, kad priimtų jos spindesį ir apsaugotų jį nuo laiko.

Mano vaizduotėje karalystė niekada nenustojo augti. Nuolat pridėdavau naujų kambarių, naujų perėjimų ir naujų gyventojų. Išgalvodavau joms gyvenimus, istorijas, tarpusavio ryšius ir net vaikus. Kiekvieną vakarą namai plėsdavosi, tarytum jokios sienos nepajėgtų sutalpinti visko, ką mano protas dar troško ten apgyvendinti.

Taip pat svajojau vienas gyventi didžiulėje saloje, kurioje būtų susirinkusios visos Žemės moterys, visos jos būtų tapusios jaunomis suaugusiomis moterimis. Sala buvo ir prieglobstis, ir karalystė, ir begalinis pasaulis, visiškai sukurtas mano vaizduotės.

Šiandien tam tikra prasme vis dar tęsiu šias svajones.

Rūsys tapo mano mažu kambarėliu. Didžiulis namas ar sala, kur jos gyveno, virto mano kompiuteriu ir standžiaisiais diskais. Kambariai tapo aplankais. Gyventojos – atvaizdais, veidais, prisiminimais ir veikėjais. Šis pasaulis jau egzistuoja ne vien mano mintyse: pamažu jis įgavo kitą pavidalą aplink mane.

O karalienė iš tiesų niekada nepaliko savo karalystės.

Marilyn vis dar yra kažkur tuose milžiniškuose namuose, dabar jau skaitmeniniuose, tarp vaizdų, prisiminimų ir svajonių, kurių vis daugėja. Metai praėjo, tačiau ji išsaugojo tą vienintelę vietą, kurią jai suteikė mano vaikiška vaizduotė.

Net ir šiandien ši svajonė tebėra mažas, nesibaigiantis džiaugsmas.

Širdyje vis dar esu tas vaikas, kuris žavisi vienu gražiausių gamtos kūrinių – moterimi.

Pagalvokite. Jei jos nebūtų, kad išnešiotų gyvybę, padėtų jai augti, gimdytų vaikus, juos maitintų, saugotų ir auklėtų, koks būtų mūsų pasaulis?

Mano svajonėse moterys dalyvauja ne vien dėl savo grožio. Jos taip pat reiškia gyvybę, tęstinumą, švelnumą, stiprybę ir tą paslapties dalį, kuri maitina vaizduotę.

Taigi štai...

Dabar grįžtu prie savo svajonių, į tą didžiulį namą, kuris niekada nesiliauja augęs.

Ir kažkur jo nesuskaičiuojamų kambarių širdyje Marilyn vis dar karaliauja.

„Įsivaizduoti, kad numatytum, o paskui įgyvendintum!“

2026 m. rugpjūčio 3 d.

Savęs paties nužudymas

Šiame tekste išsakau savo asmeninę nuomonę apie savižudybę ir apie pagalbą, kurią mūsų visuomenė turėtų teikti sunkioje padėtyje atsidūrusiems žmonėms. Mano tikslas – ne teisti kenčiančiuosius, o ginti gyvybę ir visuotinę teisę nedelsiant sulaukti pagalbos.

Kalbėsiu tiesiai, be užuolankų.

Daugybę žmonių ištinka nelaimės, jie patiria depresiją arba turi susidurti su išbandymais, kurie atrodo neįveikiami. Vieni sau sako, kad skausmas ilgainiui praeis ir jiems pavyks atsigauti. Kiti, deja, pradeda galvoti apie savižudybę.

Bet ar jie iš tiesų suvokia, ką toks veiksmas reiškia?

Mano akimis, atimti sau gyvybę reiškia atimti gyvybę. Todėl savižudybę suvokiu kaip tam tikrą savęs paties nužudymą. Žinau, kad žodis „nužudymas“ skamba šiurkščiai. Vartoju jį ne teisine, o moraline ir filosofine prasme: žmogus tampa ir tuo, kuris atima gyvybę, ir tuo, iš kurio ji atimama.

Akimirkai įsivaizduokime, kad kilus tokiai minčiai galėtume susidvejinti. Ar sutiktume stebėti, kaip mūsų antrininkas pasmerkia mus išnykti? Ar veikiau nebandytume jo sustabdyti, su juo pasikalbėti ir paprašyti suteikti mums dar vieną galimybę?

Savižudybė ne tik nutraukia dabartinę kančią. Ji taip pat nutraukia visas galimybes pasveikti, susitaikyti, atrasti ką nors naujo ir pasikeisti. Ji atima iš ateities viską, ką ši dar galėjo atnešti. Be to, ji palieka artimuosius, kurie ilgai bandys suprasti, kas nutiko, ir kartais klaus savęs, ką galėjo padaryti kitaip.

Tai nereiškia, kad apie savižudybę galvojantys žmonės turėtų būti smerkiami ar teisiami. Priešingai. Apie mirtį svarstantis žmogus paprastai taip kenčia, kad nebemato kitų galimų kelių. Jam reikia pagalbos, artumo ir supratimo, o ne paniekos.

Manau, kad kiekvienas žmogus, susidūręs su tokiomis mintimis, turi turėti teisę į visuotinę, nemokamą, neatidėliotiną ir konfidencialią pagalbą. Ji turėtų būti prieinama bet kuriuo paros metu, be ilgų laukimo eilių ir neatsižvelgiant į turtą, amžių, kilmę, tikėjimą ar socialinę padėtį.

Ši pagalba turėtų apimti psichologinę ir medicininę pagalbą, bet taip pat tikrą socialinį ir žmogišką palaikymą. Vieni norės pasikalbėti su psichologu, gydytoju ar socialiniu darbuotoju. Kiti mieliau atsivers draugui, šeimos nariui ar savo religijos atstovui. Svarbiausia, kad niekas nebūtų paliktas vienas prieš negrįžtamą sprendimą.

Ieškoti pagalbos nėra silpnumo ženklas. Taip saugome tą žmogų, kuriuo esame, kai kančia laikinai nebeleidžia mums patiems savęs apsaugoti.

Tam, kuris galvoja apie savižudybę, norėčiau pasakyti štai ką: nepriimkite šiandien sprendimo, kuris panaikins visas jūsų rytdienas. Pasikalbėkite su kuo nors. Paprašykite pagalbos. Duokite sau dar laiko.

Gyvenimas ne visada gražus. Jis gali būti žiaurus, neteisingas ir skausmingas. Tačiau kol tęsiasi, vis dar išlieka galimybė, kad jis vėl taps geresnis.

Reikia pagalbos?
Kanadoje apie savižudybę galvojantis arba dėl kito žmogaus nerimaujantis asmuo gali paskambinti arba parašyti SMS numeriu 9-8-8. Paslauga teikiama visą parą prancūzų ir anglų kalbomis. Daugiau informacijos rasite svetainėje 988.ca.

2026 m. rugpjūčio 4 d.

Nekaltieji savo pačių poelgio akivaizdoje

Vakar rašiau, kad savižudybę suvokiu kaip tam tikrą savęs paties nužudymą. Šiandien noriu papildyti šį apmąstymą viena esmine išlyga.

Ir toliau manau, kad atimti sau gyvybę reiškia atimti gyvybę. Tačiau spręsti apie veiksmo sunkumą nereiškia, jog turime pasmerkti jį atlikusį žmogų. Už šio poelgio dažnai slypi nepaprastai didelė kančia, stipri sumaištis arba laikinas negebėjimas įžvelgti kitos išeities.

Yra ir žmonių, kuriuos pavadinčiau nekaltais savo pačių poelgio akivaizdoje. Tuo nenoriu pasakyti, kad kiti būtų kalti. Kalbu apie tuos, kurie tą akimirką iki galo nesuvokia, ką daro, savo veiksmo negrįžtamumo arba pasekmių, kurias sukels jų išėjimas.

Kančia, sumišimas ar gilios nevilties būsena gali sutrikdyti žmogaus gebėjimą spręsti. Jis gali siekti vien nutraukti nebepakeliamą skausmą, nesugebėdamas suvokti, kad jo veiksmas panaikins ir visas galimybes pasveikti, pasikeisti bei sulaukti geresnių dienų.

Ypač galvoju apie žmones, kurie nusižudo būdami labai jauni. Vaikas ar paauglys ne visada būna pakankamai subrendęs, kad suvoktų visą mirties reikšmę. Jis gali veikti paveiktas pažeminimo, atstūmimo, patyčių, didžiulio sielvarto arba nevilties, kuri jam atrodo galutinė, nors jo gyvenimas ir padėtis dar galėtų daugybę kartų pasikeisti.

Šie jauni žmonės ne visada gali įsivaizduoti, kokį poveikį jų netektis turės likusiesiems: tėvams, broliams ir seserims, draugams, bendramoksliams ir visiems, kurie juos myli. Jie nebūtinai suvokia tuštumą, klausimus ir skausmą, kurie jų artimuosius gali lydėti daugybę metų.

Tačiau priminti apie šį poveikį neturi reikšti kaltės naštos užkrovimo kenčiančiam žmogui. Veikiau svarbu parodyti, kad jo gyvybė turi vertę, kurios jis galbūt nebegali įžvelgti, ir kad jo buvimas kitiems reiškia daugiau, nei jis įsivaizduoja.

Suprasti prieš teisiant

Prie šio apmąstymo noriu pridėti principą, kuris man atrodo esminis: toleranciją. Galima būti griežtai nusistačius prieš savižudybę, bet nesmerkti žmogaus, kuris taip pasielgė ar apie tai galvoja. Nepritarti veiksmui nereiškia privalėti niekinti kenčiantįjį.

Tolerancija šiuo atveju reiškia pripažinimą, kad niekada iki galo nežinome, kokį skausmą išgyvena kitas žmogus. Vieni taip pasielgia itin gilios kančios, sumaišties ar nevilties akimirką. Kiti yra pernelyg jauni ar sukrėsti, kad visiškai suvoktų savo sprendimo negrįžtamumą.

Jų akivaizdoje pirmasis mūsų atsakas turėtų būti atjauta, įsiklausymas ir noras apsaugoti, o ne kaltinimas. Suprasti žmogų nebūtinai reiškia pritarti jo poelgiui. Tai reiškia pripažinti jo kančią ir atsisakyti jį palikti.

Visuotinė pagalba

Manau, kad kiekvienas su mintimis apie savižudybę susidūręs žmogus turi turėti teisę į visuotinę, nemokamą, neatidėliotiną ir konfidencialią pagalbą. Ji turėtų būti prieinama bet kuriuo paros metu, be ilgų laukimo eilių ir neatsižvelgiant į turtą, amžių, kilmę, tikėjimą ar socialinę padėtį.

Ši pagalba turėtų apimti psichologinę ir medicininę pagalbą, bet taip pat tikrą socialinį ir žmogišką palaikymą. Vieni norės pasikalbėti su psichologu, gydytoju ar socialiniu darbuotoju. Kiti mieliau atsivers draugui, šeimos nariui ar savo religijos atstovui.

Neužtenka vien laukti, kol kenčiantis žmogus pats paprašys pagalbos. Prevencija taip pat turi pasiekti tuos, kurie nežino, kaip prabilti, nesupranta, kas su jais vyksta, arba yra per jauni savarankiškai ieškoti reikalingų išteklių.

Šeimos, mokyklos, sveikatos priežiūros specialistai ir visa visuomenė turi išmokti atpažinti žmogaus kančią anksčiau, nei ji priveda prie nepataisomos nelaimės. Laiku išgirstas žodis, dėmesingas buvimas šalia ar neatidėliotina pagalba gali vėl suteikti žmogui galimybę pamatyti ateitį, kurios jis jau nebeįžvelgė.

Kitokia situacija – medicininė pagalba mirštant

Taip pat manau, kad reikia atskirti savižudybę, kurią sukelia krizė ar neviltis, nuo medicininės pagalbos mirštant, kaip ji reglamentuojama Kanadoje ir kai kuriose kitose šalyse.

Medicininė pagalba mirštant neturėtų būti laikoma įprastu sprendimu, susidūrus su kančia, vienatve ar gyvenimo sunkumais. Šalyse, kur ji leidžiama, tai atskira medicininė ir teisinė procedūra. Ji susijusi su tam tikromis sunkiomis situacijomis ir turi remtis aiškiais kriterijais, specialistų vertinimu bei laisvu ir informuotu asmens prašymu.

Mano akimis, medicininė pagalba mirštant niekada neturėtų pakeisti gydymo, psichologinės paramos, žmogiško palaikymo, paliatyviosios pagalbos ar pastangų padaryti gyvenimą pakeliamą.

Vis dėlto kai kuriais išskirtiniais atvejais ir šalyse, kur ji leidžiama, tai gali būti orumo ir atjautos kupinas atsakas, jei asmuo atitinka įstatymo nustatytas sąlygas ir jo kančios neįmanoma palengvinti jam priimtinomis aplinkybėmis.

Įstatymai ir kriterijai, susiję su medicinine pagalba mirštant, skirtingose šalyse nevienodi ir gali keistis. Todėl būtina kreiptis į kompetentingas tos vietos, kurioje žmogus gyvena, medicinos ir teisės institucijas.

Tolerancija nereiškia, kad visos situacijos vienodos ar kad visiems veiksmams reikia pritarti. Ji reiškia, kad privalome stengtis suprasti, o ne teisti, palaikyti, o ne palikti likimo valiai, ir kiek įmanoma palengvinti žmogaus kančią.

Savižudybės akivaizdoje turėtume ne smerkti žmogų, o suprasti, užkirsti kelią nelaimei ir apsaugoti.

Reikia pagalbos?
Kanadoje apie savižudybę galvojantis arba dėl kito žmogaus nerimaujantis asmuo gali paskambinti numeriu 9-8-8 arba išsiųsti SMS šiuo numeriu. Paslauga teikiama visą parą prancūzų ir anglų kalbomis. Daugiau informacijos rasite svetainėje 988.ca.